Naujienos

Atminimo popietė „Eringių šeima – Lietuvai“

2021 07 12

Liepos 2 d.  į Lietuvos mokslų akademijos (LMA) didžiąją konferencijų salę rinkosi mokslininkai, medicinos darbuotojai, giminės ir artimieji pagerbti ekologo, visuomenės veikėjo, habilituoto daktaro profesoriaus Kazio Eringio (Ėringio) jo 100-mečio proga (1921–2006) ir onkologės, imunologės, habilituotos daktarės profesorės Elenos Moncevičiūtės-Eringienės (1927–2020) pirmųjų mirties metinių proga.

Atminimo popietei „Eringių šeima – Lietuvai“ buvo numatyta solidi programa. Įžangos žodį tarė Nacionalinio vėžio instituto direktorė profesorė Sonata Jarmalaitė. Ji apibūdino profesorės E. Moncevičiūtės-Eringienės darbų svarbą vėžio imunologijos mokslui.

Nacionalinio vėžio instituto direktorė prof. Sonata Jarmalaitė

Išsamiai apie E. Moncevičiūtės-Eringienės sukurtą Nacionalinio vėžio instituto imunologijos laboratoriją papasakojo dabartinė šios laboratorijos vadovė prof. Vita Pašukonienė. Ji paminėjo, kad 1978 m. būtent prof. E. Moncevičiūtė-Erigienė padėjo šiai laboratorijai mokslinius pamatus ir dabar daugiau kaip 40 metų Nacionaliniame vėžio institute plėtojama vėžio imunologija. Ji apibūdino vėžio imunologijos tyrimų raidą, pasakojo apie prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės tiriamąją ir eksperimentinę veiklą bei jos indėlį į navikų imunologiją: „Pasaulyje vėžio imunologijos kaip mokslo kelias buvo labai banguotas. Imuninės sistemos reikšmė vėžio atsiradimui ir vystymuisi buvo pripažįstama ir vėl neigiama. Galutinai dabartinis vėžio imunologijos supratimas susiformavo tik prieš 20 metų. Šiuo metu vėžio imunologija yra ypatingos vertės. Nei mokslininkai, nei klinicistai neįsivaizduoja vėžio gydymo be imunologijos mechanizmų vertinimo ir imuninę sistemą moduliuojančių terapijų taikymo. Tačiau tuomet, XX a. aštuntajame dešimtmetyje, reikėjo ypatingų įžvalgų susieti vėžio vystymosi ypatumus su endogeniniais veiksniais ir su imuninės sistemos persitvarkymu. Taip, reikėjo neįtikėtino atkaklumo visai tuometinei sovietų mokslo aukštuomenei ir saviems kolegoms įrodyti tokios laboratorijos reikalingumą.

Per savo mokslinę karjerą iki 2000 metų (tais metais Profesorė tapo konsultante, šiuolaikine kalba tariant – emerite) paskelbė per 220 mokslinių darbų, tarp jų savo trijų disertacijų pagrindu buvo parašytos trys monografijos, o su bendraautoriais keturios knygos, dvi iš jų vėžio imunologijos klausimais, kitos – apie rūkymo ir išorinių veiksnių įtaką vėžiui atsirasti organizme.

Profesorė, dabartiniais terminais kalbant, vykdė ne tik mokslinę tiriamąją veiklą, bet ir eksperimentinę plėtrą, t. y. atrastus vėžio imunologijos dėsningumus stengėsi diegti į praktiką. Ji pasiūlė žmogaus imuninės sistemos būklės šešių tipų klasifikaciją ir testų sistemą jos funkcijoms įvertinti. Taip pat pasiūlė ir metodiką prislopintos (šių laikų terminais – imunosupresinės) imuninės būklės kompensacinėms reakcijoms nustatyti. Žmogaus imuninės būklės greitoji (ekspres) metodika buvo įdiegta kai kuriose Lietuvos medicinos įstaigose, taip pat Rusijoje, Kazachstane bei Ukrainoje.

Pirmoje eilėje iš kairės: Nacionalinio vėžio instituto direktorė prof. Sonata Jarmalaitė, Nacionalinio vėžio instituto  imunologijos laboratorijos vadovė prof. Vita Pašukonienė, Eringių dukterys Vaiva Eringytė ir Elena Grikienienė su anūke, Gintarė Grikienytė, Anicetas Vaičekauskas. Antroje eilėje – Arūnas Grikienis.

Trumpai žvilgtelint į Profesorės mokslininkės ir pedagogės portretą, reikia paminėti, kad nuo pat Imunologijos laboratorijos įkūrimo jai vadovaujant buvo atliktos ir apgintos septynios daktaro disertacijos, iš kurių penkios – ilgą laiką Vėžio institute dirbusių mokslininkų imunologų  darbai. Tai Vida Milašienė, Birutė Kazbarienė, Gintaras Zaleckis, Dainius Characiejus ir Rolanda Kemeklienė. Profesorei esu dėkinga už pažintį su šiais žmonėmis, su jais man teko laimė pradėti savo mokslinę karjerą ir vadovaujant prof. Dainiui Characiejui apginti savo disertaciją. Taigi Profesorės mokiniai tapo mokytojais vėlesnei imunologų kartai, šiandien jau man vadovaujant apgintos trys ir rengiamos ginti dar keturios naujos kartos onkoimunologų daktaro disertacijos“, – pasakojo pranešėja.

Vilniaus universiteto bibliotekos vartotojų aptarnavimo skyriaus vadovė Elona Varanauskienė  supažindino su prof. E. Mocevičiūtės-Eringienės knygų kolekcija ir rankraštiniu palikimu, saugomu Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Dr. Aloyzas Ramunis Budriūnas, Amerikos biografijų instituto kraštovaizdžio ekologijos ir estetikos ekspertas, padarė pranešimą „Apie ekologiją ir estetiką dr. Kazio Eringio veikloje“. Istorikas dr. Darius Juodis skaitė pranešimą „Kazys Eringis – žmogus, prasiveržęs pro geležinę uždangą“. Pranešimą „Apie habil. dr. Kazio Eringio fondą (F335)“, saugomą LMA Vrublevskių bibliotekoje, padarė šios bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė. Ji išsamiai pristatė K. Eringio biografiją, jo visuomeninę ir mokslinę veiklą. Pateikiame R. Sperskienės pranešimą.

Renginį vedusi Eringių anūkė Rūta Vaičekauskienė perskaitė savo nuoširdų rašinį „Močiutė ir senelis“.


Eringių anūkė Rūta Vaičekauskienė 

Baigiamąjį žodį tarė Gamtos tyrimo centro direktoriaus pavaduotojas dr. Ričardas Paškauskas.

Renginys buvo gausiai iliustruotas Eringių šeimos nuotraukomis ir filmuota medžiaga iš įvairių mokslo konferencijų ir kitų renginių, kuriuos pateikė šio renginio iniciatorė gydytoja Vaiva Eringytė. Popietę papuošė tarptautinių konkursų laureato pianisto Dariaus Kudirkos ir Kauno simfoninio orkestro koncertmeisterio, pirmojo smuiko Dariaus Krapiko atlikta klasikinė muzika.

Parengė Lietuvos mokslų akademijos skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA