Naujienos

Akademikės Viktorijos Daujotytės knygos „Smulkioji lituanistika“ sutiktuvės

2025 10 15

Spalio 9 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) pristatyta nauja akademikės prof. habil. dr. Viktorijos Daujotytės knyga „Smulkioji lituanistika“. Tai jau trisdešimt ketvirtoji LMA iniciatyva leidžiamos mokslo populiarinimo serijos „Mokslas visiems“ knyga. Sutiktuves organizavo LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius ir LMA skyrius „Mokslininkų rūmai“. Pristatyme dalyvavo knygos autorė akad. V. Daujotytė, akademikai Vytautas Martinkus ir Domas Kaunas. Renginį vedė akad. Egidijus Aleksandravičius. Pasidžiaugęs jam patikėta vedėjo atsakomybe, jis pristatė solidžius renginio dalyvius, pasveikino autorę su puikia naująja knyga ir kreipėsi į palydimojo žodžio autorių akad. V. Martinkų: „Ką reiškia lituanistika šiame pavadinime ir apskritai Viktorijos Daujotytės darbuose?“. Jis pakvietė akademiką pasidalyti mintimis apie knygos esmę ir pagrindinius jos bruožus. Atsakydamas akad. V. Martinkus prisipažino, kad vienas pirmųjų skaitęs knygos rankraštį, vėliau dar kartą jį perskaitęs. Jo teigimu, apibūdinti akad. V. Daujotytės knygas nėra taip paprasta. Kviečiame susipažinti su akad. V. Martinkaus įžvalgomis apie knygą „Smulkioji lituanistika“.

Akad. Vytautas Martinkus
______________

Viktorijos Daujotytės knyga veja knygą. Vėliausiai pasirodžiusios aforizmų knygelės „Trumpės“ dar neskaičiau – ir turbūt ne aš vienas.

Ant mūsų stalo – lietuviška humanistikos atmintinė. Gana lakoniška. Jauniems skaitytojams gal daugiau įdomi, vyresniems gal mažiau – šie gal nusiteikę, kad neras „naujų“ minčių. Vis dėlto, manau, čia susirinko tie, kuriems vis dar kyla klausimų, vis dar rūpi, kas svarbiau – duonos trupinys ar visas jos kepalas. Išsyk prisipažįstu, kad esu trupinių rankiotojas. Ir pasisotinu, ir patinka. O juk ši knyga, anot autorės, sudėta iš trupinių, smulkių dalių, smulkmenų, liekanų, nuolaužų, fragmentų. Jos prigimtis tokia. Gal mūsų dienomis jau visos knygos tik tokios.

Tokių knygų nereikia įsivaizduoti kaip niekieno neatrastos žemės, kur viskas mums nežinoma, beveik negyvenama ir tinkama kariniams eksperimentams, kokius Rusija savo Naujosios Žemės saloje vykdė prieš 25 metus.

Šią knygą perskaičiau jau nesyk. Pirmąsyk – rankraštį, antrąsyk – kai iš leidėjų gavau jos popierinį kūną, trečią – kai prisiminiau, kad knygoje įrašytas maloningas, kolegiškas autorės autografas, įpareigojęs mane ateiti į šias sutiktuves. Manau, bus ir naujų progų – ir vėl skaitysiu.

Paradoksalu, bet „Smulkioji lituanistika“, manau, autorės buvo pradėta ne nuo lituanistinių smulkmenų. Arba ne vien nuo tokių. Autorei visada rūpėjo kopti į aukštus / masyvius humanistikos / lituanistikos kalvynus, ir jau ten kai ką pamatyti, suprasti, atrasti. Bet ilgoje kelionėje – kaip kelionėje, ypač pakeliui į aukštumas – visada tenka sustoti, netgi nakvoti, įsirengti „stovyklą“, įkurti laužą, tad ir malkų jam ieškoti, gal ką nereikalingo išardyti, sukapoti, susmulkinti, dulkėmis paleisti. Tarsi sunaikinti. Po to gal ir gailėti. O paskui atėjo metas tuos smulkius ar neva smulkius dalykus vėl surinkti, į daiktą sudėti.

Ar tai įmanoma?

Pasirodo, taip. Tai kūriniška. Šitaip visada atsiranda ir kažkas nauja. Čia aš jau apie knygos turinį. Jį reikės konkrečiau įvardinti, o pirmiausia džiaugiuosi itin paprastu dalyku – vėl turime naują popierinę knygą. Įpratome prie popieriaus spaudai, jau bene 500 metų, nuo Pranciškaus Skorinos laikų, Vilniuje (ir ne tik) spausdinamos lietuviškos popierinės knygos. Dar neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad jų neberašytume ir nespausdintume. Nebent būtų uždraustas lietuviškas raštas, kiltų didelis gaisras, daugybė gaisrų, ir imtų bei sudegtų visos spaustuvės. Panašiai, berods, Skorinai ir buvo nutikę. Ką jis dar būtų atspausdinęs po „Apaštalų“, žino tik Dievas.

Betgi mūsų dienomis gaisrų irgi pasitaiko. Tiesa,  pavojų esamoms ir būsimoms knygoms kelia ne tiek liepsnos, ne senoji mūsų bičiulė / priešė ugnis, kiek mūsų intelektas, atrodo, ir visų pagirtas DI, ypač naujausios kartos internetas, bendriau sakant – skaitmeninės technologijos. Paradoksalu, tačiau šiandien pavojinga visa tai, kuo dar neseniai labai džiaugėmės ir didžiavomės. Gal klystu, bet virtuali knyga man atrodo kaip istorinės knygos nebūtis. Laidotuvės. Tą pavojų vis dar galima įveikti, apeiti, pergudrauti. Juk jau ir „Smulkiosios lituanistikos“ visai realiai tykojo ši grėsmė – likti be dalies savasties, be popierinės substancijos. Dėl to itin smagu ją šįvakar regėti, liesti, sklaidyti kaip įprastą knygą. Už šią Apvaizdą galima padėkoti LMA leidyklai, bet ir ne tik jai, nes pati autorė, žinau, kovojo už tradicinę leidybą, norėjo liesti, regėti istorinę – tvarią, daiktišką – knygos formą. Ir mes visi, manau, labai dėkingi leidėjams ir už tai, kad ta jos forma tikrai daili, knygos dizainerių patikrinta pagal skaičiaus Fi (Φ)[1] ar kitokias  Aukso pjūvio taisykles. Net ir tas simbolinis ženklelis su žinia „Mokslas visiems“ netrikdo dėmesio, o tik puošia viršelį.

O dabar – žadėtas žvilgsnis į knygos turinį. Rašau apie jį savo pabaigos žodelyje, rašo / sako ir pati autorė, dar daugiau ir ką nors taiklaus pasakys kiti skaitytojai. Aš noriu pabrėžti rečiau kada ar kieno pasakomą dalyką.

Kai jau pasitinki knygą pagal jos neprastą „drabužį“, kai atsiverti ją, rūpi, kad visa knyga būtų tokia saikinga, kad nieko jai netrūktų ir nieko nebūtų joje per daug. Kad ir knygos idėją įvardijant, ir pačią knygą rašant, ir ją redaguojant, ir galutinai atveriant jos turinį būtų nepamirštas tas saikas. Visomis šio žodžio (kaip senosios kosmologijos, antikinės etikos ir dialektinės filosofijos) jam teikiamomis reikšmėmis. 

Visa tai, manau, saikingai nutiko, gal ir šią valandą dar nutinka. (Juk kai kurie skaitytojai dabar knygą varto, autorė juos stebi etc.) Knyga tinkamai (užtektinai) „išnešiota“, subrandinta autorės galvoje ir prie širdies. Parašyta, išleista, mano (gal ir kitų) jau perskaityta. Bent sykį, pirmą sykį. Galime žengti kitus žingsnius. Panašius į autorės. Gana smulkius: trumputėlius jos knygos skirsnius, kartais tik sakinius ar net žodžius, vartojant autorės metaforą – sekti mažuosius vyksmus didžiosiose orbitose.

