Naujienos

Sausio 13-oji: nuo pasididžiavimo iki nerimo

2026 01 12

Kiekviena diena, kiekvienas mūsų žingsnis ir pasirinkimas – tai laisvės tąsa. Laisvės, kuri buvo apginta mūsų žmonių ryžtu ir tikėjimu. Per 35 metus išaugome į laisvą, demokratišką, pažangią ir kūrybingą valstybę, kurios pagrindas – žmonės, atsakingai veikiantys ir kuriantys Lietuvos ateitį. Laisvės gynėjų drąsa tapo įkvėpimu – vidine liepsna, primenančia, kad laisvė nėra duotybė. Tai nuolatinis įsipareigojimas vertinti ir ginti jos suteikiamas galimybes.

Sausio 13-ąją prisiminkime tuos, kurie šią šviesą uždegė, ir neškime ją toliau. Laisvė gyva tiek, kiek ją saugome, branginame ir perduodame ateinančioms kartoms.

Apie Sausio 13-osios didingumą

Akad. Alvydas Jokubaitis

Vis labiau ryškėja keistas dabartinės Lietuvos paradoksas – politikai nesugeba sukurti politinės šventės. Viskas vyksta savaime su Kalėdomis ir Velykomis, tačiau politinę šventę reikia organizuoti. Kodėl taip atsitinka? Dėl politikų kasdienių įpročių. Jų kalbos yra atpalaidavimo nuo gilesnės minties ritualas, ypač išplitęs interneto laikais. Šventė negali būti nuobodus kasdienis ritualas – jai būtinai reikia šventumo. Per politines lietuvių šventes mažiausiai padeda politikai. Ne todėl, kad jie būtų koks nors blogio įsikūnijimas, bet dėl švenčiamų įvykių didingumo.  

Sausio 13-oji nuo vasario 16-osios ir kovo 11-osios labiausiai skiriasi didingumo savybe. Didingumo neįmanoma išmatuoti, nes pažįstamų daiktų ir įvykių pasaulyje nėra tam tinkamo mato. Didingų įvykių, tokių kaip Sausio 13-oji, minėjimuose lengva paneigti tai, kas buvo didinga. Iškilmingos kalbos, dokumentai ir filmuoti kadrai negali perteikti didingumo. Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) jį apibūdino kaip sugebėjimą jausti tai, ko iš principo neįmanoma jausti – idėjas. Kai dramatiškai griūna nusistovėjusios gyvenimo formos, žmonės pajunta savo veiksmų didingumą. Jo nelieka įvykių dalyvių kalbose, pasakojimuose, daiktuose ir kino filmuose. Didingumas yra dvasios savybė. Didingų įvykių dalyviai ramioje aplinkoje negali atvaizduoti didingumo.

Pamatę kažką didingo – šėlstantį vandenyną, dangų remiančius kalnus ar už tėvynę žūstančius žmones – mes netenkame žado. Didingumas sukrečia. Jo akivaizdoje norisi tylėti. Sausio 13-oji yra didingiausias dabartinių lietuvių gyvenimo įvykis, kai žmonės, užuot išsigandę, pajėgė nebijoti. Žmonių sielos netikėtai rado jėgų atsilaikyti prieš mirtimi alsuojančių Vilniaus gatvių vaizdus. Tankai, automatų šūviai ir bendrapiliečių žūtys sukėlė ne tik baimę, bet ir sužadino moralines jėgas. Didingumo negali perteikti poetai ir menininkai. Jie susiduria su grožiu, o ne didingumu. Suvaidinta tragedija nėra tragedija. Didingumo geriau nebandyti vaidinti teatro scenoje. 

Reikia pripažinti – kol kas neturime tinkamos 1991 metų sausio 13-osios didingumo reprezentacijos. Didingumą sunku, o gal ir neįmanoma,  atvaizduoti, nes tai didingumas, su niekuo nepalyginamas dalykas. Mūsų per kelis pastaruosius dešimtmečius nusistovėjęs Sausio 13-osios šventimas neatitinka to, ką norime sureikšminti ir bandome atvaizduoti. Tikriausiai nereikia skubėti su reprezentacijomis. Kasdienybės perkėlimas į kažką sakralaus visada yra sunkus uždavinys. Kai po Sausio įvykių atėjo nepriklausomybė, ji atnešė funkcionalizmo visuomenę, kuri sovietmečiu buvo vadinama buržuazine. Dingo ne tik didingumas, bet ir padoraus bendravimo pajautimas. Tai pagrindinis Sausio 13-osios ir mūsų dabartinės savijautos skirtumas. Nėra abejonės – jis laikinas. Jau dabar netrūksta artėjančių išbandymų ženklų.  

