Naujienos

Keturi klausimai daktarui Andriui Bernotui jubiliejaus proga

Šiandien Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Organizacinio skyriaus vadovas dr. Andrius Bernotas švenčia 60 metų sukaktį. LMA kolektyvas nuoširdžiai sveikina Jubiliatą, linki kūrybinės sėkmės, turiningų darbų, sveikatos ir asmeninės laimės.

Su dr. Andriumi Bernotu kalbėjosi Miglė Datkūnaitė

1. Gerbiamasis Andriau, per karantiną tvarkydama savo archyvą, atpažinau Jus ant 1972 m. „Švyturio“ žurnalo viršelio. Ilja Fišeris nufotografavo tuometinio Vilniaus mokytojų namų choro „Ažuoliukas“ (vadovas Hermanas Perelšteinas) berniukus. Ką Jums davė „Ažuoliukas“? Meilę muzikai ir Šventosios kurortui, kur ąžuoliukai stovyklaudavo, ar ne tik?

Dabar jau knygos rašomos, ką choristams davė „Ąžuoliukas“, tai čia neišsiplėsiu. Choras davė labai daug, visų pirma – dar vieną tėvą ir šimtus brolių. Būna ginklo brolijos, būna religiniai ordinai, čia taip pat kažkas panašaus. Ta brolybė nėra „visą darbo dieną“, kaip tikrų brolių šeimoje, bet berniukus, vaikinus suartina vadovo iškelti tikslai ir džiaugsmas juos pasiekus. Arba tikslai, kuriuos jie toje brolijoje patys išsikelia: pavyzdžiui, buvę choristai įkūrė „Ažuolų klubą“ ir jo vyrų chorą.
Visgi išskirčiau du dalykus, kuriuos nuo vaikystės lavina „Ąžuoliukas“. Pirmas – drausmė, žinojimas, kad turi „susiimti“; antras – jau minėtas kolektyvinis veikimas bendram tikslui. Turi sekti vadovo ranką ir girdėti bičiulio balsą. Gali ir pats vadovauti, maloniai prašom – lai tik kiti seka. Iniciatyvos ir nuomonės reiškimo laisvė – pamatinė mūsų brolijoje.

2. Esate sakęs, kad mėgstate skaičius, matematiką. 1990 m. birželio 25 d. Vilniaus universitete (VU) apgynėte daktaro disertaciją „Algebriniai modelinės erdvės sudarymo metodai ir jų taikymas atomų su dviem atvirais elektronų sluoksniais struktūrai ir spektrams teoriškai tirti“. Ir domitės savo genties, šeimos istorija Giedraičių–Musninkų krašte. Iš kur Jumyse tokia skirtingų interesų dermė?

Kartais mano interesai – mano priešas. Žinote, kaip sakoma: „devyni amatai ...“ Nemanau, kad čia dermė, greičiau tai yra natūralus polinkis kaitalioti veiklą, kai kažką viena veikti nusibosta, kai pasidaro vargas. Ir tikra bėda tada, kai vargas pasidaro dar nepasiekus tikslo. Na, daktaro disertacijai taip nenutiko, bet po to mokslo biurokratiniai reikalai nuvedė į šalį, man lengvesniu keliu. Aš suprantu savo mokytojų idėją ir tikriausiai pajėgčiau gauti Hartrio ir Foko lygtis komutuodamas izosukinio operatorių su daugiaelektronio atomo hamiltonianu neredukuotiniame tenzoriniame pavidale. Bet jie šito patys nepadarė, todėl man nesiryžti neatrodo didelė nuodėmė.
Šiaipjau dažnam svarbūs jo tėvai, tapatybė, jo „mažoji Tėvynė“ – šeima ir jos istorija. Tad ir aš, ko nesužinojęs apie praeitį iš tėvų, ėmiau jų netekęs rankiotis iš kitų artimų ar tolimesnių giminių, iš raštų. Giedraičių ir Musninkų – tėvų šeimų – parapijas lydi laimingas istorijos „antspaudas“. Turiu galvoje, kad abi parapijos yra lietuviškos kilmės kunigaikščių, kurių ainiai Giedrojcai ir Radziwillai dar vaikšto šioje žemėje, kraštai. Taip pat laimė ir sėkmė, kad yra suskaitmenintos šių parapijų bažnytinių metrikų knygos – ačiū jų pasigailėjusiam likimui ir epaveldas.lt. Tose knygose galima rasti saviškių, radau įrašą apie močiutės iš mamos pusės gimimą, nors pačiai mano mamai jo ankstesniais laikais rasti nepavyko. O kartu ten galima sužinoti kitų įdomių ir nereikalingų dalykų: kaip kito pavardės, kas kilmingi ir kas ne, ką grafai Pliateriai kviesdavosi į krikštynas, kas kieno kūmai, kiek netekėjusių merginų vaikų krikštyta, net kaip klastotos tapatybės. „Paskalos lieknina“ – juk taip sakoma?

3. Be Jūsų „Lietuvos fizikos žurnalas“ nebūtų toks, koks yra, esate VU Fizikos fakulteto Taikomosios elektrodinamikos ir telekomunikacijų instituto mokslo darbuotojas, daug nuveikėte dėl Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) ir Lietuvos bendradarbiavimo. Esate mokslininkas, mokslo istorikas ir mokslo politikas. Ar jaučiatės išsipildęs? Ką svajotumėte nuveikti?

Ačiū už papataikavimą; manau, kad atsakant tinka minėti reikšmingą Lietuvos mokslų akademijos narių mokslo organizavimo, jo raidos reguliavimo ir mokslo politikos veiklą. Mokslo lyderiai augino mokinius, steigė žurnalus, kūrė, statė mokslo institutus ir matė, kaip vietoje tų pastatų kyla kiti. Akademikai įkūrė Lietuvoje mokslo ir verslo slėnius, įmones. Ką čia ir kalbėti: juk man tėtis sakė, kad statė vandens elektros jėgainę būdamas Kauno politechnikos instituto studentu, – o pasirodo, kad tai Mykolas Lasinskas, vėliau akademikas, vadovavo KPI dėstytojams ir studentams 1951-ųjų vasarą statant Dovinės hidroelektrinę. Va siekti, kad du procentai BVP būtų skiriami mokslui, – čia tai bent politika! Žodžiu, yra į ką lygiuotis „daugnuveikimè“, tai aš dar pasistengsiu. Reikia visus nuo pradžios „Lietuvos fizikos rinkinio/žurnalo“ tomus sudėti į internetą, padaryti viešai prieinamus. Šitai būtų ir mokslo istorijos labui, manau.

4. Rita Baltušytė prisiminimuose apie Vilniaus „Neringos“ kavinę rašė: „Kavinėje dažnai sėdėdavo fizikai iš Fizikos ir matematikos instituto – Vladislovas Vanagas, Jonas Batarūnas ir kiti. [...] Kartą Batarūnas man ir sako: ateis čia toks mūsų kolega, jis labai nori su tavimi susipažinti. Tu jo paklausk, kas nauja kvantinio lauko teorijoje. Ateina tas kolega, aš sėdžiu tokia fyfa blondinė su kuodu, suveltu ir užšukuotu, supažindina mus, taip ir taip, susėdom, aš ir klausiu nutaisiusi rimtą miną: na, tai kas nauja kvantinio lauko teorijoje? Jis tik išsižiojęs žiūri, paskui dirstelėjo į bičiulius, suprato, kad tie mane pamokė.“ Taigi, gerbiamasis Andriau, paskutinis klausimas: kuris žavusis kvarkas Jums pats žaviausias?

Į netikslų, lyrinį klausimą – lyrinis ir atsakymas. Smagu, kad „Neringos“ kavinėje man taip pat pasitaikė proga užduoti „kvailą“ klausimą, o fizikas, kurio užrašyta lauko teorijos formulė puikuojasi ant suvenyrinių CERN puodelių, atsakė nesuglumęs. Liūdna, kad Vladislovas Eimutis Vanagas, MA narys korespondentas ir akademinio choro koncertmeisteris, nesulaukęs nė šešiasdešimties atgulė Rokantiškėse. Ir Jonas Batarūnas – pamenu jo kiek primerktas akis, veik nepastebimą šypseną, „Nemirseta“ etimologijos aiškinimą ir šviesiaplaukę dukrytę per paskutinįjį atsisveikinimą – mirė tais pačiais 1990-aisiais. Jiedu buvo korifėjai, man, dar piemeniui, tuo žavūs it mistiniai kvarkai (netgi būsimasis rektorius ir akademikas Jonas Kubilius kadaise tame pačiame instituto kambaryje su jais dirbo). Bet apie jų mokslą diskutuoti neturėjau jokios kompetencijos. Tačiau vėliau užsienio stažuotėje nusišypsojo laimė sutikti jaunesnį jų kolegą, irgi buvusį akad. Adolfo Jucio aspirantą Jošuą Levinsoną. Šis čia pat labai maloniai ir netikėtai mane pristatė dar keliems ten buvusiems savo mokiniams ir kolegoms – manau, iš Weizmanno mokslo instituto – kaip „mūsiškį“. O aš pasigyriau, kad antrinio kvantavimo pavidalu perrašiau jo trečdaliu šimtmečio anksčiau atliktą darbą. Todėl sakau, kad žaviausias man yra pats gyvenimas, laikas su pažinčių kilpomis ir mazgais, kaip Feinmano diagramose, su savo „quanta of quirks“ – netikėtumų trupiniais.