Naujienos

Spalio 3 d. akademikui Eduardui Vilkui būtų sukakę 90 metų

2025 10 03

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, profesorius habilituotas daktaras Eduardas Vilkas buvo vienas žymiausių matematinės ekonomikos specialistų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jo iniciatyva sukurta Vilniaus lošimų teorijos ir matematinės ekonomikos mokykla yra sulaukusi reikšmingo tarptautinio pripažinimo, o jo sukauptos žinios ir kompetencija buvo vienodai svarbios tiek Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, tiek vėlesniais metais, kuriant valstybės ekonominės raidos pagrindus.

 

LMA visuotinė sesija, 2005 m. (aut. V. Valuckienė).

E. Vilkas gimė 1935 m. spalio 3 d. Gargžduose. 1949 m., baigęs septynias klases Gargžduose ir labai gerais pažymiais eksternu išlaikęs baigiamuosius egzaminus, be stojamųjų egzaminų buvo priimtas į Klaipėdos mokytojų institutą. Jį baigė 1953 m. su pagyrimu, būdamas vienas iš keturių šios mokyklos pirmūnų.

Jaunystėje E. Vilkas daug sportavo, šoko, griežė smuiku, gražiai rašė, piešė – tai buvo įvairiapusio talento žmogus. Vis dėlto jis pasirinko matematiką. Matyt, azartas „rasti teoremos sprendimą“ buvo tas stimulas, nuvedęs jį šiuo keliu. E. Vilkas daug skaitė. Iš lietuvių autorių ypač mėgo Justino Marcinkevičiaus poeziją. Labai domėjosi filosofija, o XX a. matematinės ekonomikos korifėjų darbus buvo taip nuodugniai išstudijavęs, kad prireikus galėdavo pacituoti iš atminties. E. Vilkas buvo didelis klasikinės muzikos gerbėjas. Dar dirbdamas Matematikos institute šalia jo darbo stalo stovėjo plokštelių grotuvas. Sūnus Eduardas pasakojo, kad pomėgis dirbti muzikos fone išliko visam gyvenimui. Labiausiai jis mėgo Volfgango Amadėjaus Mocarto ir Džuzepės Verdžio „Requiem“. Jį žavėjo ir nostalgiška rudens atmosfera. Galbūt todėl, kad pats buvo gimęs rudenį – tai buvo jo mėgstamiausias metų laikas.

 

Su draugais, 1945 m. Gargždai (šeimos archyvas).

Studijuodamas universitete 1957–1958 mokslo metais, E. Vilkas dirbo mokytoju, tačiau pedagogo keliu nepasuko – jį labiau viliojo mokslinis darbas. Ir mokykloje, ir universitete E. Vilkas mokėsi labai gerai, vadovaujamas profesoriaus Jono Kubiliaus, pradėjo pirmuosius mokslinius tyrimus. 1958 m., baigęs universitetą, jis jau buvo parašęs du vertingus mokslinius straipsnius, už kuriuos gavo Lietuvos TSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos premiją. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Lietuvos TSR mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute vyriausiuoju laborantu, kiek vėliau – jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1959 m. įstojo į aspirantūrą ir buvo komandiruotas į TSRS mokslų akademijos Matematinės ekonomikos instituto Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) filialą pasirengti moksliniam tiriamajam darbui lošimų teorijos srityje. E. Vilko mokslinio darbo vadovu tapo profesorius Nikolajus Vorobjovas – vienas žymiausių lošimų teorijos specialistų tuometėje Tarybų Sąjungoje.

 

E. Vilkas su mokiniais, viduryje sėdi prof. N. Vorobjovas, 1974 m. (šeimos archyvas).

Lošimų teorija – palyginti nauja matematikos mokslo šaka – susiformavo 1944 m., kai Džonas fon Noimanas (John von Neuman), žydų kilmės vengrų matematikas, ir Oskaras Morgenšternas (Oskar Morgenstern), vokiečių kilmės austrų ekonomistas, išleido monografiją „Lošimų teorija ir ekonominis elgesys“ („Theory of Games and Economic Behavior“).

Štai kaip įdomiai lošimus apibūdina pats E. Vilkas savo 1976 m. išleistoje mokslo populiarinimo knygoje „Kas tai yra lošimų teorija?“. Joje patraukliai pristatomi svarbiausi lošimų teorijos principai – parodoma, kaip įrodinėjami ir paprasti, ir iš pirmo žvilgsnio keisti teiginiai, kaip matematika taikoma net ten, kur ir skaičiuoti, regis, nėra ko. Siekdami savo tikslų, žmonės, dažnai, net negalvodami apie tai, savo veiksmais padeda arba trukdo kitiems pasiekti jų tikslus. Žmonių sąveiką lydi biologiniai, socialiniai, psichologiniai ir kiti reiškiniai, kurie taip viską supainioja, kad tampa sunku rasti loginės analizės giją. Tokiais atvejais įprasta daug ką supaprastinti ir nagrinėti ne pačius reiškinius, o jų modelius. Žmonių racionalios sąveikos matematiniai modeliai ir vadinami lošimais.