Trisdešimt penkeri metai po istorijos pabaigos

Akad. Egidijus Aleksandravičius

Sausio 13-osios laužai tolsta laike, tačiau labai didelei daliai vis dar gyvenančiųjų atmintyje jie išlieka tokie pat ryškūs, kaip Baltijos kelio vaizdai jame kadaise stovėjusiųjų vaizduotėje. Vis dėlto, kalbant mokslo kalba, reikia santūriai tarti: praėjo ilgi metai, o mes neturime nei politinės, nei socialinės Kovo 11-osios Respublikos istorijos. Kol kas nematyti net požymių to, kas vadintina sisteminiais nepriklausomos Lietuvos valstybės raidos tyrimais, juo labiau – kultūros ar mūsų mentaliteto istorijos tyrimais. Tad dabar, it kokiems posovietiniams postkolonialams, mums tenka net apie save skaityti Vakaruose rašomas knygas. Dėl to apie pasaulio permainas tarsi galime kalbėti daugiau ir dažniau nei apie save pačius. Prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) istorijas, it visažiniai, nagrinėjame tankiau nei Lietuvos prezidento veiklą. O pasakojimą apie savo 35 metų sėkmes ir nesėkmes, savo galias ir negalias palikome naujiesiems šoumenams ir propagandistams.

Pasaulis ir Lietuva keitėsi taip greitai, kad savivoka, analizė, interpretacija ir idėjiniai ginčai atsiliko taip toli, kad dažnas viso to net nepasiilgsta. Prieš trisdešimt penkerius metus, griuvus Sovietų Sąjungai ir visai komunistinei sistemai, mes  – Lietuvos visuomenė – atvėrėme savo laisvės vartus. Tada emocija ir simboliai vedė mus kuo toliau nuo visko, kas siejosi su sovietų valdžia. Kaip 1993 m. pastebėjo JAV sociologas Vytautas Kavolis, besivaduojantys lietuviai atrodė labiau antisovietiniai negu išsivadavę – jau po kelerių metų. Nuo tada vis labiau aiškėjo, kad Lietuvos laisvė ir lietuvio laisvė nėra tas pats.

Pasaulis taip pat džiūgavo, įsivaizduodamas nebeatšaukiamą demokratijos pergalę. It kokia epochos iškaba prigijo iš Fransio Fukujamos (Francis Fukuyama) minties konteksto ištrūkusi istorijos pabaigos metafora, kurią patingėjome pakeisti net tada, kai išryškėjo naujos istorijos pradžios ženklai, kartais primenantys jau buvusios ir pažintos – dar senesnės – praeities nutikimus. Akylesni mąstytojai, tokie kaip britų profesorius ir Europos Sąjungos prekybos komisaras Ralfas Darendorfas (Ralf Dahrendorf), galvodami apie išsivadavusius pokomunistinius kraštus, prognozavo atsargiau, numatydami, kad laisvosios rinkos ir institucinės demokratijos taisyklės gali būti įskiepytos per 3–5 metus, bet štai mentalinių arba visuomeninės sąmonės permainų laikas lieka nežinomas. Šiandien dažnas pagalvoja, ar Homo sovieticus aprengus Vakarų pasaulio uniformomis, jau matome išsivadavusį žmogų, ar tik prastą aktorių aptemusioje viešojo gyvenimo scenoje?

Demokratijos likimas ir Lietuvos piliečių laisvės bei gyvenimo kokybė yra tokie dalykai, kurie per trisdešimt penkerius metus tarsi apsnigo demagoginiais politikų ir valdininkų pažadais. Nuo laužų pradžios iki dabar permainos nėra vienareikšmės. Viltys, kad bent jau vienai kartai pasikeitus išnyks komjaunuoliško, negalvojančio aktyvizmo pomėgiai, sparčiai blėsta. Sovietinės rusų administravimo kultūros samplaika su pačiais beširdiškiausiais, iš verslo pasiskolintais vadybos principais ir naujojo elito grupuočių savanaudiškumas yra tos kliūtys, su kuriomis rungiantis neturime teisės pavargti. Vis labiau tamsėjanti elektroninė mūsiškių minia kyla it Kėdainių kalnas Via Baltica kraštovaizdyje.

Pasiekėme labai daug, nustebinome pasaulį, o kartais – ir patys save. Tačiau jokia sėkmė nėra bilietas į nieko nedarymą vardan mūsų Laisvės, Teisingumo ir Savigarbos.