Naujienos

Akademikei Sofijai Kanopkaitei – 100 (1929 03 03 – 2024 03 16)

2026 03 03

2026 m. kovo 3 d. minima žymios Lietuvos biochemikės, habilituotos biomedicinos mokslų daktarės, profesorės, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narės akademikės Sofijos Kanopkaitės 100 metų gimimo sukaktis.

Sofija Kanopkaitė gimė 1926 m. kovo 3 d. Širvintų rajone, Šešuolėlių parapijoje, Alionių kaime. 1933 m. pradėjo lankyti Alionių kaimo pradžios mokyklą ir keturis skyrius baigė 1936 m. Mokytis jai labai patiko, tačiau, neturint galimybių, po pradinės mokyklos penkerius metus ji nesimokė, dirbo ūkio darbus. 1943 m. baigė Ukmergės mokytojų seminarijos pirmą kursą. Atsiradus galimybei, 1944–1947 m. mokslus tęsė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje.

Pasirinkti specialybę lemiamos įtakos turėjo pusbrolis Eduardas Kanopka, pasiūlęs studijuoti chemiją. Jis dėstė Vilniaus universiteto (VU) farmacininkams. 1947–1952 m. S. Kanopkaitė studijavo VU Chemijos fakultete. Studijų metai buvo labai sunkūs: pokario kovos, nepritekliai, tad ne visi įstojusieji baigė mokslus. Studijas ji baigė įgydama organiko chemiko specialybę. Dar studijuodama universitete (1951) S. Kanopkaitė pradėjo dirbti laborante, o baigusi studijas buvo paskirta į VU Chemijos fakulteto doc. Leono Jasinskio vadovaujamą Organinės chemijos laboratoriją.

1952–1956 m. S. Kanopkaitė buvo Lietuvos mokslų akademijos Biologijos instituto aspirantė. Biologijos institutui gavus vietą aspirantūroje Maskvoje, darbščiai ir gabiai aspirantei buvo pasiūlyta tęsti studijas ten. 1953 m. ji išlaikė stojamuosius egzaminus į aspirantūrą SSRS mokslų akademijos Aleksandro Bacho biochemijos institute. Kadangi Lietuvoje nebuvo dėstoma biochemija, tik jos pradmenys, Maskvoje S. Kanopkaitei teko daug dirbti savarankiškai. Vadovaujama akademiko Vladimiro Engelgarto ji parengė biologijos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Įvairių tiaminpirofosfatų formų savybių tyrimas“, kurią 1955 m. gruodžio 21 d. apgynė.

Apgynusi disertaciją anksčiau nei numatyta, jauna mokslininkė labai norėjo sugrįžti dirbti į Lietuvą, tačiau čia nebuvo vietų. Vienus metus S. Kanopkaitė dirbo SSRS mokslų akademijos A. Bacho Biochemijos institute jaunesniąja moksline bendradarbe akademiko V. Engelgarto vadovaujamoje laboratorijoje.

1957 m. atsiradus darbo vietai Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute, ji sugrįžo į Vilnių ir pradėjo dirbti vyresniąja moksline bendradarbe (grupės vadove). Nors universitete jau buvo dirbusi laborante, institute sąlygos buvo kitokios – reikėjo daugiau iniciatyvos. Jai buvo pavesta suorganizuoti biochemijos grupę, kuri padėjo pagrindą 1967 m. kuriant Biochemijos institutą.

Stiprinant gamtos mokslus, Lietuvos mokslų akademijos institutai buvo reorganizuojami, todėl S. Kanopkaitei teko dirbti keliuose iš jų. 1967 m. buvo įsteigtas LMA Biochemijos institutas. Į šį institutą buvo perkelti Mikroorganizmų biochemijos sektoriaus darbuotojai ir jo vadovė S. Kanopkaitė.

Dirbdama institute, S. Kanopkaitė parengė habilituoto daktaro disertaciją ir 1968 m. Vilniuje Sveikatos apsaugos ministerijos Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo instituto Mokslinėje taryboje apgynė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją ,,Kobalaminų biosintezė ir funkcijos“.

Šiame institute profesorė dirbo iki 1990 m. Įkūrus Imunologijos institutą, 1990–1993 m. profesorė jame dirbo vyriausiąja moksline bendradarbe.

1974 m. S. Kanopkaitei suteiktas profesorės pedagoginis vardas, 1986 m. – nusipelniusios mokslo veikėjos vardas.

Prof. S. Kanopkaitė – pirmoji molekulinės vitaminologijos specialistė Lietuvoje. Svarbiausi jos moksliniai darbai susiję su vitaminų kofermentų biosinteze ir chemine sinteze, jų funkcijomis, veikimo mechanizmu, santykiu ir svarba nukleorūgštims, baltymams ir biopolimerų metilinimui ląstelėse.