Baigęs aspirantūrą 1963 m., E. Vilkas sėkmingai parengė disertaciją iš lošimų teorijos „Funkcionalinių lygčių su lošimo reikšmės operatoriumi sprendimas“. Apgynęs šią disertaciją, jis tapo pirmuoju lošimų teorijos specialistu Lietuvoje.

Nuo 1964 m. E. Vilkas vadovavo Fizikos ir matematikos instituto Skaičiavimo matematikos sektoriui. 1967 m. tame pačiame institute įsteigus Operacijų tyrimo sektorių, jis tapo ir šio sektoriaus vadovu. Operacijų tyrimas – tai mokslas apie matematinių modelių ir metodų taikymą, priimant sprendimus įvairiose veiklos srityse. Šis mokslas išties labai įvairiapusiškas ir padeda spręsti ateities uždavinius.

 

E. Vilkas ir LMA prezidentas J. Požėla, 1989 m. (šeimos archyvas).

Pagrindinė E. Vilko mokslinio darbo kryptis – optimalumo problema. Iš šios srities 1973 m. jis apgynė daktaro disertaciją. Vilnius, kaip lošimų teorijos centras, tapo žinomas pasauliui. Už darbų ciklą „Lošimų teorijos optimalumo problema“ 1977 m. E. Vilkui skirta Respublikinė premija. Be mokslinio ir pedagoginio darbo (nuo 1976 m. – Vilniaus universiteto profesorius), jis aktyviai užsiėmė mokslo organizavimu ir mokslo populiarinimu: dalyvavo įvairių mokslo tarybų veikloje, redagavo mokslinius leidinius, organizavo konferencijas, rašė straipsnius populiariojoje spaudoje, skaitė nemažai paskaitų kaip „Žinijos“ draugijos lektorius, buvo Lietuvos tarybinės enciklopedijos konsultantu. Nuo 1979 m. jis dirbo Matematikos ir kibernetikos instituto direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui. 1981 m. jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. „Matematika kaip smuikas. Jei nori būti virtuozas, negali padėti iš rankų“, – yra sakęs E. Vilkas viename iš savo interviu.

1980 m. E. Vilkas buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos (LMA) nariu korespondentu, 1985 m. – tikruoju nariu. Jau po metų, 1986-aisiais, jis tapo LMA prezidiumo vyriausiuoju moksliniu sekretoriumi. 1985 m. paskirtas LMA Ekonomikos instituto direktoriumi. Šiam sprendimui labai priešinosi kai kurie valdžios funkcionieriai, teigdami, kad matematikas netinkamas vadovauti Ekonomikos institutui.

E. Vilkas su sūnumi Eduardu, 1989 m. Paluknio aerodrome (šeimos archyvas).

E. Vilkas buvo plačių pažiūrų mokslininkas. Tirdamas lošimų teorijos, kaip grynai matematinės disciplinos, problemas, jis aktyviai tyrė jos taikymą socialiniams mokslams, pirmiausia – ekonomikai. Kaip mėgdavo juokauti pats E. Vilkas: „Ekonomikos mokslą galima suskirstyti į šnekamąją ir matematinę ekonomiką.“ Tapęs Ekonomikos instituto direktoriumi, jis pradėjo rengti teorinius seminarus apie rinkos ekonomiką. Tuometėje Tarybų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje tokie seminarai buvo organizuojami pirmą kartą ir buvo noriai lankomi, ypač jaunų ekonomistų. Seminarų metu vykdavo diskusijos, buvo rengiami pranešimai aktualiais ekonomikos klausimais, o reikalavimai skaitomiems pranešimams buvo itin aukšti.

Akademiko E. Vilko mokslininko kompetencija ir žinios suvaidino reikšmingą vaidmenį lemtingais 1988–1989 m., taip pat atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir kuriant mūsų valstybės ekonominius pagrindus 1990–1992 m. bei vėlesniais metais. Baigęs aktyviąją politinę veiklą Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje, E. Vilkas dirbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės konsultantu, septynerius metus vadovavo Privatizavimo komisijai ir aktyviai dalyvavo Lietuvos mokslo ir švietimo veikloje.

 

Sveikinimai 60-mečio proga,  iš kairės:  A. Gaižutis, B. Juodka, E. Vilkas, 1995 (aut. V. Valuckienė).

