Naujienos

Spartindami pokyčius apsaugokime Europą nuo energijos kainų šokų ir jos trūkumo

Europa susiduria su didžiausia energetikos krize per pastarąjį šimtmetį, todėl būtina sparčiau pereiti prie vietos atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Šiandien Europos akademijų mokslo patariamoji taryba (EASAC) paskelbė naują komentarą, kuriame pabrėžiama, kad radikali energetikos sistemos pertvarka ir integracija yra strateginis imperatyvas.

Europoje vis intensyviau diskutuojant, kaip sušvelninti sparčiai kylančių energijos kainų poveikį, užtikrinti tiekimo saugumą ir atkurti įperkamumą bei pramonės konkurencingumą, ši apžvalga pateikia laiku parengtą veiksmų planą. Joje pabrėžiama, kaip atsinaujinančiųjų energijos išteklių integravimas ir elektros tinklo infrastruktūros modernizavimas gali paspartinti dekarbonizaciją, sumažinti priklausomybę nuo nepastovių iškastinio kuro rinkų, taip pat sumažinti tinklo perkrovą ir  energijos kaštus visiems vartotojams.

„Dabartinė naftos ir dujų krizė rodo tik vieną galimą kryptį – padvigubinti dekarbonizacijos pastangas, kad Europa taptų saugesnė“, – sako prof. Paula Kivimaa, EASAC energetikos valdymo grupės pirmininkė.

 Kaip energetikos sistemų integracija sušvelnina energetikos krizę:
 - Galutinių vartotojų sektorių sujungimas elektrifikuojant šildymą, transportą ir pramonę, taip pat integruojant šiluminės energijos kaupimo sistemas, sumažina iškastinio kuro naudojimą ir kartu kaštus.
- Tinklo lankstumo valdymo priemonių bei tinkamų įtampos ir dažnio reguliavimo priemonių diegimas mažina priklausomybę nuo atsarginės energijos gamybos iš iškastinio kuro.
- Pažangiosios sistemos suderina dienos apkrovas su turima saulės fotoelektros energijos gamyba ir optimizuoja energijos kaupimą nakties reikmėms, taip sumažindamos tinklo stiprinimo poreikį ir atitinkamai išlaidas bei leisdamos vėlavimus.

Prof. P. Kivimaa pažymi, kad krizės dažnai gali paskatinti imtis ryžtingų veiksmų: „Kai kurios priemonės, kurios buvo įgyvendintos, siekiant sušvelninti ankstesnes naftos krizes, lėmė struktūrinius pokyčius energetikos politikoje ir vartotojų elgsenoje – visų pirma šiluminė izoliacija, energijos vartojimo efektyvumo standartai ir visuomenės sąmoningumo pokyčiai. Šios priemonės tebėra veiksmingos. Šiandien turime papildomą pranašumą – atsinaujinančiosios energijos technologijos yra daug pažangesnės. Jei politikos formuotojai veiks greitai ir ryžtingai, galėsime sumažinti būsimų krizių, susijusių su iškastinio kuro prekyba ir tiekimo grandinėmis, poveikį.“

Priedas: Krizė skaičiais

• Priklausomybė nuo iškastinio kuro: nepaisant pasiektos pažangos, 57 proc. ES energijos poreikių vis dar tenkina importas, o nafta ir dujos sudaro atitinkamai 67 proc. ir 24 proc. importo. Karas Irane dar labiau sutrikdė tiekimo maršrutus, dėl to pakilo kainos ir išryškėjo Europos pažeidžiamumas geopolitinių sukrėtimų laikais[1].
• Energijos kaštai: nuo 2026 m. vasario mėn. dujų kainos Europoje šoktelėjo 70 proc., o namų ūkių elektros energijos kainos visoje ES svyruoja nuo 10 iki 38 eurų už 100 kWh[2]. Prognozuojama, kad dėl energijos kainų padidėjimo infliacija 2026 m. II ketv. pasieks 2,7 proc., o tai pakeis pastarojo meto defliacines tendencijas.
• Atsinaujinančiosios energijos augimas: atsinaujinančiosios energijos šaltiniai dabar tiekia 48 proc.  ES elektros energijos, o šį perėjimą lemia saulės ir vėjo energija[3]. Tačiau tinklo ribotumas kelia grėsmę tolesnei plėtrai ir Europos 2030 m. klimato tikslų įgyvendinimui.
• Tinklo perkrova: dėl pasenusios tinklo infrastruktūros kyla pavojus daugiau nei 120 GW planuojamų atsinaujinančiosios energijos projektų Europoje, o vien 2024 m. tinklo perkrovos valdymo išlaidos sieks beveik 9 mlrd. eurų. Dėl šių kliūčių šalys priverstos riboti atsinaujinančiosios energijos gamybą ir grįžti prie iškastinio kuro, o tai kenkia klimato tikslams ir energetiniam saugumui[4].

Vertė Agnė Rodriguez