Šios knygos raktas yra fragmentas, jo vertė. Nemanau ir nesakau, kad čia kažkas nauja, ko anksčiau nėra buvę Viktorijos raštuose. „Smulkiojoje lituanistikoje“,be abejonės, yra daug ko, ką galėjome nesunkiai nuspėti (nujausti), kai skaitėme beveik visas ankstyvesnes Viktorijos knygas, ką girdėjome ją prisipažįstant. Štai jos pačios paliudijimas apie fragmento vietą ar jo reikšmę:

„Žmogaus pasaulis atrodo vis fragmentiškesnis, gal ir todėl netvaresnis. Suskilęs ir toliau skilinėjantis. Tam tikra prasme – fragmentiškėjantis. Bendri kalbėjimai, bendroji frazeologija, kuri iš pašaknų kerta pasitikėjimą ir šiandienos politine retorika, darosi tuščia, bereikšmė. Bet ir tuščia kalba nepalieka tuštumų, jos pildomos ir suvokiančiųjų nepasitenkinimo, net pykčio: ne tai, ne apie tai.“ (Klausytojams paskutinieji citatos žodžiai, aišku, nereikalingi, geriau jiems jų neišgirsti.)

Ši citata – iš Viktorijos pokalbio su Lolita Varanavičiene apie prieš trejus metus išleistą knygą „Džiaugsmas dienų audime. Fragmentinė humanistika“.

Fragmentai reiškia tarpus, plyšius, tarpeklius, tuštumas, kurias skaitytojas pats turi užpildyti. Tai įpareigoja. O jeigu tuštumų / brūkšnių skaitytojui pernelyg daug palieka? Jau sakyta, sekti mane. Ir tik vienas kelias – perskaičius sykį, skaityti knygą antrąsyk. Net ir trečią, kiek atrodys svarbu ar reikalinga, kiek patiks arba reikės.

Imperatyvas, kurio vieni skaitytojai patys laukia, kitiems jis nepatiks: skaityti iš naujo ne tik „Smulkiąją lituanistiką“, bet ir visas kitas, ankstyvesnes Viktorijas Daujotytės knygas. Džiaugsmas nemažas, nes jų daug. Įvairių. Supranti, kad tos ankstyvesnės autorės knygos – dažniausiai monografijos, tematinės, biografinės, problematinės, filosofinės, egzistencinės ir pan., kaip ir grožinės (lyrika, proza) ar  aforizmų rinkiniai, buvo ir tebėra iš autorei svarbių didžiųjų lituanistikos orbitų. Skaityti, kol suprasi, kad kasdieniame gyvenime jų visų ir negali būti. Kasdienybėje jos dažniausiai suyra, sutrupa, nes paprastai mums užtenka kažko mažesnio. Ne didžiausiųjų ar mažesniųjų visumos, o tik dalies, tik tiek, kiek gyvenamąją akimirką tereikia.

Bet didieji statiniai užstoja mažuosius. Arba per juos kartais nelieka vietos naujiems statiniams. Ir tenka senus nugriauti, kad jų vietoje atsirastų erdvės statyti ką nors nauja. Man regis, Viktorijos mąstysenoje panašiai yra nutikę.

Manau, tai – iš gyvenimo. Panašiai bus buvę ar net yra autorės gyvenime. Todėl, kai mes atsiverčiame „Smulkiąją lituanistiką“, tuoj suprantame, kad čia jokia „smulkioji“, visos neva smulkmenos čia susietos, įaustos į ankstyvesnius autorės apmąstymus, kad ne tik pavieniai pacituoti žodžiai (ar eilėraščių eilutės), simboliai, gyvenime sutikti / pažinti žmonės, jų atskiri likimai, tavo pačios dienoraščio lapai ar išleistos knygos yra, prisimenant minėtą, anksčiau Viktorijos išleistos knygos antraštę, tik  lituanistinių  apmatų / ataudų, lituanistikos siūlų fragmentų (smulkmenų) „audimas“.

Liko mano asociacijos. Pirmoji. Matau Viktoriją audimo staklėse. Matau besimainančius jos audimo raštus. Matau audėją: ir tą pačią, ir vis kitą Viktoriją – po didžiųjų audimų su sudėtingais raštais, kurį laiką traukia (ir audžiami) paprastesni. Paskui vėl bus apmetami ir audžiami didieji, labai margi, dailiai raštuoti audiniai. Matyt, taip turi būti, nes tai ir prasminga, ir produktyvu.

Antroji. Menu Juozą Grušą. Rašydamas dramas, kažką palikdavo jų paraštėse, kažkas jam nubirdavo. Po to jis susirinkdavo tuos „trupinius“, pasverdavo juos, iš naujo pašlifuodavo. Taip iš jų atsirado novelių rinkinys „Rūstybės šviesa“. Neįprastai anuomet naujas. Borgesiška trumposios prozos / novelistikos knyga. Viktorijos trupiniai panašūs – neįprasti lietuviškoje padangėje.

Paskutinė (bet man / mums visiems šiandien svarbi) asociacija. Tai Igno Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“. Jis – kažkodėl nuo jaunų dienų man į atmintį labai įstrigusi knyga. Vienų skaitytojų gal ir neįvertinta, kitų gal primiršta. Tokia iš fantastikos, šiandien sakytume – fantasy žanro. Bet tikrai ne vien vaikams skirto. Romane smagiai ir išmintingai pasakojama, kaip senas žmogus stebuklingai atjaunėja. Tam tereikia gana nedaug – gauti iš kito žmogaus hormonų, lašą jo gyvybės, jo paramos.

Naujoji Viktorijos Daujotytės knyga, man regis, liudija, kad autorė tų hormonų, tos paramos yra gavusi. Buvo ir yra iš ko. Ji turi daug mokinių, draugų, bičiulių. Nenuostabu, kad ši knyga man kažkaip susijusi su autorės jaunyste, su Viktorijos atjaunėjimu ar atsijauninimu per neišvengiamą sukaktį.

Linkiu ir knygai, ir autorei ilgiausių metų.
______________

Renginio vedėjas E. Aleksandravičius, apibūdindamas akad. D. Kauną kaip visišką priešingybę akad. V. Daujotytės rašymui (paminėjo Martyno Jankaus įspūdingą biografiją), drauge pastebėjo sąsajas tarp, atrodytų, priešingų rašymo būdų bei tos pačios sutelktinės patirties ir išminties pasidalijimų, ir pakvietė pasisakyti akad. D. Kauną. Akademikas prisipažino turintis „priklausomybę V. Daujotytės kūrybai, su malonumu skaitąs visas jos knygas su pieštuku rankose.“ Taigi, pateikiame skaitytojui visą akad. D. Kauno kalbą.

 Akad. Domas Kaunas
______________

V. Daujotytės knyga „Smulkioji lituanistika“ apimtimi ir turiniu man pasirodė toli gražu ne smulkioji. Skaitant ir perskaičius ji priminė karolius, įvairaus dydžio reikšmių ir prasmių tamprų vėrinį. Gilindamasis į knygos turinį, žingsnis po žingsnio bridau į lituanistikos lauką, gal net į mišką, kuriame daug atodangų bei proskynų: žinomų, pravertų, kartais dar nepakankamai užčiuoptų, bet talento apmastytų, įvardytų ir pasidalytų. Nuolat jutau paskatinimą: ryžkis ir žingsniuok jau gairėmis paženklintu taku. Ši knyga teikia galimybę savo žinojimus pasitikrinti ir juos papildyti.

Mokslo mokykla. Knygos autorė išugdė 13 mokslo daktarų – literatūros tyrėjų. Neabejoju: tai autorinės mokslo mokyklos įrodymas. Galbūt ji yra didesnis nuopelnas nei parašytos knygos kartu sudėjus. Visi mokslo veikalai sensta, tik retieji išgyvena, ilgaamžiais tampa vienetai. Kaip teigiama knygoje, darbas akademiniame kolektyve ir plačiau, mokslo bendruomenėje, skatino objektyvesnės kalbos brandą ir sklaidą, kalbėjimo apie kitus strategijos ir padidinto takto poreikį. Nuo šios pareigos, kaip rašoma knygoje, autorė išsilaisvino baigdama akademinį darbą ir pirmenybę skirdama kalbėjimui su savimi. Jį jaučiame: polėkio viršūnė – „Kai rašai, nebijai“. Vienatvės pasirinkimas paskatino suklusti. Diskusijos įrankis yra mokslininko kūrėjo duotybė ir privalumas, nes mokslo aplinkos dalyviai, ypač jaunosios kartos, pirmųjų mokslo knygų autoriai nuolat siekia pasitikrinti savo kūrybos ir tiriamojo darbo kokybę. Jiems reikia tęstinio pokalbio, gebėjimo pagrįsti ir įrodyti savąją vertę. Mūsų pareiga – jiems padėti, būti kartu su jais ir remti. Tai galima daryti net gulint neįgaliojo vežimėlyje. Mokiniai mokslo mokyklos kūrėjo idėjas puoselės ir darbus augins.  

