Naujienos

Monografijos apie Mažosios Lietuvos knygų namus pristatymas Lietuvos mokslų akademijoje

2026 01 28

Sausio 22 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko akademiko, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VUKF) profesoriaus Domo Kauno monografijos „Mažosios Lietuvos knygų namai. Bibliotekos, rinkiniai, jų kūrėjai ir paveldo likimas“ sutiktuvės. Jose, be autoriaus, dalyvavo akademikas, VUKF profesorius Andrius Vaišnys, VUKF profesorius (HP) Arvydas Pacevičius (šio straipsnio ir užsklandos autorius), Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentė dr. Silva Pocytė. Knygą, parengtą pagal VUKF vykdytą mokslo temą „Dokumentinių medijų kaita ir raiškos“, 2025 m. išleido Vilniaus universiteto leidykla.

Renginio moderatorius A. Vaišnys, pristatęs renginio dalyvius, įžanginėje kalboje pabrėžė D. Kauno įdirbį tyrinėjant Lietuvos dokumentinį paveldą, jo visuomeninę sklaidą – informaciją ir komunikaciją.

Iš dešinės: akad. Andrius Vaišnys, akad. Domas Kaunas, prof. Arvydas Pacevičius.

A. Vaišnys pažymėjo plačią šio įspūdingos apimties veikalo (982 p.) šaltinių bazę – jų panaudota net 1 103, taip pat darbe slypinčias mįsles, užmintas tiek pradedančiam, tiek įnoringam skaitytojui. Monografijoje galima rasti įvairiausių politinių bei kultūrinių nuotykių apie informacinio pamato formavimąsi – ištiso tinklo plėtimą („Lietuviškoji bibliotekininkystė rutuliojosi iš Prūsijos valdymo laikų paveldėtos klubinės veiklos tradicijų“), ir apie jo naikinimą arba fondų išdraskymą. Knygoje randame įdomiausių faktų, pavyzdžiui: „Artimiausias Kapsukui (bet gal daugiau pasipelnymo sumetimais) buvo Jonas Vanagaitis: sumaniai prekiavo Baltijos šalių revoliucionieriams slapta tiekiamais Vakarų valstybių gaunamais ginklais.“ Arba, kaip „Jonas Smalakys, Dovas Zaunius ir Martynas Jankus įkūrė Lietuvišką konservatorių rinkimų draugijos komitetą, kuris davė stimulą“ steigti savarankiškas draugijas. Joje – ir apie ankstyvesnį nei „Aušra“ lietuvišką laikraštį, išduotą Prūsijoje (kas žino, išskyrus, kaip D. Kaunas rašo, žurnalistikos istorikus?), ir apie varpininkų skilimą. Vis dėlto svarbiausia monografijos idėjinė gija – kaip kūrėsi lietuviška informacinė sistema, buvusi pamatu lietuvių kalbos, kultūros brandinimui, žinoma – unikaliam lietuvininkų gyvenimui, kuris, šiandien, deja, jau užverstas, bet vis dėlto svarbus, aktualus pabrėžiant, kad ten, anapus Nemuno upės, jokių „iskonno ruskich“ žemių nėra. Šiuos žodžius patvirtino A. Vaišnio sumaniai pristatytas, D. Kauno sudarytas „Mažosios Lietuvos bibliotekų žemėlapis. XIV a.–1940 m.“, moderatoriaus taikliai pavadintas „Knygų namai. Namai, kurie buvo“.

Domo Kauno sudarytas „Mažosios Lietuvos bibliotekų žemėlapis. XIV a.–1940 m.“.

Apibendrindamas A. Vaišnys pažymėjo, kad D. Kauno monografija – paminklas visoms asmenybėms, kūrusioms didelę Mažosios Lietuvos kultūrą.

 

D. Kaunas pristatė knygos atsiradimo prielaidas ir rašymo motyvus. Nurodė, kad monografija yra ilgo darbo, tyrinėjant Mažosios Lietuvos bibliotekų istoriją, kurią teko dėstyti Vilniaus universitete perėmus kursą [Mažosios Lietuvos bibliotekos: mokomoji priemonė. Parengė Domas Kaunas. Vilnius, 1983; Bibliotekų istorija: seminarų planai bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studentams. Parengė Domas Kaunas. Vilnius, 1987.] iš prof. Levo Vladimirovo, rezultatas. Faktus apie bibliotekų raidą, tinklą, savininkus tekdavę krapštyti iš užuominų periodikoje, paskui – archyvinių šaltinių ir negausios istoriografijos. Surinkta, apibendrinta medžiaga virto knyga. [Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos bibliotekos iki 1940 m. Vilnius, 1987.] Ilgainiui kilo mintis pagilinti tyrimus, kurie vyko paraleliai su Mažosios Lietuvos knygos istorijos studijomis, vainikuotomis fundamentaliu darbu „Mažosios Lietuvos knyga“. [Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida, 1547–1940. Vilnius: Baltos lankos, 1997.] Monografinio tyrimo „Mažosios Lietuvos knygų namai“ tikslas buvo fiksuoti ir vertinti Prūsijos bibliotekų –kultūros, švietimo, socialinės komunikacijos bei informacijos židinių – patvarumą ir jų kaitos dėsningumą. Siekiant šį procesą išgryninti ir pagrįsti, tyrimo metu buvo nustatyti jo raidos etapai, lūžių paskatos, lėmusios bibliotekų tinklų formavimąsi, kiekybinius ir kokybinius šuolius. Knygoje esmingai orientuojamasi į bibliotekų kūrėjus – žmones, jų dvasinę būseną, veiklos tikslus, spaudos telkimo būdus, fondų papildymą, populiarinimą, naujų skaitytojų pritraukimą ir jų poreikių žadinimą. Pirmenybė skirta lietuviškajai ir lituanistinei knygai bei istoriniam paveldui, patvirtinančiam apie jo išliekamąją vertę ir tragišką likimą. Bibliotekos buvo tęstinės kovos dėl Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės prigimties išsaugojimo, laisvos asmenybės ugdymo atrama. Jos skatino vokiečių tautos demokratinio sąjūdžio palaikymą, ryšį su kitų tautų inteligentija, solidariai kūrusia lituanistiką kaip kultūrinį reiškinį ir taikomąja prasme – lituanistikos mokslą. Šia knyga autorius pagrindžia Mažosios Lietuvos lietuvių, dažnai save vadinusių lietuvininkais, siekį bei ryšius su pasaulio lietuviais. Jų viešosiose, visuomeninėse ir asmeninėse bibliotekose autorius nustatė visų trijų lietuvių tautos dalių – Prūsijos autochtonų, Didžiosios Lietuvos ir Šiaurės Amerikos išeivių sąveikos priemonių, juos vienijusios spaudos – knygų, kalendorių ir periodinių leidinių, pirmiausia laikraščių – komunikacijos patvarumą. Tai signalizavo apie tautos dalių nespartų, bet nuoseklų suartėjimą ir integracijos stiprėjimą, vedusį į valstybingumo kūrimo 1918 ir 1919 metais politinius įvykius.

Antroje pristatymo dalyje D. Kaunas gausiai susirinkusius dalyvius palepino Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros artefaktų vaizdais iš savosios asmeninės bibliotekos ir archyvo. Šios prezentacijos gija tapo senųjų bibliotekų „namų“ Karaliaučiaus kunigaikštiškoje (nuo 1701 m. – karališkoje) pilyje, Tilžės lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčioje ir kitose atminties vietose, o kulminacija – 1782 m. graviūra sąlyginiu pavadinimu „Raštinga XVIII a. lietuvaitė su knyga rankoje“.

 

A. Pacevičius pristatė monografijos tyrimo objektą („Prūsijos valstybės Mažosios Lietuvos etninio regiono bibliotekos kaip struktūriniai dariniai, bibliotekų tinklo segmentai, vykdantys organizacinę, tikslinę ir dalykinę veiklą“), tikslą („Nustatyti Prūsijos valstybės Mažosios Lietuvos lietuvių etninio regiono...bibliotekų raidos ypatumus, kiekybinius ir kokybinius požymius bei pasiekimus, paveldo praradimus, išsaugotos dalies išliekamąją vertę“) ir knygos struktūrą. Nurodė, kad taikyta mišri politinės ir knygos istorijos periodizacija, skyriuose medžiaga dėstyta taikant funkcinę-procesinę knygotyros metodologiją. Kaip knygos recenzentas A. Pacevičius pripažino, kad monografijos tekstą teko skaityti jos rengimo stadijoje, todėl galįs paliudyti turinio tobulėjimą. Knygoje atsirado aktualių intarpų apie keliautojų (Johano Arnoldo fon Brando (Johan Arnold von Brand), Johano Bernulio (Johann Bernoulli), Felikso Dževinskio (Feliks Dzierżyński) ir kt.) po Mažąją Lietuvą įspūdžius susidūrus su raštingais lietuvininkais, aplankius žymesnes regiono bibliotekas. Reikšmingos D. Kauno įžvalgos ne tik apie institucinių bibliotekų tinklą ir formavimosi dinamiką, bet ir asmenines bibliotekas. Mažoji Lietuva tapo orientyru Didžiosios Lietuvos mokslininkams, rengiant asmeninių bibliotekų aukcionus, leidžiant išparduodamų knygų katalogus. Esama duomenų, kad išparduodant Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Danieliaus Salteniaus (Daniel Salthenius), Prūsijos pasiuntinio Lietuvoje Johano Reyherio (Johann Reyher, vėliau Reyerio) ir kitas bibliotekas dalyvavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat Klaipėdos kolekcininkai. 1858 m. mirusio Karaliaučiaus Frydricho kolegijos direktoriaus dr. Gotholdo Frydricho Augusto (Gotthold Friedrich August) universiteto bibliotekai paliktas kapitalas kasmet duodavo 120 talerių procentų (po pinigų reformos tai sudarė 348 markes), o 1877 m. Tilžės gimnazijai dvi mokytojų našlės perdavė 202 tomus knygų. [Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knygų namai, 2025, p. 223, 228.] Svarbūs monografijoje atskleisti atminimo albumų lietuviški įrašai, taip pat asmeninės bibliotekos po namų stogu egodokumentiniai liudytojai – spausdintiniai priedai šeimų kronikai rašyti. Paveldėti iš Vokietijoje vokiečių kalba leistų biblijų priedo (Familien꞊Chronik), jie buvo pildomi svarbiausiais šeimos istorijos duomenimis (tėvų ir artimiausių giminaičių vardai, gimimo, santuokos data ir vieta, mirties datos ir palaidojimo vietos, vaikai, artimųjų santuokos, kiti svarbūs namų įvykiai). A. Pacevičiaus nuomone, šios knyginės namų kronikos liudija ne tik knygos „materialumą“, bet ir knygų rinkinio autobiografiškumą. [Daugiau apie „materialaus“ knygos ir knygų rinkinio autobiografiškumo koncepciją, pagal kurią knyga „artikuliuoja savo autobiografiją“ žr.: James Raven. What is the history of the book?, 2017. Knyga verčiama į lietuvių kalbą ir bus pristatyta 2026 m. knygų mugėje.] Kitaip tariant, asmeninę biblioteką kaip raštijos rinkinį ir atminties mediją galime traktuoti kaip egodokumentą. Apskritai monografijoje ne tik pateiktas sintezuojantis Mažosios Lietuvos bibliotekų vaizdas – ji atveria erdves ateities tyrinėtojams, kuriems užduotos mįslės apie: pamokslų almanachų (1826 m. ir kt.) rengėjo Dovydo Ploniaus kilmę ir biografiją; Tautiškojo knygyno vietą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos evoliucijoje, atminimo albumų lietuviškų įrašų studijų plėtrą [Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knygų namai, 2025, p. 181–189; 448, 449.] ir daugelį kitų dalykų. Pabaigoje A. Pacevičius pabrėžė, kad pristatomoje knygoje naujai, sistemiškai, taikant istorinę sintezę ir analizę, atskleista rašytinių medijų apytaka ir turinio platinimas protestantiškos kultūros lietuvių ir vokiečių visuomenėje; aptartos istorinių knyginyčių, ǯycʒkos knyginycʒių ir modernių bibliotekų veiklos sąsajos, komercinis jų pradas, ypatinga asmeninės bibliotekos po namų stogu reikšmė; parodyta ir pagrįsta knygų rinkinių turinio kaita ir įtaka lietuviško žodžio meistrų intelektinei ir dvasinei savivokai. Atsiveria lyginamoji Didžiosios ir Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros bei knygų pasaulių tyrimų perspektyva ateinančioms kartoms. Pažymėtinas autoriaus įžvalgumas, gyvosios istorijos metodų taikymas, plati naujų šaltinių bazė ir autoriaus asmeninio archyvo vizualinė medžiaga (185 iliustracijos), pagražinanti nuostabią kelionę istoriniais bibliotekų labirintais.

 

S. Pocytė, skaičiusi pranešimą nuotoliu,  pažymėjo, kad D. Kauno monografijos dėmesio centre – knyga kaip istorijos objektas, kuris prezentuoja Mažosios Lietuvos kultūrą, švietimą, ekonominę pažangą per kelis šimtmečius, krašto kultūrinį savitumą su jo dvikalbiškumu, protestantiška bažnytine tradicija, gotišku raidynu. Mažosios Lietuvos knygos raidą ir knygos namų kultūrą formavo įvairūs veiksniai, tačiau akivaizdu, kad knygų poreikis galėjo atsirasti tik raštingoje, mokančioje skaityti visuomenėje, o skaityti išmokstama mokykloje. Prūsijos valstybės švietimo sistema – nuo Karaliaučiaus universiteto įkūrimo 1544 m. iki 1736 m. Švietimo reformos suformavo ne tik tankų pradžios mokyklų tinklą, tačiau ir mokančią skaityti visuomenę, net ir žemiausiuose sluoksniuose. Švietimo pasiekimai skatino knygų leidybą – iki 1800 m. Mažojoje Lietuvoje išspausdinta 290 knygų lietuvių kalba. Nors dauguma jų religinio turinio, tačiau būtent jos formavo Mažosios Lietuvos knygų skaitymo tradiciją, evangelikų liuteronų kunigai ilgus šimtmečius buvo vieni iš svarbiausių lietuviškos raštijos kūrėjų, vertėjų, parapijos turėjo savo knygų namus, nors pradžioje gana negausius. Todėl liuteroniška tradicija su bažnyčiomis, išlikusiomis knygomis yra svarbi kultūros ir raštijos, materialaus ir dvasinio paveldo dalis, kuri turi būti suprantama kaip integrali visos Lietuvos kultūros dalis. Dalis protestantiškojo paveldo yra sunaikinta – ir tai galime išvysti profesoriaus knygos iliustracijose, kuriose kaip nuskendusi Atlantida įamžinta Karaliaučiaus pilis ir jos biblioteka, Karaliaučiaus universiteto senieji rūmai, atvirukai su Mažosios Lietuvos bažnyčiomis, kurios sunaikintos po Antrojo pasaulinio karo – pvz., Smalininkų evangelikų liuteronų bažnyčia. Raštingos visuomenės vaizdinį formavo platus knygos namų tinklas – pradedant pilies, miestų bibliotekomis ir baigiant draugijų ar asmeninėmis bibliotekomis. Savotišku fenomenu S. Pocytė laikytų lietuviškų draugijų XIX–XX a. sandūroje bibliotekėles, ypač Birutės draugijos, kurios repertuaras – visuomeninė, geografijos ir kelionių, pedagogikos, medicinos, ūkio, istorijos, kalbotyros, religinė literatūra – liudija, koks išprusęs ir žinių trokštantis žingeidus buvo amžių sandūros ir XX a. pradžios lietuviškai skaitęs Mažosios Lietuvos gyventojas. Mažosios Lietuvos knyga – neatsiejamas materialios ir dvasinės kultūros paveldas, saugomas bibliotekose ir archyvuose. XX a. istorijos lūžiai sunaikino daug materialaus paveldo, taip pat bibliotekų ir archyvų; jų sunaikinimas nugramzdino užmarštin ir dalį Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros. Todėl ši monografija neabejotinai yra ne tik apie Mažosios Lietuvos knygą, knygų namus, bet ir regioną, kurio indėlis į visos Lietuvos kultūrą, raštiją yra beribis. Mažosios Lietuvos paveldo saugojimas, aktualizavimas yra svarbus visų intelektualų šiandienos uždavinys.

Knygos sutiktuves vainikavo diskusija ir klausimai. Astrida Petraitytė klausė dėl Mažosios Lietuvos sąvokos vartojimo, jo universalumo, ypač kalbant apie lietuvių etninės teritorijos pakraščius, Karaliaučiaus miestą. Atsakydamas autorius teigė, kad jis priimtinas pabrėžiant istorinį ir geografinį aspektą. Mažosios Lietuvos (Kleinlittaw, Klein Litau, Klein Litauen) terminą vieni pirmųjų dar XVI amžiuje pavartojo Prūsijos kronikininkai Simonas Grunau (Simon Grunau, apie 1470–1530 arba 1531 m.), Dovydas Lukas (David Lucas (1503–1583), XVIII a. taip nurodė vokiečių enciklopedijos, Londone išleistas anglų žemėlapis (Lituania Minor). Karaliaučius kaip lietuvių dvasinis ir kultūrinis centras dominavo iki 1709–1711 m. didžiojo maro. Archeografė Vilija Gerulaitienė, iki praėjusių metų dirbusi Istorijos institute, pabrėžė naudotų istorijos šaltinių vertę. Ji rėmė autoriaus pastangas darbe panaudoti istoriografijai svarbius rankraštinius šaltinius – dokumentus, rašytus gotikinio rašto kultūra: juos padėjo iššifruoti, patikslinti, versti į lietuvių kalbą, komentuoti, publikuoti knygos pagrindiniame tekste ir prieduose. Padėka jai įrašyta knygos pratarmėje.

Pedagogė Giedrė Kavaliauskienė atkreipė dėmesį į ekrane demonstruotą meniškiausią Mažosios Lietuvos knygą – albuminio formato iš vokiečių kalbos verstų pamokslų rinkinį „Aš bei mano namai norim Viešpačiui slūžyti“ (Berlynas, 1914). Jis iliustruotas žymių vokiečių dailininkų 72 grafikos kūriniais ir 10 įdėtinių aukščiausios kokybės chromolitografinės spaudos iliustruotų lapų. Knygos ilgaamžiškumui pakenkė spaustuvės panaudota naujovė: lankų segimas metalinėmis sąvaržomis, kurios dėl amžiaus pradėjo lūžinėti ir knygų įrišai byrėti. Diskusijos dalyvė norėjo žinoti, ar autorius pats turi šios knygos egzempliorių. Atsakyta teigiamai: turi, bet su laiko pėdsakais. Norinčiųjų dalyvauti diskusijoje buvo daugiau, tačiau renginio pabaiga priartėjo dėl laiko stokos. Kalbėti buvo pasirengęs buvęs Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas. Nebeišgirdome. Dėl šito tenka apgailestauti, tačiau autorius savo nuomonę kur nors dar paskelbs...

Knygos sutiktuvėse išsakytos mintys, pademonstruota vizualinė medžiaga patvirtino, kad sulaukėme reikšmingos visai Lietuvai monografijos apie prarastą knygos pasaulį, kuriame gyveno lietuvių kultūros kūrėjai – nuo Martyno Mažvydo ir Kristijono Donelaičio iki Martyno Jankaus ir Ievos Simonaitytės. Knyga skirta bibliotekoms, penkis šimtmečius veikusioms Prūsų Lietuvoje (ilgainiui ji gavo Mažosios Lietuvos vardą) ir autoriaus taikliai pavadintoms knygų namais, jų kūrėjams bei istorinei kultūrinei lietuvininkų paveldo rekonstrukcijai.

Parengė prof. Arvydas Pacevičius              
Akad. Domo Kauno iliustracijos
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA