Naujienos

Legendinės Lietuvos aktorės Gražinos Balandytės atminimo vakaras

Lietuvos mokslų akademijos skyrius (LMA) „Mokslininkų rūmai“ jau kelerius metus rengia ciklą „Įžymių žmonių portretai“. Šiuose renginiuose publikai primenami Lietuvai nusipelnę įvairių profesijų atstovai – mokslininkai, visuomenės veikėjai, dvasininkai, menininkai, atlikėjai, kompozitoriai, dirigentai, rašytojai, aktoriai.

Vasario 23 d. pavakarę į LMA Mažąją salę rinkosi įžymios teatro ir kino aktorės Gražinos Balandytės gerbėjai – čia vyko jos atminimo vakaras ir knygos „Mūsų brangioji Gražina“ sutiktuvės. Pasidalyti prisiminimais apie talentingą kūrėją, nuostabią ir spalvingą asmenybę, be galo mylėjusią teatrą ir gyvenimą, teatro ir kino aktorę G. Balandytę maloniai sutiko aktorius, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas, knygos autorė Jurgita Lieponė ir aktorius, teatro veteranas Rimantas Štaras. Renginį vedė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė.

Renginio vedėjos kalbintas teatro direktorius E. Stancikas pasidžiaugė, kad jų mylima kolegė Gražina pagerbiama Lietuvos mokslų akademijos jaukiai papuoštoje salėje, padėkojo LMA skyriui už iniciatyvą surengti tokį vakarą ir galimybę dar kartą visiems pabūti legendinės aktorės G. Balandytės šviesoje. Jis įvardijo Gražiną buvus nepaprasto grožio moterį tiek fizine, tiek dvasine prasme, kuriai galėtų pavydėti Holivudas. Ji buvo ne mokslo, o širdies žmogus, šeimos žmogus, – ypač pabrėžė jaunesnysis kolega Egidijus. Jos buvo neįmanoma neįsimylėti – ją dievino visi vyrai. Gražinos rankos siekė kolega Regimantas Adomaitis, Vytautas Tomkus, buvo įsimylėjęs dramaturgas Kazys Saja, Juoazs Grušas. Jos vyru tapo režisierius Raimondas Vabalas, kurio filmuose ji vaidino. Jos moteriškas žavesys, talentas ir širdies šiluma traukė žmones. Ji buvo teatro vakarėlių siela, turėjo šmaikštų humoro jausmą, tačiau į vaidmenis žiūrėjo labai rimtai – atsakingai jiems ruošdavosi, o scenoje buvo reikli ir sau, ir kolegoms. Pirmuosius vaidmenis Klaipėdos dramos teatro scenoje G. Balandytė sukūrė dar jaunystėje: Ireną Just. Marcinkevičiaus „Dvidešimtas pavasaris“ ir Iriną A. Čechovo „Trys seserys“. Vėliau aktorę į Kauno dramos teatrą pakvietė režisierius Henrikas Vancevičius. Šis teatras tapo viso jos gyvenimo teatru. Čia suvaidinti patys brandžiausi jos vaidmenys: Donja Anhela spektaklyje „Dama vaiduoklė“, Margarita Gotjė – „Dama su kamelijomis“, Žmona – „Pelės ir žmonės“, Eglė Žigienė – „Gintarinė vila“, Antuanetė Vytauto Čibiro režisuotame spektaklyje „Biografija: vaidinimas“, Armanda Bežar – „Moljeras“, Jauna moteris – „Šventė kiekvienuos namuos“, „Paskutinieji“, ryškus Pulmonienės vaidmuo „Duokiškio baladėse“ ir daugelis kitų.

G. Balandytė buvo ir kino aktorė, sukūrusi Ramunės vaidmenį R. Vabalo filme „Laiptai į dangų“, Justę režisieriaus Balio Bratkausko filme „Julius Janonis“, Ireną – filme „Svetimi“ ir kitus. Jos biografijoje – per 80 vaidmenų, sukurtų Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno teatruose. „Visi vaidmenys – nušlifuoti, išdailinti iki smulkmenų, prie jų negali prikibti net atkakliausias kritikas“, – taip aktorės darbą įvertino teatrologė Irena Aleksaitė.  

Iš kairės: Rimantas Štaras, Jurgita Lieponė ir Egidijus Stancikas.

„Teatras Gražinai nebuvo nei profesija, nei scena, kurioje reikėjo atlikti užduotį. Jis buvo jos būties forma, vaidmenis paverčiant gyvenimais. Kaskart iš naujo, kiekvieną vakarą – lyg vienintelį. Tai buvo ir kančia. Dažniau šviesi – tokia, kurią tik aktorius gali pavadinti palaima. Ir tai buvo skrydis – trapus, bet tikras. Ilgi mėnesiai repeticijų, nuovargis, abejonės, tekstai, išmokti iki skausmo, – visa tai ji priimdavo su tyliu dėkingumu. Nes kiekvienas spektaklis buvo galimybė pratęsti liniją „nuo pradžios“, – rašoma J. Lieponės knygoje „Mūsų brangioji Gražina“. Knygos autorė atvirauja, kad su Gražina niekada nebuvo susitikusi gyvai, pirmoji pažintis įvyko keistu būdu: naujienų redakcijos pavedimu jai teko parašyti straipsnį apie garsios aktorės laidotuves. Tada ji net nenutuokė, kad tai taps pažinties pradžia ir kad po kelerių metų sulauks pasiūlymo parašyti apie ją knygą. Gerai pasvarsčiusi, tarė „taip“. Mintys dėliojosi tarsi savaime – pasikalbėjus su Gražinos antruoju vyru Andriumi Čygu, jos kolegomis, bičiuliais, daug laiko praleidus prie aktorės archyvo jos namuose, kur ją svetingai priėmė Gražinos mylimas vyras. „Atrodė, kad basomis žengiu į kito žmogaus gyvenimą – einu nekviesta, braunuosi į paslaptis. Esu ten, kur ji manęs nelaukė. Tarsi įėjus pro atsargines duris. Skaitydama laiškus, tarp jų – ir meilės, juokiausi ir graudinausi. Tai buvo intymiausios mano pažinties su Gražina akimirkos“, – rašo autorė. „Ši knyga – ne tik biografija, bet ir bandymas suprasti moterį, kuri mokėjo būti stipri net beviltiškose situacijose. Tarsi pokalbis su Gražina – vidinis dialogas, gimęs iš jos laiškų, vaidmenų, prisiminimų. Apie teatrą, kiną ir gyvenimą, kuris, kaip ir scena, kartais reikalauja repeticijos. Su moterimi, kurios šypsenoje tilpo visos ašaros, pergalės ir visi vaidmenys. Į sceną Gražina lipo tol, kol leido kūnas, kol liepsnojo vidinė šviesa. Kartais per skausmą, pasiremdama į kolegos ranką. Bet visada iš meilės scenai, iš begalinės pagarbos žiūrovui“, – sakė knygos autorė, tam pritarė ir kolegos aktoriai.    

Renginio dalyviai

R. Štaras, aktorius ir ilgametis Kauno dramos teatro administratorius, paminėjo Gražinos begalinį žavesį, talentą ir gebėjimą šmaikštauti, pajuokauti, tarsi iš nieko po spektaklių paruošti vaišes, nes ji buvo puiki kulinarė. Jis priminė ir televizijos laidą „Ponios Gražinos virtuvė“, kuri buvo filmuojama jos pačios namuose. Ten ji kviesdavo ir kalbindavo įvairių profesijų įžymius žmones, kartu gamindavo patiekalus ir žaismingai aptardavo gyvenimo aktualijas. R. Štaras apgailestavo, kad apie Gražiną teatrologai neparašė rimtos studijos, kitaip nei apie Rūtą Staliliūnaitę, nors abi buvo teatro primadonos, tik skirtingos.

Iš kairės: akad. Zenonas Dabkevičius , Rimantas Štaras, Aldona Daučiūnienė, Jurgita Lieponė, Egidijus Stancikas.

Gyvenimo saulėlydyje G. Balandytė buvo įvertinta ir už viso gyvenimo nuopelnus – jai įteikta „Auksinė gervė“ . R. Štaras priminė paskutinį jos vaidmenį spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“ – Pamelos personažą, kuriam Gražina kruopščiai ruošėsi jau sirgdama, į sceną pakildavo, remdamasi į kolegos ranką. Fragmentu iš šio Džono Patriko spektaklio buvo pamaloninta susirinkusi publika. Taip buvo užbaigtas šis jaukus, šiltas ir gražus prisiminimų vakaras apie aktorę Gražiną Balandytę – moterį, kurioje tilpo daug moterų: trapių ir stiprių, švelnių ir kategoriškų, kuklių ir didingų. Tai buvo prigimtinio talento žmogus, turintis savyje daug šviesos, kuria dalijosi su visais. Nušvito ji ir šiame gražiame sambūryje Lietuvos mokslų akademijos salėje.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos 

GALERIJA