Mokslo tarptautiškumas. Jo autorė ant svarstyklių nededa, bet užsimena apie mokslo politikos vadovų perlenkimus dėl lituanistikos indėlio į valstybės tarptautiškumo aruodą. Jis esąs kone pamatinė vertybė. Bet lituanistika yra ne vien literatūros mokslas. Mintyje turiu kultūros lauką. Humanitarinių fakultetų tyrėjams tarptautiškumas beatodairiškai peršamas, brukamas, jo reikalaujama. Stumiama į kontroversišką laikyseną. Kyla klausimas: ko vertas konstitucinis teiginys, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba – lietuvių kalba? Tai įteisinama nuolat, per visą XX a. amžių: 1922 ir 1992 metų konstitucijose, valstybinės kalbos įstatymu, priimtu 1995 m. Mokslininkai humanitarai, juolab lituanistai, pasisako už pusiausvyrą tarp nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo. Šis interesas yra svarbus, bet negali būti vienpusis. Jei mato poreikį ir galimybes, humanitarai patys jo siekia. Dabartiniai mokslo ryšiai ir didinamos bendradarbiavimo galimybės kliūtis pašalina, o tekstų turinio vertimo programos į kitas kalbas mažina publikavimo finansinę naštą. Kita tarptautiškumo problema: daugiakalbės valstybės ryškėjimo prioritetas. Ši vizija bręsta ir didėja prieš mūsų valią. Spaudžia aplinka. Išeini į gatvę – ir pasimeti. Iš kairės – lyg ir atgimęs rusakalbis sovietmetis, iš dešinės – tarytum naujojo Babelio bokšto statybos aikštelė.

Atsakomybės kvietimas. Jis skirtas kūrėjui, nebūtinai lituanistikos mokslininkui, piliečiui. Tai kertinė idėja, lietuvį žadinanti jau keletą amžių. Autorė jį pasako raginimu uoliai ir daug dirbti: skaitant, mąstant ir permąstant. [...] Lietuviams kaip tautai tai yra ypač svarbu ir dėl to, kad jos pilietinė ir kultūrinė branda vėlavo. Atsakomybę brandina ir augina pasirinkta mokslo kryptis, universitetas kaip mokslo namai, šeima, tėvynė, valstybė. Atsakomybės principas negali būti primestas reikalavimas. Tai sąmoningas pasirinkimas, kartu ir kritiškas savo galimybių įvertinimo instrumentas.

Atmintis (asmens intelektinis gebėjimas išsaugoti patirtį) ir atminimas (patirties įprasminimo rezultatas). Šios sąvokos vienos iš aktualiausių knygos autorei. Lituanistika – imlus ir dosnus dvasinis mokslo pasaulis. Kylantis ir nuo literatūros pagrindų, ir nuo asmenybių dydžio, taip pat ir laiko suproblemintų, bet budinčių ir amžinų: Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, kitų. Ar prievartos sąlygomis momentinis prisitaikymas dėl išgyvenimo nepateisina to, kas kitu žingsniu kūrėjus įgalino kloti arba bent stiprinti literatūros ateities pamatus. Aš atminties ir atminimo lauką drįsčiau plėtoti. Pasiremčiau vokiečių filosofijos samprata. Ji aprėpia humanitariką, taip pat mokslus, suvienytus kultūros požymiu.

