Naujienos

Apie Ukrainos vėliavos naudojimą šalia Lietuvos valstybės vėliavos ant oficialių pastatų

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje ypač aktyviai reiškiasi Seimo narys, Mykolo Romerio universiteto profesorius ir advokatas Ignas Vėgėlė, kuris siekia, kad nuo visų oficialių įstaigų būtų pašalintos Ukrainos vėliavos. Šis tikslas grindžiamas tuo, kad Ukrainos vėliavų iškėlimas kartu su Lietuvos valstybine vėliava ant oficialiųjų pastatų neva prieštarauja LR Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo nuostatoms. Manau, kad yra svarbu detaliau panagrinėti šį gana profesionaliai sudėliotą bandymą įvykdyti „smegenų plovimą“ Lietuvos žmonėms.

Formaliai žiūrint ir aiškinant tik gramatiškai įstatymo tekstą, gali pasirodyti, kad Seimo narys yra teisus. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „užsienio valstybių, Europos Sąjungos ir tarptautinių viešųjų organizacijų vėliavos gali būti nuolat iškeliamos tik prie, virš ar ant užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų bei jų vadovų rezidencijų pastatų, Europos Sąjungos institucijų, tarptautinių viešųjų organizacijų atstovybių bei jų vadovų rezidencijų pastatų, kitų Lietuvos Respublikoje teisėtai įsteigtų užsienio valstybių valstybinių įstaigų, Europos Sąjungos ir tarptautinių institucijų pastatų, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenumato kitaip.“ To paties straipsnio 2 dalyje sakoma, kad „užsienio valstybių, Europos Sąjungos ir tarptautinių viešųjų organizacijų vėliavos prie, virš ar ant Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų pastatų gali būti iškeliamos tik tuo metu, kai jose lankosi Lietuvos Respublikos oficialūs svečiai ir specialiųjų misijų atstovai, taip pat atmintinų dienų ar oficialių tarptautinių renginių šiose institucijose ir įstaigose proga, kitais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais pagal diplomatinio protokolo reikalavimus.“

Tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iš tiesų nėra jokio formalaus įstatyminio pagrindo nuolatinai iškelti Ukrainos valstybinę vėliavą šalia Lietuvos valstybinės vėliavos ant oficialių pastatų. Šis atvejis yra puikus parodymas to, ko siekia įvairaus plauko politikieriai nuolat prikišdami teismams (ypač Konstituciniam Teismui), kad jie remiasi įstatymų dvasiomis ir nesilaiko įstatymo teksto. Visiems šitiems rėksniams labai norisi, kad teismai tiesiog paraidžiui, neatsižvelgdami į jokias aplinkybes, vykdytų jų priimtas taisykles, net jeigu jos ir labai neteisingos. Panašią tvarką (sovietinę) prieš 35 metus Lietuva jau turėjo ir šalia Lietuvos valstybės iškeltos Ukrainos vėliavos rodo, kad dar kartą tos „tvarkos“ turėti tikrai nenorime. Teisėjas, kuris neuždavinėja jokių klausimų, o tiesiog vykdo tai, kas yra parašyta, yra totalitarinių, o ne demokratinių valstybių realybė.

Vakarų demokratijose teisė aiškinama toli gražu ne taip. Nuo senų senovės žinomas Cicerono posakis, kad gramatinis ir aklas įstatymo teksto aiškinimas gali sukurti didžiausią neteisybę. Kartu su romėnų teise į Vakarų kultūrą atkeliavo ir tokie teisės aiškinimo būdai, kurie grindžiami sisteminiu požiūriu į teisės sistemą, teisingumo, protingumo, humaniškumo bei tikrojo įstatymo tikslo atskleidimo principais. I. Vėgėlė neretai deklaruoja savo prieraišumą krikščioniškoms vertybėms. Net neabejoju, kad jam yra puikiai žinoma apaštalo Pauliaus antrajame laiške korintiečiams išdėstyta tiesa, kad „mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę.“ Tad net dviejuose iš trijų pamatinių Vakarų kultūros susiformavimo šaltinių (romėnų teisėje ir krikščionybėje) randame labai aiškią žinią apie tai, kad problemos vertinimas vadovaujantis vien tik formaliais kriterijais, neatsižvelgiant į problemos esmę ir platesnį jos kontekstą, yra visiškai netinkamas.

Lietuva neabejotinai yra Vakarų teisės tradicijos valstybė, todėl būtų labai neteisinga tiesiog paimti dvi straipsnio dalis ir paprastuoju būdu tik gramatiškai išaiškinti, kad Ukrainos vėliavos negali būti iškeltos ant oficialių pastatų sienų, nes tokio atvejo įstatymas neva nenumato.

Pažvelkime į situaciją ne taip formaliai, o vakarietiškai. Įstatymo 1 straipsnyje sakoma, kad šis įstatymas reglamentuoja oficialaus Lietuvos bei užsienio valstybių vėliavų naudojimo tvarką. Kitaip tariant, įstatymo paskirtis yra sureguliuoti situacijas, kai užsienio valstybių vėliavos turi būti naudojamos oficialiai. Tarptautinių žodžių žodynas sąvoką „oficialus“ apibrėžia kaip tarnybinis, vyriausybinis, formalus. Kitaip tariant, vartodami sąvoką „oficialus“, pirmiausia turime galvoje situacijas, kai naudojant užsienio valstybės vėliavą yra siekiama pabrėžti tos valstybės formalų reprezentavimą konkrečioje institucijoje.

Kaip dėl Ukrainos vėliavos iškėlimo oficialiose institucijose? Mano galva, su oficialumu aptariama situacija neturi nieko bendro, todėl ir įstatymas čia neturėtų būti taikomas. LR Seimas ne vieną kartą yra pabrėžęs, kad išlieka tvirtai įsipareigojęs remti Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorijos vientisumą laikantis tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų ir yra pasiryžęs prisidėti prie visų tarptautinių diplomatinių pastangų padedant Ukrainai kuo greičiau atkurti savo suverenitetą ir teritorijos vientisumą (2025 m. gegužės 8 d. (Nr. XV-181) LR Seimo rezoliucija „Dėl Ukrainos nepriklausomybės, suvereniteto ir teritorijos vientisumo)“. Šis palaikymas reiškiasi pačiose įvairiausiose srityse (taip pat ir priimant konkrečius įstatymus ar realizuojant ES teisės aktus), o viena iš moralinės paramos formų ir yra Lietuvos ir Ukrainos vėliavų iškėlimas kartu, siekiant parodyti Lietuvos žmonių solidarumą su Ukraina ir ukrainiečiais. Tokie solidarumo aktai neturėtų būti laikomi oficialiu vėliavos naudojimo aktu, nes tai yra apie paramą draugui, o ne apie oficialumą. Kaip jau minėta, aiškindami įstatymų tekstus visada turime matyti jų reguliavimo tikslus, sąsajas kitų teisės aktų sistemoje, aplinką, kurioje yra taikomi ir, aišku, teisingumo bei humaniškumo siekius. Joks įstatymas negali drausti moralinės paramos ženklų, kuriais prisidedama prie viešai deklaruotų valstybės tikslų įgyvendinimo. Tad jokio prieštaravimo čia nėra, nes įstatymas apskritai šitos situacijos nereguliuoja.

Na o Igno Vėgėlės iniciatyvą vertinu kaip pigią demagogiją, kuri tik tiek ir yra verta.

Akad. Vytautas Nekrošius, LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas