Naujienos

Atgal

Naujienų archyvas

Epidemijos ir civilizacijos

2020 08 03

Kas lemia žmonijos raidą, civilizacijų iškilimą ir žlugimą? Istorikai turbūt atsakytų, kad visų pirma asmenybės. Tačiau klimatologai ir mikrobiologai turi savų argumentų. Mokslų sąveika, taip pat vis geresni paleoarcheologijos, paleomikrobiologijos ar paleoklimatologijos metodai atskleidžia, kas yra tikrieji istorijos kūrėjai ir bendraautoriai. Vis daugiau sužinoti apie praeities istorinius įvykius ir net jų priežastis mums padeda prieš šimtus ir tūkstančius metų palaidotų žmonių palaikų genetinė analizė.
LMA tikrasis narys, antropologas prof. Rimantas Jankauskas sako, kad mokslininkų sukaupta kaulinė medžiaga yra biobankas, kurį kiekviena karta perskaito savaip. Atsiradus galimybėms išskirti iš kaulų genetinę medžiagą, galima tyrinėti ne tik prieš šimtus ir net tūkstančius metų Lietuvoje gyvenusių žmonių genomą, bet ir ligų sukėlėjų genomą.
Būtent todėl labai įdomi prieš porą metų išleista istoriko Kyle‘o Harperio knyga „Romos likimas”. Atsižvelgiant į naujausius paleoklimato tyrimus, taip pat užkrečiamų ligų sukėlėjų genetinę analizę aiškėja, kad Romos žlugimo istorija galėjo būti sudėtingesnė, negu anksčiau manyta. Ši analizė padeda suprasti didžiausių epidemijų atsiradimo priežastis, nustatyti jų kilmės vietas, rekonstruoti plitimo kelius. Akad. R. Jankausko manymu, tokia informacija turi ir praktinę reikšmę, nes leidžia įvertinti mikrobų mutacijų, jų adaptacijų ir evoliucijos spartą. Pasirodo, kad jų genetinė struktūra, kartu ir patogeniškumas gali greitai kisti. Kaip ir jautrumas vaistams.
Politinę suirutę Romos imperijoje III a., kaip manoma, sukėlė gan sparčiai kintantis klimatas. Dėl sausros ėmė trūkti maisto imperijos aruode – Egipte. Po to prasidėjo ir neregėta epidemija. Šaltesniu klimatu gyvenusios barbarų gentys jos išvengė. Vyskupo Kiprijono vardu pavadintą epidemiją III a. viduryje, sprendžiant pagal simptomų aprašymus, galėjo sukelti filovirusas. Bene garsiausias iš jų yra Ebolos. Šie milijonus metų gamtoje egzistuojantys mikrobai galėjo peršokti į žmones iš šikšnosparnių ir beždžionių. Audinių nekrozė, galūnių deformacija – tai amžininkų aprašyti mirtinos ir sparčiai plitusios epidemijos požymiai. Ji buvo perduodama per kūno skysčius. Valstybę užgriuvusios nelaimės pakeitė ir jos gyventojų tikėjimą. Senieji dievai nesugebėjo apsaugoti žmonių nuo mirties, o krikščionybė žadėjo viltį ir pomirtinį gyvenimą. Lemtinga tapo trečioji epidemija, vadinta imperatoriaus Justiniano vardu VI a. viduryje. Mokslininkai jau gali pasakyti, iš kur atkeliavo jos sukėlėjai.
Akad. R. Jankauskas sako, kad jos šaltiniu tapo vakarų Kinija. Atkeliavęs su hunų invazija, šis užkratas turėjo dideles politines, kultūrines, socialines, ekonomines pasekmes visai Europai, ypač Bizantijos imperijai. Epidemijos kaltininkas gerai žinomas – tai maro bakterija /Yersinia pestis/, kurios genetika itin domina mokslininkus. Europos žemyną maro sukėlėjas pirmą kartą nuniokojo jau vėlyvojo akmens amžiaus ir bronzos amžiaus laikotarpiu, prieš 5 000 metų. Jo pėdsakų rasta ir Lietuvoje, Gyvakarų vietovėje, Kupiškio apylinkėse. Šiuo metu mokslininkai itin aktyviai tiria maro sukėlėjus. Kaupiamas duomenų bankas leidžia atkurti maro sukėlėjo istoriją. Įdomių duomenų taip pat tikimasi gauti apie dėmėtosios, vidurių šiltinės plitimą ir jų sukėlėjų evoliuciją.
Justiniano maras iš tiesų yra graužikų liga, žmonės netyčia tapo jos aukomis, nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms. Ligos sukėlėjus perneša blusos, o graužikuose jie gyvena. Deja, žmonės pasirodė pernelyg neatsparūs šiai bakterijai. Paleomikrobiologai dar 1998 m. iššifravo bakterijos genomą iš XVIII a. masinėje kapavietėje rastų palaikų. Tai tapo patogenų evoliucijos modeliu. Manoma, kad Justiniano maras, susilpninęs Bizantijos imperiją, sudarė prielaidą islamui plisti. O Europoje tai sukėlė kaltųjų paieškas. Buvo kaltinami žydai, eretikai. Epidemija sustiprino religines nuostatas, absoliutizmą.
Štai taip gamtos jėgos paveikia žmonių istorijas. Negana to, maro bakterijos į Europą, kaip žinoma, grįžo dar ne vieną kartą. Itin katastrofiška tapo XIV a. epidemija, išnaikinusi bene trečdalį Europos gyventojų. XXI a. taip pat atsiranda arba mutuoja pavojingi mikrobai, tokie kaip Zikos virusas, jau nekalbant apie naująjį koronavirusą. Todėl būtina nuolat stebėti šiuos pokyčius.
Prie to prisideda ir Vilniaus universiteto tyrėjai, dirbantys su kolegomis iš įvairių užsienio institucijų. Akad. R. Jankauskas bendradarbiauja su kolegomis iš Vokietijos Makso Planko instituto. Mokslininkai analizuoja mėginius iš kai kurių Lietuvos senkapių. Juos itin domina Vilniaus medžiaga, nes čia daugiau kaip prieš dešimtmetį Aguonų gatvėje buvo rasta epideminė kapavietė.  Iš paimtų mėginių buvo išskirta maro sukėlėjo DNR, datuota XV a. II puse. Tai buvo antroji banga, sekusi po XIV a. juodojo maro epidemijos. Vėliau užkratas atsitraukė į Artimuosius Rytus, dabartinę Turkijos ir Sirijos teritoriją. O XVIII a. vėl sugrįžo. Ši kelionė rekonstruojama pagal bakterijų mutacijų pokyčius.
Aukštesniųjų gyvūnų santykiai su mikrobais ir XXI a. išlieka dramatiški. 2015 m. Kazachstane per kelias dienas išgaišo du šimtai tūkstančių antilopių saigų (du trečdaliai visos populiacijos). Paaiškėjo, kad jas pražudė bakterija Pasteurella multocida, kuri įprastai gyvena saigų tonzilėse. Itin šilto ir drėgno klimato sąlygomis ji sužvėrėjo ir tapo žudike. Išvada nenuteikia optimistiškai: žmoniją ne kartą siaubusios epidemijos sparčiai kintančios aplinkos sąlygomis kartosis ir XXI amžiuje.

Parengė dr. Rolandas Maskoliūnas, LMA vyr. specialistas ryšiams su visuomene