Naujienos

Akademiko Alvydo Jokubaičio paskaita Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams

2025 10 26

Spalio 21 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Didžiojoje konferencijų salėje įvyko jau tradicine tapusi LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ organizuojama „Mokslo žinių diena“ Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams.

Paskaitą „Religijos fenomenas“ skaitė filosofas, politologas akademikas prof. habil. dr. Alvydas Jokubaitis. Bendro renginio temos pasirinkimą inicijavo Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Kultūros fakulteto Religijų pažinimo katedros vadovas Algimantas Petrauskas, renginio pradžioje pabrėžęs, kad klausytojų gausa rodo Religijų pažinimo katedros sukūrimo Kultūros fakultete savalaikiškumą.

Vadovas kalbėjo, kad dažnam kylantys klausimai apie santykį su Dievu, ką krikščionybė ar kitos religijos davė pasauliui, ar Dievo šaukiamės tik kritinėse situacijose – rodo šios temos aktualumą. A. Petrauskas citavo: „Su Dievu – kaip su elektra – kol nepakrato, tol nesusimąstai.“ Jis padėkojo LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovei Aldonai Daučiūnienei už bendradarbiavimą ir pakvietė tarti sveikinimo žodį Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto rektorę dr. Zitą Žebrauskienę. Rektorė, sveikindama gausiai susirinkusius universiteto studentus ir paskaitos svečius, neslėpė džiaugsmo: „Kaip gerais Sąjūdžio laikais – salė lūžta“. Ji taip pat pasveikino publiką su nauja universiteto programa „Religijų pažinimas“.

Petrauskas, kviesdamas į sceną paskaitos lektorių, pristatė akademiką Alvydą Jokubaitį kaip vieną iškiliausių šios dienos Lietuvos mąstytojų. Anot A. Petrausko, akademikas pasižymi giliomis ir aštriomis įžvalgomis, gebėjimu ne tik nagrinėti teorinės filosofijos problemas, bet ir įžvalgiai reaguoti į aktualius dabarties iššūkius.

LMA akademikas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, keturių knygų autorius A. Jokubaitis prisipažino, kad tokią paskaitą pavadinimu „Religijos fenomenas“ skaito pirmą kartą ir, palikdamas vietos interpretacinei laisvei, pabrėžė, kad tai, kas bus kalbama paskaitoje, yra jo paties mintys apie religiją. Paskaitos metu akademikas A. Jokubaitis nagrinėjo religijos reiškinį kaip vieną iš pagrindinių žmogaus dvasinės patirties formų. Lektorius pabrėžė, kad Vilnius be bažnyčių yra neįsivaizduojamas, tačiau kalbėti apie religiją akademinėje aplinkoje, tokioje kaip Lietuvos mokslų akademija, vis dar atrodo neįprasta.

 

Taigi, kodėl žmonės tiki? Lektorius pabrėžė, kad Dievas yra transcendentinis (lot. „transcendens“ – peržengiantis). Jis nepriklauso nuo kultūros ar mokslo. Nepaisant istorinių laikotarpių ir kintančių ideologijų, „Dievo buvimo gandas“ nenutyla per visą žmonijos istoriją. Anot lektoriaus, kalbėjimas apie Dievą nėra vien teorija, bet mąstymo ir egzistencijos forma. Skirtumas tarp tikinčiojo ir religijotyrininko esąs esminis – žinojimas be tikėjimo neveda prie tikrojo Dievo pažinimo. Paskaitoje aptartas mirties ir tikėjimo transcendencijos ryšys – žmogus, susidūręs su laikinumo patirtimi, iš naujo klausia apie tai, kas yra anapus. Gimimas laikomas stebuklu, tad kodėl negalėtų būti ir kitas – prisikėlimo ar pomirtinio gyvenimo – stebuklas? Mirtis, kaip teigė A. Jokubaitis, visada veikia žmogaus gyvenimą, formuoja jo santykį su laiku, prasme ir tikėjimu.

Paskaitoje buvo svarstoma religijos pavadinimo kilmė: nuo lotyniškų žodžių „religare“ (liet. „surišti“) ir „relegare“ (liet. „pakartotinai siųsti, pavesti“). Šiame kontekste paminėtos įvairios šios reikšmės formos: nuo žemaičių maldų – kalnų – iki budistų vienuolių ritualinio kartojimo. Lektorius pabrėžė, kad religijos nuolat bando reformuotis ir judėti kartu su pasauliniu kontekstu, o teologija, jo nuomone, nėra toli nuo teisės mokslo – abu kalba apie tvarką, prasmę ir moralinį pagrindą.

Kita svarbi aptarta tema – tikėjimo prigimtis. Tikėjimas, pasak akademiko A. Jokubaičio, neatsiranda žmogaus valia – jis tarsi pasiekia žmogų. Šiuolaikinėje visuomenėje apie religiją kalbėti vis sunkiau, nes žmonės, ypač jaunoji karta, pripratę prie moksliškai paaiškinamo pasaulio, o Dievas yra nematomas ir nepatiriamas juslėmis. Mokslas negali nei įrodyti, nei paneigti Dievo egzistavimo, nes tiria tik gamtinius reiškinius, o Dievas yra antgamtinis.

Religijos padariniai politikai, anot lektoriaus, tebėra milžiniški. Vakarų pasaulis iki šiol gyvena krikščionybės palikimu: nuo moralinių vertybių iki požiūrio į žmogų, valdžią ir laisvę. Dvasinė valdžia, kaip buvo Sąjūdžio laikais Lietuvoje, veikia netiesiogiai, bet galingai – tai viena iš religijos įtakos formų.

 

Paskaitos pabaigoje užsimezgė nedidelė diskusija. Jos metu lektorius atsakė į klausimus apie tikėjimą, dvasią ir mokslo bei religijos santykį. Jis patvirtino asmeniškai tikintis „anapusybės“ egzistavimu (paskaitos metu buvo kalbėta, kad religija visada yra asmeniška – „ad hominem“ (liet. „taikant žmogui“) ir pabrėžė, kad katalikybė bei mokslas nėra priešingi dalykai – teologija taip pat gali būti mokslas. Remdamasis Jėzaus žodžiais „Kas Ciesoriaus – Ciesoriui, kas Dievo – Dievui“, jis išryškino religijos ir politikos mokslo atskyrimo principą, kartu pabrėždamas tikėjimo ir mokslo sklandžios sintezės galimybę. Simboliška, kad tokios mintys nuskambėjo Lietuvos mokslų akademijoje.

Parengė Lietuvos mokslų akademijos skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyr. specialistė Eglė Radavičiūtė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA