Naujienos

Pasaulis iki gyvybės atsiradimo Žemėje

2020 12 02

Lapkričio 26 d. Lietuvos mokslų akademijos skyrius „Mokslininkų rūmai“ kartu su Vilniaus universiteto (VU) Teorinės fizikos ir astronomijos institutu bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru organizavo renginių ciklo „Mokslo žinių dienos“ nuotolinę paskaitą astronomijos būrelių iš Vilniaus, Kauno ,Šiaulių, Jonavos ir kitų miestų moksleiviams bei mokytojams.
Pirmąją paskaitą iš ciklo „Astronomijos paskaitos“ skaitė VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto dr. Renata Minkevičiūtė.
Paskaitoje buvo pasakojama, kokie svarbiausi pokyčiai ir procesai turėjo įvykti Visatoje nuo pat Didžiojo sprogimo momento, kad galiausiai susidarytų sąlygos atsirasti gyvybei Žemėje.


Visatos evoliucijos schema.

Gyvybė, kokią mes pažįstame, sudaryta iš kompleksinių organinių angliavandenilinių molekulių. Tačiau prieš 13,8 mlrd. m., Visatoje nebuvo jokių cheminių elementų. Tam, kad Visata užtektinai atvėstų  ir pradėtų formuotis pirmieji vandenilio ir helio atomai, prireikė apie 400 tūkst. metų. O praėjus maždaug 100 mln. m. kosminėje erdvėje ėmė švytėti pirmosios žvaigždės. Jos buvo žymiai didesnės už mūsų Saulę. Savo centre, termobranduolinių reakcijų metu, šios žvaigždės, tarytum milžiniškos kosminės laboratorijos, susintetino naujus, sunkesnius už helį cheminius elementus, ir, sprogdamos kaip supernovos, papildė tarpžvaigždinę erdvę šiais naujais cheminiais elementais. Praėjus milijonams metų po supernovos sprogimo, likusiuose ūkuose vėl ėmė formuotis žvaigždės, tik ši, antroji, o po to ir trečioji žvaigždžių karta pasižymėjo vis sudėtingesne chemine kompozicija. Sunkesniais už helį cheminiais elementais papildytame ūke gali formuotis ne tik žvaigždės, bet ir planetų sistemos aplink jas. Kaip ir Saulės atveju. Mūsų Saulės sistemą sudaro aštuonios planetos – Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas,  nykštukinės planetos ir smulkūs kosminiai kūnai, vadinami asteroidais bei kometoidais.
Ir tik vienintelėje Žemėje yra tinkamos sąlygos egzistuoti skystam vandeniui planetos paviršiuje ir kartu tai vienintelis kosminis kūnas, kuriame, kiek mes žinome, egzistuoja gyvybė ir netgi civilizacija. Saulės planetų sistema, o kartu ir Žemė, susiformavo prieš 4,5 mlrd. m. Tačiau iš pradžių Žemė buvo per karšta ir per daug toksiška gyvybei egzistuoti – tai buvo verdančios lavos burbulas.


Gabalėlis beveik 3,5 milijardo metų senumo uolos iš Apex Chert telkinio Vakarų Australijoje (viršuje). Vienos iš mikrofosilijų, atrastų uolienose iš Apex Chert, pavyzdys (apačioje). (Jeff Miller (Epoxy mount); Courtesy of J. William Schopf, UCLA (microfossil)).

Pirmųjų gyvų bakterijų fosilijos datuojamos 3,5 mlrd. m. Iki galo nėra aišku, ar šie gyvi organizmai meteoritų buvo atnešti iš kitų planetų ar jų palydovų, ar jie natūraliai ir spontaniškai susiformavo Žemėje, vos tik susidarė palankios tam sąlygos. Taigi mokslininkai turi dar daug neatsakytų klausimų apie gyvybės atsiradimą Žemėje.

Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutas dr. Renatos Minkevičiūtės paskaita
Pasaulis iki gyvybės atsiradimo Žemėje

Lietuvos mokslų akademijos skyriaus „Mokslininkų rūmai“ informacija