Nepriklausomybės laikotarpiu E. Vilko veiklos sritys apėmė matematinę ekonomiką, šalies plėtros strategiją, technologijų plėtrą, integraciją į Europos Sąjungą bei mokslo organizavimą. Nuo 2001 m. jis vadovavo darbo grupėms, rengusioms aukštųjų technologijų gamybos plėtros programas, kurios skatino intelektinio potencialo kaupimą ir panaudojimą Lietuvos ekonomikos efektyvinimui.

2001 m. pasirodė „Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga“ – solidus Lietuvos akademinės bendruomenės, vyriausybinių ir privačių institucijų bendras darbas. Jos išleidimą inicijavo Lietuvos mokslų akademija, o akademikas E. Vilkas vadovavo mokslininkų grupei, rengusiai knygos projektą. Pats jis parengė pirmuosius tris knygos skyrius. Labai didžiavosi ir džiaugėsi šiuo darbu. Jo siekis buvo, kad Lietuva, spartėjant mokslo ir technikos plėtrai pasaulyje, turėtų aiškią savo raidos strategiją.

 

Vizitas Taivane su LMA delegacija, pirmas iš kairės E. Vilkas, R. Bansevičius, B. Juodka, A. Piskarskas. 1998 m. (šeimos archyvas).

2003 m., dalyvaudamas LMA prezidento rinkimuose, akademikas pristatė Lietuvos mokslų akademijos artimiausius tikslus ir uždavinius, kurie išlieka aktualūs ir šiandien, nes akademijos indėlis į visuomenę lemia valstybės pažangą. Žinių visuomenės kūrimas yra pagrindinis prioritetas, siekiant neatsilikti nuo kitų valstybių. Šiame procese vienas svarbiausių vaidmenų tenka Mokslų akademijai, stiprinant jos įtaką ir prestižą.

Nuo 1992 m. E. Vilkas skaitė apžvalgas per „Laisvės“ radiją, vėliau jas spausdino laikraštyje „Gazeta Wilenska“. 2002–2007 m. rašė savaitinius komentarus „Veido“ žurnalui. Šie straipsniai ir komentarai buvo surinkti ir sugulė į dvi knygas – „Neramios savaitės Lietuvoje“ ir „Ekonominis Lietuvos veidas“. Knygos buvo tarsi dovana tiems, kurie domėjosi jo nuomone apie Lietuvos ekonominio, politinio, mokslinio gyvenimo aktualijas ir netikėtomis ateities prognozėmis. Šioje srityje jis neturėjo sau lygių. E. Vilkas labai rūpestingai rengė šias knygas ir džiaugėsi sugalvojęs gerus pavadinimus, tačiau pavartyti jų nebespėjo...

Profesorius dažnai sakydavo, kad tarp psichologijos ir matematikos yra bedugnė, kurios dugne slypi ekonomikos mokslas. Jis niekada nevadino savęs ekonomistu, o tik matematiku, suprantančiu paprastus dalykus, tarp kurių yra ir ekonomika. Jis buvo vienas svarbiausių lošimų teorijos mokslininkų pasaulyje, tačiau, kaip pats kartą juokaudamas sakė, niekada nelaikęs tūzo rankovėje.

Nesavanaudiškumas ir nuosekli pagarba duotam žodžiui – esminiai E. Vilko bruožai – leido jam nepasiduoti politinei garbėtroškai ir pagundai praeities įvykius „pataisyti“ ar parodyti juos sau palankioje šviesoje. Visuomet sąžiningai pripažindavo: „Klydau arba kalbėjau taip, nes turėjau objektyvių arba subjektyvių motyvų taip manyti.“ Kai kurie, mažai E. Vilką pažinoję, nepagrįstai laikė jį abejingu ir arogantišku. Tačiau išties jo asmenybė imponavo kitokiais būdo bruožais. Stiprios, įtaigios ir išskirtinio intelekto asmenybės įtaką pajusdavo visi, kreipdavęsi patarimo ar pagalbos įvairiausiais klausimais. Tuo pat metu E. Vilkas buvo išskirtinai atsakingas, kantrus ir atidus kitų nuomonei, liberalių pažiūrų kontekste formavęs savo pasaulėžiūrą ir politines nuostatas.

2000 m. E. Vilkas apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2007 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 2005 m. jis paskelbtas Gargždų miesto garbės piliečiu.

Žvelgiant retrospektyviai į akademiko E.Vilko nuveiktus darbus, jų reikšmė Lietuvos nepriklausomybės kelyje nemažėja.

Valerija Paškauskienė, LMA Technikos mokslų skyriaus vyriaus. koordinatorė