Aktyviausias ir produktyviausias profesorės mokslinis darbas vyko sovietmečiu. Lietuvos biochemikai tuo laikotarpiu gebėjo uoliai darbuotis net ir ne visai optimaliomis sąlygomis, o jų darbų kokybė dažnai prilygo užsienyje tuo metu atliekamiems tyrimams. Deja, apie mokslo laimėjimus dažniausiai buvo skelbiama sąjunginiuose arba vietiniuose mokslo žurnaluose. Dėl „geležinės uždangos“ spausdinti mokslinius darbus užsienyje buvo keblu: galiojo nuostata, kad į užsienį galima siųsti darbus, kurie pirmiausia publikuoti sąjungoje rusų kalba, todėl ir profesorės moksliniai darbai daugiausia buvo spausdinami rusų kalba.

S. Kanopkaitė rūpinosi jaunų mokslininkų ugdymu – jai vadovaujant parašyta ir sėkmingai apginta 15 daktaro disertacijų, ji buvo dviejų disertacijų mokslinė konsultantė. Profesorė paskelbė apie 300 mokslinių darbų, buvo trijų išradimų autorė.

Greta tiesioginio mokslinio darbo laboratorijoje profesorė populiarino mokslo žinias visuomenei. Ji bendradarbiavo su žurnalais „Mokslas ir gyvenimas“, „Mokslas ir technika“, buvo aktyvi „Žinijos“ draugijos narė. Parengė mokslo populiarinimo leidinius „Kai ląstelė serga“, „Biochemija – sveikatingumui“. Akad. S. Kanopkaitė „Žinijos“ draugijos kviečiama rasdavo galimybių susitikti su Lietuvos žmonėmis, dalijosi gyvenimo išmintimi ir mokslininkės patirtimi. Profesorė domėjosi istorija, buvo įsitraukusi į ,,Versmės“ leidžiamos serijos „Lietuvos valsčiai“ darbą, parašė savo gimtojo Alionių kaimo istoriją, tyrinėjo biochemijos mokslo bei Lietuvos biochemijos draugijos istoriją, bičių gyvensenos ypatumus.

Reikšminga prof. S. Kanopkaitės visuomeninė organizacinė veikla glaudžiai siejosi su moksline veikla. Ji buvo daugelio konferencijų organizatorė ir pirmininkė, dešimt metų buvo Lietuvos biochemikų draugijos (LBD) moksline sekretore (1960–1970), 28 metus – draugijos pirmininke (1970–1992 ir 1994–2000). Nuo 1972 m. – SSRS Sąjunginės biochemikų draugijos Lietuvos skyriaus pirmininke. S. Kanopkaitė kartu su kitais įdėjo daug pastangų, kad LBD 1989 m. spalio 19 d. iš SSRS sąjunginio pavaldumo taptų savarankiška organizacija.

Prof. S. Kanopkaitė 1976 m. išrinkta Lietuvos mokslų akademijos nare korespondente, nuo 2011 m. – LMA narė emeritė. Nuo pat išrinkimo akademikė aktyviai įsitraukė į LMA veiklą. Nuo 2000 m. prof. S. Kanopkaitė buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė.

Prof. S. Kanopkaitė straipsnyje „Post scriptum“ rašė: „Esu laimės kūdikis. Gyvenime buvo sunkių socialinių ir politinių situacijų, bet atsidurdavau nuoširdžių žmonių apsuptyje – nuo institutų, kuriuose dirbau, mokslinių bendradarbių iki vadovų ir savo artimųjų.“

Profesorės bendradarbis dr. Juozas Račkus apie profesorę straipsnyje „Per laiko prizmę pažvelgus“ rašė: „Daug mačiusi ir patyrusi prof. S. Kanopkaitė, man regis, stengėsi, kad tie darbuotojai, kurių gyvenimui ir darbo atmosferai ji galėjo turėti įtakos, būtų laimingi ir laisvi nuo baimės ir nepasitikėjimo – didžiausios bet kokios kūrybos priešo. Iš tikrųjų jos laboratorijoje buvo galima nukrypti ir į šoną vykdant tyrimus, nors tai nereiškė, kad ji nejaučia to tyrimo prognozių, o bendradarbiams tai buvo laisvė paieškoms ir savo teisumui įrodyti.“

Akademikė buvo nepaprasto darbštumo, pareigingumo, didelės erudicijos, reiklumo sau ir kitiems žmogus. Ji pelnė visuomenės, kolegų, mokinių bei visų ją pažinojusių žmonių pagarbą bei dėkingumą.

LMA Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus vyriaus. koordinatorė dr. Jadvyga Olechnovičienė