Naujienos

Akademikų paskaitos moksleiviams

2020 06 03

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyrius „Mokslininkų rūmai“ tęsia mokslo populiarinamąją veiklą. Viena šio darbo sričių yra renginių ciklas „Mokslo žinių dienos“ moksleiviams. Per daugiau kaip keturis dešimtmečius besitęsianti „Mokslininkų rūmų“ veikla yra sulaukusi daugelio mokslininkų – įvairių aukštųjų mokyklų profesorių, docentų ir , žinoma, LMA akademikų – paramos. Per šį laikotarpį daugybė mokslininkų vyko į Lietuvos mokyklas, gimnazijas skleisti savo srities mokslo žinių, įsileisdavo į mokslo laboratorijas moksleivių ekskursijas, pasakojo apie mokslininko profesijos įdomybes ir rodė mokslo technologijų pasiekimus, sužadindami moksleivių vaizduotę ir norą rinktis mokslininko profesiją. Pastaruoju metu ypač norima skatinti jaunimą studijuoti tiksliuosius mokslus. Esame dėkingi aktyviausiems „Mokslo žinių dienų“ lektoriams, skyrusiems daug savo brangaus laiko mokslo populiarinimui. Dėkojame akademikams: Algiui Petrui Piskarskui, Juozui Vidmančiui Vaitkui, Jurgiui Vilemui, Valdui Stanislovui Laurinavičiui, Vytautui Jonui Sirvydžiui, Aivarui Kareivai, Leonui Valkūnui, Algirdui Vaclovui Valiuliui, Adolfui Laimučiui Telksniui ir visiems skaičiusiems ir tebeskaitantiems paskaitas moksleiviams. Deja, ši veikla lektoriams yra finansiškai neatlyginama. Kalbinu vieną iš aktyviųjų mūsų renginių dalyvį, skyriaus „Mokslininkų rūmai“ tarybos narį akademiką biochemiką Valdą Stanislovą Laurinavičių, dar šią gegužę planavusį skaityti paskaitą Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistams. Dėl pratęsto karantino tegalime pateikti elektroninę paskaitos versiją.



Į Lietuvos mokslų akademijos skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovės Aldonos Daučiūnienės klausimus atsako akademikas Valdas Stanislovas Laurinavičius.

Esate labai užsiėmęs, daugybę pareigų turintis mokslininkas. Kaip randate laiko mokslo populiarinimo veiklai? Ar tai tik pareiga, ar ir pomėgis?
Ir pomėgis, ir pareiga. Patinka perduoti savo žinias ir supratimą jauniems žmonėms. Patinka, kai matai, kaip tavo žinios, kurias kaupei ir sisteminai kelias dešimtis metų, jauni žmonės išmoksta per metus ir gali eiti toliau. Taip įdėtas daugiametis darbas nenueina veltui.

Bepigu kalbėti besidomintiems dėstomu dalyku, bet kaip sudominti ir tuos „abejinguosius“?
Abejingieji yra įvairūs. Tiesą sakant, visiškai abejingų nebūna. Vieni domisi kompiuteriniais žaidimais. Todėl suprantama, kad jiems pamokose nuobodu ir jie abejingi. Kiti nori parūkyti ir kenčia, kol ta pamoka pasibaigs. Kiti laukia neįdomios jiems pamokos pabaigos, kad galėtų išbėgti pasportuoti. Kiti sėdi pamokoje abejingi, nes tą dalį (ir dar daugiau) jie jau anksčiau perskaitė. Internetas tai pasiekiamas visiems. Yra ir tokių, kurie galvoja,  išvis, ko jie čia sėdi. Bandant sudominti nežinai, kas užkibs. Gal rūkorius pagalvos, kad yra įdomesnių dalykų nei cigaretės, o be to, vienas kitam netrukdo. Paskaitos tikslas nėra sudominti kokiu tai vienu dalyku. Tikslas yra priversti moksleivius galvoti ir suvokti, kad tame dalyke iš tikro nieko nesuprantamo nėra. Kad tai yra paprasčiau nei jis galvojo. Kai žmogus pamato automobilio variklį, jis mano, kad tai yra nesuvokiamai sudėtinga. Kai išsiaiškina, kaip jis veikia, supranta, kad tai labai paprasta. Paskaitos tikslas ir yra įtikinti moksleivius nebijoti nesuprantamų dalykų.

