Naujienos

Algirdas Kaušpėdas Vilniaus Tuskulėnų gimnazijoje: Vilniaus aukštutinės pilies atkūrimo vizija

2025 12 16

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyrius „Mokslininkų rūmai“ tęsia ciklą „Mokslo žinių diena“ ir gruodžio 10 d. Vilniaus Tuskulėnų gimnazijoje surengė dar vieną prasmingą renginį, skirtą šios gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniams. Skyriaus vadovė Aldona Daučiūnienė moksleiviams pristatė architektą, buvusį legendinės grupės „Antis“ lyderį ir dainininką, dabar grupės „KAnDIs“ narį, vieną iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatorių Algirdą Kaušpėdą.

A. Kaušpėdo paskaita Vilniaus Tuskulėnų gimnazijoje.

Architektas susitikime pateikė savo „Vilniaus Aukštutinės pilies atkūrimo viziją“, kuri greitai peraugo į gyvą, integruotą pamoką: kalbėta ne tik apie drąsią Aukštutinės pilies atgaivinimo idėją, Vilnių ir Lietuvos istoriją, bet ir apie architekto profesiją, kūrybą, asmeninį pasirinkimą bei istorinės atminties svarbą jaunam žmogui.

Paskaitos pradžioje A. Kaušpėdas priminė susirinkusiesiems Lietuvos simbolius, kurie mus vienija. 10-asis simbolis yra Gedimino pilis, laikoma ir tautos tvirtybės simboliu.

Vilniaus širdis – Gedimino kalnas ir ant jo kadaise stovėjusi Aukštutinė pilis buvo ne tik gynybinė tvirtovė, bet ir politinis bei kultūrinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras. Šiandien ant kalno regime tik fragmentus – pamatus ir bokštą, tačiau nebematome viso ansamblio, kuris šimtmečius formavo Vilniaus panoramą ir valstybės savivoką. Architektas kėlė klausimą: ar Vilniaus Aukštutinė pilis yra pamirštas valstybės simbolis? Jo manymu, tai didelė mentalinė problema.

A. Kaušpėdas apžvelgė kitų valstybių patirtis, pateikė pavyzdžių: Zalcburgo ir Edinburgo pilys, Talino, Bratislavos bei Bauskės pilys.

Iš čia, anot architekto, kyla esminis klausimas: ar turime moralinę ir politinę teisę bei pareigą šį simbolį atkurti? Ir jei taip – kokia forma, kokiu mastu ir kieno sprendimu?

Architektas pristato iliustraciją iš Napoleono Kitkausko knygos „Vilniaus pilys“: Vilniaus katedros aikštės ir Gedimino kalno ansamblį.

A. Kaušpėdas pristatė savo viziją – šiuolaikiškai interpretuotą, tačiau istoriškai argumentuotą pilies atkūrimo projektą. Tai nėra oficialus valstybės užsakymas, o asmeninė, diskusiją provokuojanti idėja. Architektas pabrėžė, kad pirmasis realus žingsnis būtų politinis sprendimas – Seimo priimtas įstatymas, kuriuo pilies atkūrimas būtų aiškiai įtvirtintas kaip nacionalinės svarbos projektas. Kol kas egzistuoja tik pavienės entuziastų iniciatyvos, todėl ir nėra nuoseklaus judėjimo šia kryptimi.

A. Kaušpėdas demonstruoja galutinį pilies modelį, paremtą istorine medžiaga ir esamomis pilies liekanomis.

A. Kaušpėdas įtaigiai kalbėjo, kad be atstatytų Valdovų rūmų savo šalies jau nebeįsivaizduojame. Atkurta Gedimino pilis iš tiesų būtų verta Lietuvos simbolio vardo. Anot architekto, žmogus be šaknų, be istorinių nuorodų, yra tarsi nepilnavertis: nežinodamas savo protėvių istorijų, negali iki galo suvokti, kas pats yra ir kodėl jam svarbios tam tikros vietos, simboliai, pastatai. Šis mąstymas ir skatina jį sugrįžti prie Gedimino kalno ir pilies – tai ne vien architektūros objektas, bet ir mūsų bendros atminties bei savivokos konstrukcija.

Diskusijos su mokiniais metu A. Kaušpėdas dalijosi ir savo patirtimi kalbantis su politikais bei institucijomis. Jis yra pristatęs pilies atkūrimo idėją įvairiais lygmenimis, kalbėjęs su kultūros ministru, savivaldos atstovais, tačiau politinė valia tokio masto projektui kol kas nesusiformavo. Pasak architekto, pagrindinė problema yra ne tiek pinigai, kiek aiškaus sprendimo ir ilgalaikės vizijos stoka.

Antroji paskaitos dalis natūraliai perėjo į asmeniškesnį lygmenį – mokinius domino, kaip A. Kaušpėdas pasirinko architektūrą, kokie žmonės jam darė įtaką, kaip jo gyvenime susijungė architektūra ir muzika.

Svarbiausiu autoritetu architektas įvardijo savo tėvą Vytautą Kaušpėdą – taip pat architektą, kilusį iš Anykščių krašto. Tėvo pavyzdys ir palaikymas labai stipriai pastūmėjo jį rinktis architektūros studijas. Mokykloje mokytis ne visada buvo įdomu, tačiau įstojus į architektūrą viskas apsivertė – A. Kaušpėdas tapo vienu geriausių studentų, jį įtraukė projektavimo procesas, kūrybinis mąstymas ir pats „galvojimo ir sugalvojimo“ džiaugsmas.

Ši patirtis, anot jo, yra aiški žinutė jauniems žmonėms: studijas reikia rinktis pagal vidinį polinkį – „kas prie dūšios“. Tik tuomet mokslas nustoja būti vien formali pareiga ir tampa tikru atradimu bei kūryba. Muzika jo gyvenime taip pat glaudžiai susijusi su architektūriniu mąstymu – dainos, tekstai, sceninis vaizdas ir idėjinė žinutė turi „stovėti“ kaip vientisas, gerai subalansuotas architektūrinis kūrinys.

Kalbėdamas apie profesinę patirtį, A. Kaušpėdas paminėjo, kad techniškai sudėtingiausias jo darbas buvo Valstybės saugumo departamento būstinės kompleksas, o vienas įdomiausių ir artimiausių širdžiai projektų – Kauno zoologijos sodo koncepcija.

Paskaitos pabaigoje mokiniai uždavė daug klausimų. Juos domino ir praktiniai aspektai: kiek kainuotų ir kiek laiko užtruktų pilies atstatymas. A. Kaušpėdas pateikė orientacinius skaičius – kartu su tyrimais, projektavimu, infrastruktūra ir statybomis toks projektas galėtų kainuoti maždaug 100 milijonų eurų. Tokia suma, jo manymu, yra didelė, tačiau visiškai įveikiama, jei būtų sukurta protinga finansavimo schema ir įtraukti įvairūs šaltiniai. Vienas iš idėjinių sprendimų – simbolinis dalyvavimo „plytos“ modelis. Kiekvienas norintis galėtų „nusipirkti plytą“ piliai, pavyzdžiui, už 100 eurų, ir taip tapti asmeniniu istorinio projekto dalininku. „Tada kiekvienas galėtų sakyti: turiu savo plytą pilyje“, – aiškino A. Kaušpėdas. Tokiu būdu pilis iš abstraktaus valstybės projekto taptų gyvu, bendruomeniniu reiškiniu – kiekvieno prisidėjusio žmogaus istorija susijungtų bendroje atminties architektūroje.

Į klasėje skambėjusius klausimus A. Kaušpėdas atsakinėjo atvirai ir nuoširdžiai: apie laiką, kurio prireiktų piliai atkurti, apie architekto atsakomybę, apie kūrybinį drąsumą. Jis ragino jaunuolius nebijoti ambicingų idėjų, bet kartu suprasti, kad dideli projektai – nuo zoologijos sodo iki pilies – remiasi kantria analize, tyrimais, komandinio darbo kultūra ir dialogu su visuomene.

Pokalbiui artėjant prie pabaigos, geriausio klausimo autorei – kurios užduotas klausimas surinko daugiausia balsų – architektas įteikė knygą „Antiška“ su grupės „Antis“ poezija, nuotraukomis, istorijomis ir savo autografu. Tai tapo padrąsinimu visiems: klausti verta, smalsumas yra tikra kūrybos varomoji jėga. Kitą knygos egzempliorių A. Kaušpėdas padovanojo gimnazijos bibliotekai.

LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ skyriaus vadovė A. Daučiūnienė dėkojo architektui A. Kaušpėdui ir gimnazijos bendruomenei, bei įteikė dovanų LMA  išleistų knygų.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ skyriaus vyr. specialistė Liliana Feiginaitė