Nacionalizmas. Ar nacionalizmas – atgyvena? Autorė kalba apie santykį su juo mūsų laikų suvokimu. Bijome jo, bet patikimai nežinome, koks jis yra šiandien. Mes nesiekiame gaivinti ir prikelti XX amžiaus pirmosios pusės autoritariškai valdytos Lietuvos nacionalizmo. Jis pėdsakų paliko, bet iš civilizacijos pagrindo išnyko, kaip išnyko visas XX amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo Europos tautas nuklojęs iškreiptas mentalitetas, galiausiai nacionalizmu grįsta vidaus bei išorės valstybių politika. Mano įsitikinimu, šiandieninis nacionalizmas yra niekas kitas, kaip tautos savisaugos ir savigarbos idėjinis argumentas. Juk apie tai kalbėjo jau Mikalojus Daukša (taikliai pasakyta knygos 221 p.).

Monografinis veikalas ir monografinis žmogus. Ilgėliau sustojau prie sakinio: „Monografinės knygos, jei ir sudarytos, yra monografinio žmogaus būdo, balso, veiksmo atspindys.“ Labai provokuojantis teiginys. Pirmiausia pasigedau atsakymo: ar monografinės knygos ir monografinis žmogaus būdas yra privalumas, ar trūkumas? Ar tai asocijuojasi su fundamentalumu, veikalo išliekamąja verte? Mano galva, monografiškumas ir monografinis tyrimas yra išbandytas mokslo instrumentas, sukurtas ir į apyvartą atiduotas kelių kartų mokslininkų bei laikytinas mokslo istorijos kapitalu. Ar mokslininko monografiškas būdas yra paveldimas, ar įdiegiamas ir savo noru priimamas? Esu įsitikinęs: monografiškumas neišvengia dinamikos, jis iš mokslininkų kartos į kartą yra ugdomas ir tobulinamas. Taip kuriama mokslo vertybių hierarchija.  

Biblija. Visokeriopai pritariu autorės įžvalgai apie Bibliją. Priminsiu jos knygos žodžius: „Šventraštis neabejotinai yra ne tik krikščionybės kanonas, bet ir vienas iš pamatinių kultūros tekstų, tirtas per amžius.“ Jį žymiai papildytų bei sureikšmintų atrama ir į Mažosios Lietuvos lietuvių patirtį bei paveldą. Gaila, jo net dauguma lituanistų vis dar vengia. Prūsijoje 1736 metais įvedus privalomą pradinį išsilavinimą, iki XVIII a. pabaigos joje neliko neraštingų gyventojų, o Biblija lietuvių kalba tapo mokyklų ir namų bibliotekų parankine knyga. Liuteroniškoji Biblija suprasta ir kaip universalus pasaulio pažinimo bei išminties veikalas. Ji tapo net žemesniojo socialinio sluoksnio narių tikybos, filosofijos, dvasinių ir moralinių problemų sprendimų argumentavimo šaltiniu, komentuoti evangelijų tekstai – mokykliniu vadovėliu. Biblijos tekstas motyvavo lietuvių protestantiškosios raštijos gajumą bei autorių kūrybingumą. Ji buvo atrama ir Donelaičiui, kalbėjusiam apie lietuvininkų būrų dvasinį atsparumą bei nuolat padėjusį pasverti juose įsišaknijusias moralines problemas.

Knygos likimas. Jadvyga Čiurlionytė, Marcelijus Martinaitis ir kai kurie kiti lietuvių intelektualai dažnai kalbėjo bei kalba apie „etniką“ ir ją suaktualina. Kiek suprantu, etnika yra visa tai, kas mus daro lietuviais ir kitiems leidžia mus atpažinti kaip lietuvius. Knygoje spėjama ir iš tikro su širdgėla perspėjama: gal tai jos paskutinis etapas? Jos resursai senka? Kam ji svarbiausia? Lietuviams ar kitų tautų tyrėjams, jau praradusiems arba prarandantiems savo etniką? Gal kai kurie atsigręš į paskutinius baltus ir bandydami atspėti savo likimą atidžiai studijuos akademikę Viktoriją Daujotytę? Manau, labai praverstų knygą išversti į kitą, šių laikų „lotynų“, tai yra mokslo, greičiausiai, anglų kalbą. Šioje komunikacijoje būtinas tarptautiškumas, svoris, žadinantis nedidelių tautų ryžtą savalaikių pamatų bei atramų statybai.

Knygos antraštė. „Smulkioji lituanistika“. Ją iš pradžių priėmiau, sutikau, tebūnie „smulkioji“. Knygą perskaitęs iki paskutinio puslapio jau neabejodamas pats sau pasakiau: tai ne „smulkioji“. Jei būtų mano valia, antrąją knygos laidą žymiai didesniu tiražu pavadinčiau: „Skaudžioji ir tvarioji lituanistika“. Dar kiek pamintijęs užsirašiau: „Rupioji ir tvarioji lituanistika“. Žodis „rupus“ – šiurkštus, nelygus (nuo darbo „rupios rankos“, liaudiškoje kulinarijoje „rupūs miltai“), jis netgi derinamas ir su lietuvišku keiksmažodžiu: jame glūdi ir neigiama reikšmė, ir kokybę patvirtinantis įvertinimas. Šis žodis gali būti vartojamas, nes turi akivaizdžią perspėjamąją ir telkiamąją potekstę.

Viltis. Lauksime naujų akademikės vienatvės knygų. Jos padeda busti ir prabusti.
______________

Padėkojęs akad. D. Kaunui už išsamią kalbą, renginio vedėjas E. Aleksandravičius paminėjo, kad ši knyga, kaip ir kitos, parodo autorę kaip labiausiai filosofuojančią literatę. „Egzistencinis mąstymas, mūsų būtis, visa tai yra įpinta ir šiandieninėje mūsų humanistikoje“, – teigė jis. Tai esąs puikus ir sunkiai sekamas pavyzdys. „Kita vertus, kaip rašanti autorė šioje knygoje ji patvirtina, kad yra didžiausia poetė tarp mokslininkų. Kaip filosofuojanti literatė, stebėdama tikrovę, ji negali nereaguoti į skausmingiausius mūsų sutelktinio mentaliteto ir bendrosios atminties klodus. Aš nukreipčiau mintis į tą traumuojančią atmintį ir santykius su praeitimi okupacijos metais, mūsų vienokiu ar kitokiu kolaboravimu. Ir į mūsų pasakojimus apie tai po to, kai išeiname į laisvę. Tai visiškai nepasibaigęs ir net neiškalbėtas mūsų kultūros ir humanistikos laukas. Čia autorė, tam tikra prasme, yra fundamentalistė. Ji yra humanistikos fundamentalistė, kuri labai ryškiai, valingai skiria kūrinį nuo autoriaus“, – pabrėžė jis ir pakvietė knygos autorę tarti savo žodį.

 

Akad. Viktorija Daujotytė

Akad. V. Daujotytė pasidžiaugė, kad LMA leidykla išleido šią knygą, padėkojo pranešėjams už puikų jos knygos įvertinimą. Ji sakė tik dabar pastebėjusi, kad pro šitą knygą skverbiasi tai, ką ji norėtų dar daryti: „Skverbiasi pradžios ieškojimas, literatūros kūrybinio prado, ten, kur jo nematyti. Kur jo visiškai nematyti, kuris negali būti atpažįstamas tomis formomis, kurias mes pažįstame. Pradžia yra sunkiai atpažįstama, nes ji yra kita ir kitokių formų“, – teigė ji. Dar negalinti suformuluoti, kas ją domina, tik turinti kokias nedideles atramas, bet žinanti, kad Mažvydas toje pradžioje yra, kad yra Daukša ir Sirvydas, yra Baranauskas, ir Baranausko vienos eilutės iš jo laiško Hugo Vėberiui yra jo pradžios pradžia tokios lietuvių literatūros, kuri prasideda XIX amžiuje. Akademikė su šypsena prisipažino išmananti kvantinės fizikos dėsnius, kuriuos kartais aptarianti su akad. Algimantu Grigeliu: „Bet va ten, kur dirbama su labai mažyčiais, beveik nežinomais dydžiais, tokiais pat nesuvokiamais, kaip aš negaliu apčiuopti nematomos literatūros pradžios. Kvantinė – tad kvantai yra patys mažiausi energijos vienetai. Energija, dvasinė energija man rūpi pačiose nematomos literatūros pradžiose. Virpėjimai, virpėjimų dažniai, sielos virpėjimai. Žinoma, jie jau yra XX a. pradžios lietuvių literatūroje. Akad. A. Grigelis patvirtino, kad kvantinė fizika dirba su virpėjimais arba su vibracijomis, kas yra labai svarbu mano mylimam poetui Donaldui Kajokui, kur aš dažnai tą virpėjimą, tuos dūžius, virpesių dažnius bandau apčiuopti. Tai tiek paaiškinimų, mieli kolegos. Nemanau, kad mums visiems nuo to aiškiau. Neaiškiau ir man pačiai, bet turiu pasakyti, kad neaiškumas man yra poetiškesnis negu aiškumas“, – užbaigė autorė.

