• LIT
  • Naujienos
Atgal

Naujienos

Į LIETUVĄ IŠ PRIVERSTINĖS TREMTIES JAV SUGRĮŽTA LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS PREZIDENTO MYKOLO BIRŽIŠKOS, JO ŽMONOS BRONISLAVOS, AKADEMIKO VACLOVO BIRŽIŠKOS IR PROFESORIAUS VIKTORO BIRŽIŠKOS PALAIKAI

2018 07 09

2018 m. liepos 9 d. iš priverstinės emigracijos JAV į gimtinę sugrįžta Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos mokslų akademijos pirmininko, pirmosios lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje steigėjo, Mykolo Biržiškos, jo žmonos Bronislavos, akademiko Vaclovo Biržiškos ir Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo), Vilniaus universitetų profesoriaus Viktoro Biržiškos palaikai.

Mykolas Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (dab. Mažeikių r.) žemaičių bajorų šeimoje. Tėvas Antanas Biržiška (1855–1922) buvo gydytojas, motina Elžbieta Rodzevičiūtė (1858–1938) – muzikos mokytoja. Nuo 1895 m. M. Biržiška mokėsi Šiaulių gimnazijoje, iš kurios net du kartus buvo pašalintas – už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą. Visgi gimnaziją baigė ir 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, taip pat klausė ir istorijos, literatūros bei kalbotyros paskaitų. Studijų metais buvo aktyvus Lietuvių studentų draugijos narys, įsitraukė į socialdemokratų veiklą, už kurią 1902 m. buvo areštuotas ir kalintas Maskvos, Vilniaus, Kauno kalėjimuose. Paleistas į laisvę, baigė studijas universitete ir įstojo į advokatūrą. Kurį laiką Vilniuje dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, bandė gauti darbą teisme, tačiau nesėkmingai. Trumpai (šešias savaites) dirbo Vilniaus miesto valdyboje referentu. 1909 m. gavo tarnybą Vilniaus žemės banke, kuriame dirbo iki 1915 m.

Gyvendamas Vilniuje tapo aktyvus lietuvių visuomenės veikėjas. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, redagavo savaitraštį „Žarija“, žurnalą „Visuomenė“, dalyvavo lietuvių draugijų „Rūta“, „Darna“, „Varpas“ veikloje. Nuo 1908 m. – Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys. Skaitė viešąsias lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas. Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi nukentėjusiųjų nuo karo šelpimu. 1915 m. Vilniuje atidarius pirmąją lietuvių gimnaziją, M. Biržiška tapo jos direktoriumi. Dėstė lietuvių literatūrą, Lietuvos istoriją ir geografiją. Aktyviai įsitraukė į lietuvių, besirūpinančių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, veiklą. 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

M. Biržiška dalyvavo Vilniaus universiteto atkūrimo veikloje, organizavo Aukštuosius kursus (1919–1921). Vilnių okupavus lenkams, liko jame Lietuvos įgaliotiniu ir iki 1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių tautinei ir politinei veiklai. 1922 m. vasario mėn. Mykolas Biržiška drauge su kitais 32 lietuvių ir baltarusių politikos bei kultūros veikėjais buvo deportuotas iš Vilniaus krašto į Kauną. Nuo 1922 m. Mykolas Biržiška profesoriavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1926–1927 m. buvo šio universiteto rektorius, 1922–1930 m. – Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius. 1924 m. kartu su kitais visuomenės veikėjais sudarė komitetą, kuris 1930 m. pastatė Papilėje paminklą Simonui Daukantui. 1939 m. M. Biržiškos lėšomis Viekšniuose pastatyti modernūs Daktaro Antano Biržiškos vardo sveikatos namai. 1925–1935 m. – Vilniui vaduoti sąjungos centro komiteto pirmininkas. 1932 m. M. Biržiška – Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, 1934 m. – Latvijos universiteto garbės daktaras. Nuo 1932 m. „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius. 1940–1944 m. – Vilniaus universiteto rektorius. M. Biržiška aktyviai dalyvavo steigiant Lietuvos mokslų akademiją. Dar 1928 m. kartu su Vincu Krėve-Mickevičiumi, Petru Skardžiumi ir Kaziu Pakštu parengė Mokslų akademijos statutą. 1941 m. įkūrus Lietuvos mokslų akademiją, Mykolas Biržiška įsitraukė į jos veiklą, buvo išrinktas akademiku, Humanitarinių mokslų skyriaus generaliniu sekretoriumi. 1941–1942 m. – Lietuvos mokslų akademijos pirmininkas, vėliau šių pareigų atsisakė.

Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. liepą M. Biržiška su šeima pasitraukė į Vakarus. Iki 1949 m. profesoriavo Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija). Nuo 1947 m. lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. 1949 m. emigravo į JAV. Gyvendamas Kalifornijoje, profesorius daug laiko praleisdavo Los Andželo bibliotekoje, kaupė medžiagą „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomams, nežiūrint garbingo amžiaus aktyviai dalyvavo JAV lietuvių visuomeninėje veikloje.

Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, palaidotas Kalvarijų kapinėse. 1938 m. Izidoriaus Kisino sudarytoje „Prof. Mykolo Biržiškos bibliografijoje“ užfiksuota, kad per 35-erius kūrybinės ir tiriamosios veiklos metus (1903–1938) Profesorius išspausdino daugiau nei aštuonis tūkstančius publikacijų. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos parodoje, skirtoje Mykolo Biržiškos 130-osioms gimimo metinėms 2012 m. rugpjūčio 24 d., eksponuota tik nedidelė dalis gausaus Profesoriaus mokslinio ir publicistinio palikimo. Tai monografijos, skirtos Antano Baranausko, Adomo Mickevičiaus, Kristijono Donelaičio gyvenimo ir kūrybos analizei, folkloristikos (dainų) istorijos tyrimai: „Lietuvių dainų literatūros istorija“ (1919), „Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos“ (1920), „Dainos keliais“ (1921), „Dainų literatūros vadovėlis“ (1923), literatūros istorijos, folkloristikos, istorijos, geografijos vadovėliai, publicistikos knygos „Vilniaus Golgota“ (1930), „Vilniaus reikalu Amerikos Lietuvoje“ (1940), „Dėl mūsų sostinės: iš Vilniaus darbo atsiminimų“ (1962), „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ (1938).

Akademiko žmona Bronislava Šėmytė-Biržiškienė gimė 1879 m. Vilniuje, mirė 1955 m. Los Andžele. Ji buvo lietuvių ir JAV lietuvių visuomenės, kultūros, politinė veikėja, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja-auklėtoja, artimai bendravo su Sofija Smetoniene ir Jadvyga Tūbeliene bei kitomis tarpukario žymiomis moterimis.

Vaclovas Biržiška gimė 1884 m. Viekšniuose, mirė 1956 m. Voterberyje, JAV, – kultūros istorikas, politinis veikėjas, teisininkas, teisės tyrėjas, LMA tikrasis narys akademikas, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas-auklėtojas, bibliotekos vedėjas, Lietuvos, Vytauto Didžiojo, Vilniaus universitetų profesorius, Teisės fakulteto dekanas, Administracinės teisės katedros vedėjas, didžiojo biobibliografijos veikalo „Aleksandrynas“ autorius. Šis trijų tomų veikalas dedikuotas žmonos Aleksandros atminimui.

Viktoras Biržiška gimė 1886 m. Viekšniuose, mirė 1964 m., Čikagoje. Jis buvo Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas, Lietuvos Vytauto Didžiojo, Vilniaus universitetų profesorius, matematikas, visuomenės ir politinis veikėjas.

Velionio Mykolo Biržiškos valia buvo, kad jo ir artimųjų palaikai sugrįžtų į gimtinę ir atgultų šalia Tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus Vilniaus senosiose Rasų kapinėse.

(Nuotrauka iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus rinkinių, F165-452, 1931 m., tekstas http://www.mab.lt/lt/archyvas/1379/828)

Atsisveikinimas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje:
2018 m. liepos 10 dieną 10.00–20.00 val.
18.00 val. aukojamos šv. Mišios, kuriose giedos Vytauto Didžiojo gimnazijos „Alumnų choras – 100“, vadovė muzikos mokytoja ekspertė Stasė Skurulskienė.
2018 m. liepos 11 dieną 9.00–13.00 val.
12.00 val. aukojamos gedulingos šv. Mišios.
13.10 val. palaikų išlydėjimas iš Šv. Jonų bažnyčios.
Artimųjų pageidavimu, perlaidojimo ceremonija Rasų kapinėse vyks dalyvaujant tik šeimos nariams ir artimiausiems bičiuliams.