Kuo skiriasi paskaitos ta pačia tema studentams ir gimnazistams?
Per paskaitas studentams paaiškinama. kaip tai veikia ir kaip tai įsirašo į bendrą žinių apie gamtą ar bent jau profesiją kontekstą. Kaip tai galima naudoti kitose savo profesijos srityse. Panašiai, tik su mažiau tarptautinių žodžių skaitomos paskaitos ir motyvuotiems moksleiviams, pasirinkusiems papildomas biochemijos studijas. Jei paskaita vyksta gimnazijos klasėje, apsiribojama paaiškinant, kaip tai veikia, naudojantis tomis žiniomis, kurias jie gauna mokykloje.

Norint patraukti dabartinio jaunimo dėmesį reikia ne tik žinių, asmenybės žavesio, bet ir oratorystės meno. Kur tai įgijote?
Iš esmės Vilniaus universiteto Teatro studijoje. Ten mus išmokė ne tik kalbėti taip, kad visi girdėtų ir suprastų, bet išmokė girdėti auditoriją ir jausti: supranta, priima tai, ką aš kalbu, ar nepriima. Jei jaučiu, kad auditorija manęs nesupranta, tada keičiu argumentaciją ir bandau tai paaiškinti kitaip. Ir taip, kol surandu, kaip reikia aiškinti tą dalyką, kad auditorija suprastų. Kitą paskaitą iš karto nuo to ir pradedu. Taip kaupiasi patirtis. Taip pat labai daug davė bendravimas ir diskusijos su kitais dėstytojais, kurie tą patį dalyką supranta kažkiek kitaip.

Žinau, kad esate ir Nacionalinės moksleivių akademijos dėstytojas. Kuo patrauklus darbas su talentingais vaikais?
Talentingi vaikai būna prisirinkę labai daug informacijos iš knygų, o dažniausiai iš interneto. Tačiau tai dažniausiai būna informacijos fragmentai. Per užsiėmimus stengiuosi parodyti moksleiviams, koks yra ryšys tarp jų žinomų faktų. Kas juos riša į vieningą žinojimo sistemą. Daugelis mano, kad organinė chemija yra labai sudėtingas mokslas, kad yra daugybė cheminių reakcijų, kurias visas reikia išmokti. Iš tikro visos organinės chemijos reakcijos yra penkių tipų. Tai moksleiviams būna pati įdomiausia dalis. Visko, ko reikia profesijai, mintinai neišmoksi, nebent anatomijoje kaulų pavadinimus. Didžiausia vertybė yra moksleivių gebėjimas patiems rasti ryšius tarp faktų ir numatyti kitus. Taip formuojama kūrybinga asmenybė. Taip moksleiviai supranta, kad norint studijuoti biochemiją nepakanka skaityti biochemijos vadovėlius. Čia reikia ir fizikos, ir matematikos. Taip formuojamas atsparumas visokioms sąmokslo teorijoms, kurių pilna dabar informacinėje erdvėje ir kurios plinta tik todėl, kad žmonės nesugeba faktų sujungti į vieningą sistemą.
Be to, moksleiviai prisirinkę įvairiausių faktų sugeba į juos pažvelgti tokiu kampu, kokiu aš net nesugalvočiau. O tada paklausi savęs: o kodėl gi ne? Jei supranti, kad išvados klaidingos, tada būna labai įdomu išsiaiškinti, kokiu žinių rinkiniu rėmėsi ir kokių žinių pritrūko moksleiviui, kad jis padarė tokias išvadas.

Kuo Jus kaip žmogų praturtina darbas su jaunimu?
Praturtina žinias apie aplinką. Parodo, kokia gali būti nuomonių įvairovė, ir kad vienas požiūris ne visada būna teisingas. Skatina ieškoti priežasčių, kodėl žmogus priėmė tokį sprendimą, o ne kitokį. Ir nebūtinai tos priežastys yra tik subjektyvios. Priverčia pagalvoti, kokius faktus ir argumentus aš pražiopsojau.

Kokią paskaitą skaitysite šiandien?
Tai bus paskaita apie tai, kaip mes galime naudoti gyvų organizmų gebėjimą atpažinti įvairias medžiagas, pirmiausia, kuriant naujus medicininės diagnostikos įrenginius.

Dėkojame Jums už pokalbį ir linkime sėkmės.

Paskaitą, iliustruotą skaidrėmis, skaitykite čia.