Naujienų archyvas

Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui prof. habil. dr. Vladui Žulkui – 75

2020 04 14

„Esu pažadėjęs surasti Jūratės gintarinių rūmų pamatus… kol kas nepavyko, bet ieškosime toliau“, – juokauja Klaipėdos universiteto profesorius akademikas Vladas Žulkus, vadovaujantis Baltijos jūros regiono istorijos ir archeologijos instituto tyrimams.

Akad. V. Žulkus – žymus mokslininkas, Lietuvos povandeninės archeologijos tyrimų pradininkas, įnešęs didžiulį indėlį į povandeninės kultūros paveldo išsaugojimą, jūros aplinkos būklės tausojimą, garsina Lietuvos vardą. Profesoriaus išugdyti aukščiausios kvalifikacijos jaunieji mokslininkai stiprina Akademiko sukurtą povandeninės archeologijos mokyklą kartu plėtodami mokslinius tyrimus ir atverdami Baltijos jūros dugno lobynus, ežeruose slypinčius turtus Lietuvai ir pasauliui.

Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas bei Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius nuoširdžiai sveikina Jubiliatą ir linki stiprybės, naujų atradimų povandeninėse ekspedicijose iš arti tyrinėjant vandeniu užlietą istoriją. Sėkmės ir laimės Jums ir Jūsų šeimai! Ilgiausių metų!
2020 m. balandžio 16 d.

JŪROS UŽLIETAS PAVELDAS. NETIKĖTI RADINIAI
Vladas Žulkus

2001 m. ir 2002 m. Klaipėdos universiteto (KU) povandeninės archeologijos specialistai, kurie buvo tik pradėję tyrinėti jūros dugną, sulaukė Stokholmo karališkojo technologijos instituto (The Royal Stockholm Technological Institute) pagalbos. Klaipėdos archeologams talkino nedidelis laivas „Altair“, turintis įrangą nuotoliniams jūros dugno tyrimams. Šoninės apžvalgos sonaru buvo žvalgomas jūros dugnas įvairiose akvatorijose.

Viena tokių vietų buvo ties Juodkrante. Ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. Iš čia 2001 m. ir 2002 m. žvejai tralu ištraukė du didelius XVII–XVIII a. inkarus. Žvejybinių laivų kapitonai turėdavo savo jūrlapius, kuriuose žymėjo žvejybai pavojingas vietas. Ties Juodkrante 20–30 m gyliuose tokių kliūčių buvo apstu. Žvejų sukurta legenda byloja, kad čia yra nuskendę Rusijos caro Petro I-ojo laivai, kurie rengėsi pulti Klaipėdą, tačiau juos pražudė netikėtai kilusi didelė audra. Dabar jau žinome, kad čia jūros dugne tikrai guli bemaž dešimties nuskendusių laivų liekanos, tačiau tik vienas medinis barkas yra iš XIX a., kiti – jau industrinės epochos laivai. Dalis tų laivų nuskendo dėl minų, kurių laukai čia buvo ir per Pirmąjį, ir per Antrąjį pasaulinius karus. Šiuo metu ir čia, ir kitur Lietuvos teritoriniai vandenys saugūs – sprogmenys jūros dugne surasti ir neutralizuoti daugkartinių NATO išminavimo operacijų (MCOPLIT) dėka.

2002 m. rugpjūčio mėn. vieno žvejų laivo kapitonas nurodė koordinates vietos ties Juodkrante, kur prieš kelias dienas jiems dugne vėl užkliuvo tralas. Tenlaivo „Altair“ sonaras aptiko objektą, kurio kontūras labai priminė nuskendusį medinį laivą. Kartu su Valerijumi Krisikaičiu, KU narų instruktoriumi, pasinėrus dugno apžiūrai, senovinio nuskendusio laivo neradome. Labai nustebome pamatę, kad 27 m gylyje, smėlingame dugne guli senas nutrūkęs tralas, kurio trosas buvo užkliuvęs už iš jūros dugno kyšančio medžio kelmo. Lygiame smėlio dugne buvo rasti trys stebėtinai gerai išsilaikę nuo 0,4 iki beveik 1 metro skersmens ir 0,5–1,5 m aukščio kelmai su šaknimis. Radioizotopiniai šios pušies tyrimai nustebino, medžiai augo prieš apie 10 090 metų. Ši radimvietė pažymėta indeksu RF-I-1 (Relict Forest I) – I-as reliktinis miškas.