 

Akad. Egidijus Aleksandravičius

Akad. E. Aleksandravičius dar norėjo autorę paprovokuoti ir kitu, mūsų žmogiškajai būčiai svarbiu klausimu – apie sugebėjimą „įlysti po tuo svetimu kailiu“, empatiją kaip dorybę, apie neatskyrimą savęs kaip tiriančiojo nuo tiriamojo. Pasak jo,  „dažnas mūsų rašymas apie traumines praeitis bus toks, kad mes esam tartum tie „švarieji, teisieji, o tenai yra „anie“. Nes tai, ką pasakojam vis labiau primena propagandines klišes, o ne supratimą“, – kreipėsi jis į autorę.

V. Daujotytė atsakė, kad tai yra pagrindinis XX amžiaus, ne tik mūsų klausimas. „Mane yra paguodusi iš antrinio šaltinio perskaityta mintis apie vokiečių dabar tokią gyvą tarsi mintį, gyvą žodinės minties raišką „įveikti“. Įveikti šitą situaciją. Dėti visas pastangas peržengti šitą ribą, bandyti išspręsti tuos sunkiausius klausimus, sakykim, kad ir Martino Haidegerio klausimą, bet tikrai skausmingą, labai gilaus intelekto žmogaus tą tikrą kolaboraciją su naciais. Tai kaip tik didesnė kolaboracija. Ir dėl to ji turi mums kelti ir kelti klausimų. Negalima palyginti su S. Nėries. Tos dekoracinės figūros, tos moteriškos personos lyginti su šiais atvejais, kad ir su Knutu Hamsunu. Bet žmonija šiandien neturi kito kelio. Ypač tos tautos, kurios patyrė šitas sunkias kryžkeles. Reikia spręsti, iki kur mes einame, iki kur mes dar galvojame, kad čia yra kaltė, ir kur mes pradedame jausti, kad tai yra aplinkybės, situacijos, kurių mes tik dalį galime žinoti. Jeigu nepajėgsime to išspręsti, tai kultūros ir apskritai tautinės savimonės problemos gilės, ardys mus iš vidaus, kaip ardo jos mus ir dabar. Dalinamės ir dalinamės, skeldėjame ir skeldėjame. Kas yra, kur ta atramėlė turėtų glūdėti, ir kur mes ją galėtume apčiuopti? Klausykimės žmonių. Klausykimės šito beveik turbūt kvantais ir išmatuojamo, dvasiniais kvantais žmonių tokio pasirinkimo, sakyčiau, netgi nesąmoningo, giluminio to ataidėjimo. Kiek žmonių vis tiek neatsitraukia nuo S. Nėries? Skaito, galvoja, reaguoja, pyksta dėl jos niekinimo. Kiek žmonių tebėra svarbus Justinas Marcinkevičius? Negalima apeiti šito tarsi iš oro, iš žemės, iš vėjo aidėjimo, girdėjimo. Žmonės tai tebeatsimena. Koks tai yra atsiminimas, iš kur jis kyla, negalėčiau suformuluoti. Bet aš jaučiu, jaučiu šitą ataidėjimą, todėl bandau stovėti tų žmonių pusėje“, – sakė V. Daujotytė.

 

Klausytojai turėjo dar daug klausimų, pasisakė akademikai Vytautas Nekrošius, Rolandas Palekas ir kiti. Akademikė buvo šiltai pasveikinta Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus kolegų, o renginio dalyviai ją apdovanojo gėlėmis ir knygos sutiktuvių, ir jubiliejinio gimtadienio proga.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA