Naujienos

„Mokslo žinių diena“ Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams

Sausio 12 d. įvyko pirmasis šiais metais Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyriaus „Mokslininkų rūmai“ renginys Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams, organizuotas kartu su Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Religijų pažinimo katedra. Paskaitą „Religija nuo pirmykščių bendruomenių iki Kristaus“ skaitė Vilniaus universiteto Filosofijos instituto docentas, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Dubnikas. Didžiojoje salėje gausiai susirinkusiai auditorijai lektorius, pabrėžęs šios temos platumą, paskaitą pradėjo nuo religijos atsiradimo ištakų, jos apraiškų pirmykštėje bendruomenėje ir tolesnio vystymosi iki Kristaus.  

Lektorius pasiūlė aptarti religijos kilmę, prigimtį, evoliuciją ir religijų tipologiją. Šiai temai gali būti keliami probleminiai klausimai: kokia religijos prigimtis, kaip atsiranda religijos, ar religija yra kintantis dalykas, ar egzistuoja skirtingos religijos, ar tik skirtingi dievai, taip pat daug kitų klausimų, susijusių su žmogaus egzistencija. Docentas religijos kilmę siejo su žmogaus kilme, pažymėdamas, kad bereliginio laikotarpio mes nepažįstame. Religija radosi galbūt tada, kai žmogus suvokė save kaip problemą, todėl galima teigti, kad žmogus yra religingas iš prigimties.

Iš kairės VU doc. K. Dubnikas, LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė, MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė.

Save apmąstančiam žmogui rūpėjo suvokti, kas jis esąs pasaulyje, kur keliauja, kai numiršta, ar galima peržengti šio pasaulio ribas ir patekti į kitą. Religijos ir žmogaus santykio svarbiausias elementas – savo menkumo pripažinimas. Pirmykštėse kultūrose buvo paplitęs tikėjimas, kad gamtos reiškiniai, objektai ir net negyvieji daiktai turi „sielą“. Animizmo religijoje gamtos sudvasinimas kilo iš žmogaus savasties patyrimo ir susietumo su gamta. Kai žmogus miršta, dvasia atsiskiria nuo kūno. Manyta, kad dvasios egzistuoja ir gamtoje – medžiuose, akmenyse. Totemizmas – religinių vaizdinių ir praktikų visuma, pagrįsta tikėjimu, kad egzistuoja genties ir totemo giminystės mitiniai ryšiai. Šeiminėje, gimininėje santvarkoje buvo garbinamas protėvių kultas (manizmas), radosi dievai ir deivės, globojantys santuoką, gimtį (vaisingumą), šeimos židinį, derlių.

Gausūs paskaitos  klausytojai.

Laisvo sprendimo religijos kūrėsi bendrijose, susibūrus žmonių grupėms. Vėliau tėvo autoritetas buvo perkeltas valdovui, laikytam ypatingos kilmės, dangaus palaimintam. Archajinės religijos susijusios su senovės civilizacijomis (Tarpupis, Egiptas). Jose atsirado žyniai, šventyklos, raštas. Aiškus ir tradicijos perdavimo mechanizmas. Jeigu nebūtų ritualo, garbinimo, mito – religija nustotų egzistuoti. Senųjų civilizacijų tautos – indai, egiptiečiai, graikai, romėnai – garbino daugybę dievų, kurie valdė dangų (Uranas, Koelas, Varūna, Djausas, Nuta), žemę (Gaja, Telūra, Bhumi, Žemyna, Gebas), požemį (Hadas, Plutonas, Joma, Vėlinas, Ozyris). Buvo ir valdantieji dievai – Dzeusas, Jupiteris, Indra, Perkūnas, Amonas Ra. Tautose gyvavo mitai apie pasaulio sukūrimą, dievų kilmę, jų istorijas, santykius su žmonėmis. Atsiradus raštui, mitai buvo užrašyti. Iki šių dienų yra išlikusių šventyklų ir kulto pastatų, liudijančių, kad egzistavo politeistinė (su daug dievų) religija. Kūrėsi valstybės ir imperijos, vyko karai ir užkariavimai, griuvo šventyklos ir dievai. Nuo archajinės religijos su daug dievų istorijos vyksme atėjome prie monoteistinės – vieno Dievo – religijos. Istorinės religijos yra konfucionizmas, daoizmas, budizmas, judaizmas, krikščionybė, islamas. Istorinių religijų (senovės graikų, romėnų, baltų) pradžios negalime atsekti, nes gentys atsinešė savo tikėjimus ir apeigas, besimaišydamos ir besijungdamos. Kitos istorinės religijos (įvykio religijos) turi aiškią pradžią: krikščionybė – nuo Kristaus prisikėlimo, budizmas – nuo Budos pabudimo, musulmonų – 622 m. Monoteistinės religijos – judaizmas (atsirado XIII a. prieš Kristų), krikščionybė (I a.), islamas (VII a.) – turi nemažai bendrų principų: Dievas yra vienas, jis yra transcendentinis ir amžinas; pasaulis yra Dievo sukurtas, geras, bet laikinas; žmogus yra iškiliausias Dievo kūrinys, jo siela yra nemirtinga; blogis kyla iš žmogaus laisvos valios; Dievas vykdo teisingumą ir gelbsti teisiuosius. Apie istorines religijas, išlikusias iki šių dienų, plačiau bus kalbama kitose paskaitose.

 Šios dienos temą galima apibendrinti doc. K. Dubniko paskaitos pradžioje ekrane pateikta citata: „Evoliucija nuo animizmo iki monoteizmo atspindi žavią žmonių civilizacijos kelionę. Ji atspindi žmonių socialinę raidą nuo mažų medžiotojų-rinkėjų grupių iki didelių, sudėtingų valstybių ir imperijų. Kiekvienas šios religinės evoliucijos etapas atitinka žmogaus supratimo apie pasaulį, visuomeninių struktūrų ir žmogaus vietos kosmose pokyčius. Ši kelionė yra liudijimas apie nenumaldomą žmogaus dvasios siekį suprasti ir įprasminti save didžiojoje visatoje“ (Dimosthenis Vasiloidis).

Parengė Dalia Sinkevičienė
Virginijos Valuckienės nuitraukos

GALERIJA