Prieš 10 590–10 170 m. augusios pušies kamienas jūros dugne, 25 m gylyje, 3D nuotrauka. Medžio galas buvo nupjautas datavimui. Nuotrauka padaryta Nacionalinio Gdansko jūrų muziejaus archeologų bendradarbiaujant Interreg Baltic Sea Region pagal projektą BalticRIM

Prie išsamesnių šios vietos tyrimų buvo sugrįžta 2010 m., tie darbai tęsiasi ir šiandien. Dabar ten skaičiuojame jau per šimtą reliktinių kelmų su šaknimis grunte ir medžių stuobrių, tiriame durpių klodus buvusių ežerėlių vietose, tuometinių jūros pakrančių aplinkoje. Baltijos jūros pakrantės prieš 10–11 tūkst. metų tarp Nidos ir Šventosios yra buvusios 15–50 km toliau į vakarus nei dabartinės, o jose ant kalvelių prie upių ir ežerėlių gyveno ankstyvojo mezolito žmonės.

Priešistorėje pajūrio gyventojai dažniausiai kūrėsi prie upių žiočių. Ties Klaipėda jūros dugne 11–12 m gylyje, greičiausiai prie senųjų Dangės upės žiočių, išliko prieš 9 500 m. augusių medžių kelmai ir priešistorės žmonių iš stulpų bei karčių pastatytos, atrodo, žvejybinių užtvarų liekanos.

Netikėtas „susitikimas“ 25 m gylyje: XX a. 7-ojo dešimtmečio laivas, XX a. pabaigoje nutrūkęs tralas ir prieš 8 970–8 760 metų augusio ąžuolo kamienas (V. Žulkaus nuotrauka)

Šiuo metu Lietuvos vandenyse žinome jau keturias vietas, kur 1–6 km atstume nuo kranto, jūros dugne yra išlikę reliktiniai medžiai ir durpių klodai, kurie rodo buvusių jūros krantų Joldijos, Ancyliaus ir Litorinos laikotarpiais vietas. Užlietų krantų tyrimai parodė, kaip per pastaruosius 11 000 metų svyravo Baltijos vandens lygis, kaip keitėsi augmenija ir klimatas. Po pokalbio per LMA visuotinį susirinkimą 2017 m. su LMA tikruoju nariu miškotyrininku prof. Dariumi Danusevičiumi atsirado netikėta galimybė. Į KU vykdomą projektą („Mezolito-neolito žmonės ir Baltijos jūra: reliktiniai krantai ir gyvenvietės po vandeniu ir krante. ReCoasts&People“ 09.3.3-LMT-K-712-01-0171) įsitraukė VDU Žemės ūkio akademijos jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Jurata Buchovska. Jos atlikti reliktinių pušų iš jūros dugno DNR tyrimai atskleidė, kad tie medžiai yra kilę iš pietinės Europos genofondo, kuris po ledynmečio gana tolygiai išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Gal čia slypi raktas į archeologų dar neatsakytą klausimą, iš kur į rytines Baltijos pakrantes paskutiniajam ledynui pasitraukus atėjo pirmieji žmonės?

Šaltas ir gėlas Baltijos vanduo sudaro sąlygas medienai išlikti, todėl jūros dugne yra tūkstančių medinių laivų liekanų. Lietuvai priklauso bene mažiausia Baltijos jūros vandenų dalis (apie 1,5 proc.) ir medinių nuskendusių laivų yra ne tiek ir daug. Dauguma jų guli ties Klaipėda ir Šventąja.

Daug laivų, kaip liudija XV–XIX a. šaltiniai, suduždavo pakrančių seklumose, kiti būdavo išmesti į pakrantes. Kai kada audrų padariniai būdavo katastrofiški. 1518 m. gruodžio 8–15 d. uraganas nuskandino 14 laivų pakrantės vandenyse tarp Klaipėdos ir Liepojos irišmetė į krantą du laivus – vieną prie Naglių kaimo Kuršių nerijoje, kitą – prie Klaipėdos. 1519 m. pradžioje prie Šventosios į krantą buvo išmesti du laivai, 1683 m. rugpjūtyje per štormą 5 laivai buvo išmesti Klaipėdos apylinkėse prie Karklės.



Spėjamo 1699 m. prie Šventosios sudužusio lenkų laivo liekanos. Laivo priekinės dalies konstrukcijos kairiame borte (V. Žulkaus nuotrauka)

Kai kurie senovėje pražuvę laivai yra susiję ir su mažai žinoma Lietuvos istorija. 1545 11 20 Klaipėdos hauptmanas skundėsi Trakų kaštelionui Žemaitijos seniūnui, kad Palangos seniūnas svetimoje žemėje užgrobė Zundo ir Rostoko laivo krovinį. Tas krovinys buvo alus statinėse. 1635 m. rudenį prie Palangos sudužo atrodo švedams priklausantis karo laivas, iš kurio nuimtos 5 patrankos atiteko Palangos seniūnui. 1695 m. seklumoje ties Palanga įstrigo anglų pirklių bendrovei Šventojoje priklausęs laivas, kuris po to buvo nusiaubtas palangiškių. 1699 11 04  pranešimu du Lenkijos laivai su žmonėmis plaukė tirti galimybių restauruoti uostą Žemaitijoje (Šventosios uostą). Vienas iš jųsudužo prie pačios Šventosios, užšokęs ant smėlio seklumos.

Nustatyti tuos sudužusius laivus ne visada padeda ir detalesni tyrimai, nes išlieka tik korpusų dalys. Su 1545 m. išmestu Zundo ir Rostoko laivu yra siejamas ties Nemirseta 2002 m. uragano atplautas laivo korpusas. Atrodo yra rastos ir 1699 m. prie Šventosios sudužusio Lenkijos karinio laivo liekanos. 2009 m. buvo atlikti šio laivo žvalgomieji tyrimai ir detalesni matavimai.

Ieškant, registruojant ir tyrinėjant sudužusius ir nuskendusius senovinius medinius laivus negalime apeiti jų išsaugojimo problemos. Dėl gresiančio pavojaus povandeniniam paveldui, kartais esame priversti slėpti informaciją apie povandeninį paveldą, nors tai sumažina ir keitimosi informacija ir mokslinio pažinimo galimybes. Senoviniai laivai, kuriuos saugo įstatymas, yra apginti nuo piktavalių, tačiau prieš štormų ir uraganų sukeltas bangas žmonių įstatymai yra bejėgiai.

2007 m. Melnragės pakrantėn buvo išmestas didelio medinio laivo korpusas, 2018 m. beveik ten pat bangos ištrenkė į pliažą XIX a. medinio laivo laivagalio fragmentus. Ką daryti su priekrantės seklumose gulinčių medinių laivų liekanomis? Jų konservavimas ir eksponavimas yra brangus ir sudėtingas. Mano nuomone, seklumose esančius ir bangų ardomų bei į krantą išmestus laivų korpusus būtų galima išsaugoti ir eksponuoti po vandeniu, perkėlus juos į didesnį gylį, kur nėra pavojingo srovių ir bangų poveikio. Senovinių laivų liekanos, sutelktos vienoje vietoje, galėtų būti tolesnių studijų ir povandeninio turizmo objektas, tai palengvintų ir jų apsaugą. Kas imtųsi šito darbo?

Taip pat skaitykite:

https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/prabilo-apie-lobius-kurie-slypi-baltijos-juros-dugne-neapsaugoti-turtai-keliauja-i-juodaja-rinka.d?id=83166733