Naujienos

Atgal

Naujienų archyvas

„Nors vandenyje, o lieka pėdos“: akademiko Stepono Kolupailos 130-osios gimimo metinės

2022 09 22

Rugsėjo 16 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) vyko mokslinė konferencija, skirta lietuviškosios hidrologijos kūrėjo akademiko Stepono Kolupailos (1892–1964) 130-osioms gimimo metinėms paminėti. Konferencijoje pranešimus skaitė Vilniaus universiteto (VU), Lietuvos energetikos instituto, Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto, Gamtos tyrimų centro, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos mokslininkai ir hidrologai praktikai, buvo pristatyta nauja gausiai iliustruota knyga „Steponas Kolupaila – melioracijos ir hidrologijos pradininkas Lietuvoje“ (aut. Gediminas Kinderis). Konferencijos dalyviai pasveikino JAV Lietuvių fondo vardinės Stepono Kolupailos stipendijos šių metų laureatą VU studijų programos „Meteorologija ir hidrologija“ studentą Lauryną Mackevičių, o akademikui prof. Kęstučiui Kilkui sveikinimai skambėjo gražaus jubiliejaus proga.

Visus, kurie domisi hidrologijos mokslu ir S. Kolupailos atliktais pasaulinio garso darbais, kviečiame apsilankyti LMA Vrublevskių bibliotekos parengtoje S. Kolupailai skirtoje virtualioje parodoje (http://eparodos.mab.lt/s/-nors-vandenyje-o-lieka-pedos-akademikui-steponui-kolupailai-130) ir išklausyti garso įrašo (http://www.mab.lt/akademiko-stepono-kolupailos-130/).

Renginį organizavo LMA Biologijos, medicinos ir geomokslų skyrius, LMA Vandens taryba, Vilniaus universitetas, Lietuvos geografų draugija.

Lietuviškosios hidrologijos kūrėjo ir puoselėtojo akad. Stepono Kolupailos veikla ir nuopelnai

Akademikas prof. S. Kolupaila yra paskelbęs daugiau kaip 100 hidrologijos srities veikalų ir straipsnių, daugiausia apie Lietuvos upes. Profesorius sudarė formulę upių didžiausiems debitams ir naują metodą upių žiemos debitams skaičiuoti, apskaičiavo kai kurių upių nuotėkį, paskelbė išvadas apie Nemuno nuotėkį ties Smalininkais per 121 metų laikotarpį, propagavo vandens turizmą. Jis rūpinosi meteorologijos stočių Lietuvoje įsteigimu ir jų technine įranga. S. Kolupaila parengė hidrometrinio metraščio du tomus (1929 ir 1930), parašė monografijas apie Nevėžį (1936), Nemuną (1940), knygą „Hidrometrija“ (rusų kalba, 1918, 2 t. lietuvių kalba,  1939–1940), pirmąjį lietuvišką hidraulikos vadovėlį „Hidraulika“ (1947). Išleido pasaulyje paskelbtų publikacijų hidrometrijos klausimais bibliografiją „Bibliography of Hydrometry“ (1961), kurioje apžvelgti keliasdešimčia kalbų paskelbti šios srities moksliniai darbai nuo viduramžių iki XX a. vidurio.

S. Kolupailos mokslinė, kūrybinė ir visuomeninė veikla buvo stebėtinai intensyvi, aktyvi ir neabejotinai paliko ryškų pėdsaką hidrologijos mokslo istorijoje. Baigęs Maskvos matavimų institutą, S. Kolupaila 1921 m. atvyko į Lietuvą ir iki 1926 m. dirbo Dotnuvos žemės ir miškų ūkio technikume, nuo 1922 m. taip pat dar dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas); nuo 1940 m. – ordinarinis profesorius. S. Kolupaila pirmasis Lietuvoje pradėjo taikyti matematinės statistikos metodus hidrologijoje. 1923 m. įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinį biurą ir iki 1930 m. jam vadovavo. Jo funkcijos, pasak S. Kolupailos (1927), buvo „organizuoti bendrą Lietuvos vandenų tyrinėjimą, steigti vandens matavimo stotis ir tvarkyti jų veiklą, tyrinėti upių vandens debitus ir kitus hidraulinius elementus, rinkti, tvarkyti ir leisti senų ir naujų tyrinėjimų rezultatus, tikrinti naudojančias vandens energiją įmones ir nustatyti jų galingumą, aprūpinti hidrometrine medžiaga visas suinteresuotas įstaigas, palaikyti ryšius su užsienio hidrografinėmis įstaigomis ir atstovauti Lietuvai šios srities konferencijose“. 1935–1940 m. dirbo Energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėju. 1941 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. 1944 m. liepos 30 d. A. Kolupaila paliko Lietuvą ir išvyko į Vokietiją. Gyvendamas lietuvių tremtinių Kempteno stovykloje (Pietų Bavarija) profesorius įsidarbino analizatoriumi Kempteno hidrometrinių ir geodezinių prietaisų firmoje, 1945 m. pradėjo dėstyti Kemtene įsteigtoje Maironio gimnazijoje, o 1946 m. organizavo Aukštuosius technikos–statybos ir hidrometrijos kursus (Kemptenas), jiems vadovavo ir dėstė. Taip pat dėstė Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos universitete (Miunchenas). 1948 m. išvyko gyventi į JAV, ten iki 1963 m. profesoriavo Notr Damo universitete (Indianos valstija).

Parengė akad. prof. Arūnas Bukantis
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA