Naujienos

Lietuvos mokslų akademijos narei, profesorei habilituotai mokslų daktarei Rūtai Dubakienei – 75

2026 04 21

Gerbiamoji Jubiliate,

Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas bei Biologijos, medicinos ir geomokslų skyrius nuoširdžiai sveikina Jus gražios sukakties proga.

Labai vertiname Jūsų ilgametę ir sėkmingą mokslinę, pedagoginę, organizacinę bei klinikinę veiklą, didžiulį ir svarų indėlį į medicinos mokslą, ypač alergologijos mokslą ir jo sklaidą, išskirtinę kompetenciją ir jaunosios kartos ugdymą, 30 metų vadovavimą Lietuvos mokslų akademijos Alergologijos komisijai, taip pat darbą Lietuvos mokslų akademijoje bei Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriuje.

Iš širdies linkime Jums tolesnės sėkmės, neblėstančios energijos, sveikatos, gyvenimo pilnatvės ir kuo geriausios kloties.

Prezidentas akad. Vytautas Nekrošius
Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas akad. Limas Kupčinskas

2026 m. balandžio 21 d.
Vilnius

◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊

Lietuvos alergologijai – 100 metų
Akad. Rūta Dubakienė 

Šiais, 2026 metais, švęsime Lietuvos alergologijos šimtmečio jubiliejų, tad supažindinsiu su svarbiausiais šios mokslo šakos įvykiais. Nors alergologijos mokslas yra XX amžiaus kūdikis, istorinės žinios siekia seniausius laikus. Pirmą kartą grėsminga alerginė reakcija aprašyta Egipto papiruse hieroglifais. Jame rašoma, kad 2641 m. pr. Kr. vapsvos įgeltas mirė faraonas Menas. Taip pat Eberso papiruse aprašomas astmos gydymas. Gydytojas Aretajas iš Kapadokijos (120–180) aprašė ligos, kurią jis pavadino asthma, simptomus, eigą ir sukėlėjus. Jis manė, kad šią ligą sukelia dvasios šaltis ir drėgmė. Tomas Vilis (Thomas Willis, 1621–1675) nustatė, kad astmą sukelia bronchų raumenų spazmai. 1819 m. Džonas Bostokas (John Bostock) paskelbė pranešimą apie „Periodinį akių ir nosies pažeidimą“ ir jį pavadino „vasaros kataru“, arba šienlige. Po pusės šimtmečio Čarlzas Blekli (Charles Blackley) nustatė, kad šienligę sukelia augalų žiedadulkės: jis pirmasis pro mikroskopą suskaičiavo žiedadulkes ir įrodė, kad šienligės simptomai priklauso nuo žiedadulkių koncentracijos.

1901 m. prancūzų mokslininkas Šarlis Rišė (Charles Richet) ir Polis Portjė (Paul Portier) keliavo Viduržemio jūra Monako princo Alberto jachta ir tyrė jūros medūzas. Šie jūros gyviai smarkiai nudegindavo jūreivius. Š. Rišė bandė imunizuoti šunis jų nuodais ir tai darė karaliaus Mitridato būdu (šis karalius gerdavo mažas nuodų dozes ir tapdavo jiems atsparus). Tačiau šį kartą lauktas efektas buvo visiškai priešingas: po pakartotinos nuodų injekcijos šunys gaišdavo. Š. Rišė nusprendė, kad pakito natūralus atsparumas nuodams, todėl šį reiškinį pavadino anafilaksija (anaphylaxis, iš. gr. kalbos: ana – priešdėlis, reiškiantis sustiprinimą, phylaxis – apsauga). 1905 m. du pediatrai – austras Klemensas fon Pirke (Clemens von Pirquet) ir vengras Bela Šikas (Béla Schick) – aprašė seruminę ligą, kuria sirgdavo vaikai, pakartotinai gavę arklio antistreptokokinio antitoksinio serumo. Jiems išberdavo dilgėliniu bėrimu odą, padidėdavo limfmazgiai, jie karščiuodavo. 1906 m. K. fon Pirke pakitusiam reaktyvumui apibūdinti pasiūlė alergijos terminą (allergia, iš. gr. kalbos: allos – kitas, pasikeitęs, ergeia – veikimas).

1919 m. daktaras Alfredas Ramirezas (Alfred Ramirez) iš Niujorko pastebėjo ir aprašė, kad alergiją gali perduoti serumo veiksnys, t. y. alergija gali būti pernešama. Šį veiksnį Alfonsas Koka (Alfons Coca) ir Robertas Kukas (Robert Cooke) pavadino reaginu. Paaiškėjo, kad reaginas yra jautrus šilumos poveikiui, fiksuojasi odoje ir sukelia odos reakciją – paraudimą ir patinimą. Atradus įvairias imunoglobulinų klases, imta ieškoti, kuriai iš jų būtų galima priskirti reaginus. 1967 m. japonų mokslininkų pora – Teruko Išizaka (Teruko Ishizaka) ir Kimišigė Išizaka (Kimishige Ishizaka) – dirbę Denveryje, iš ligonio, sirgusio šienlige ir jautraus ambrozijos alergenui, išskyrė serumo frakciją, turinčią didelę reaginų koncentraciją. Po daugelio tyrimų jie nustatė, kad šie reaginai priklauso nežinomai imunoglobulinų klasei ir juos pavadino gama E globulinu. Tuo pat metu Upsaloje, Švedijoje, du jauni tyrėjai – Svenas Johansonas (Sven Johansson) ir Hansas Benichas (Hans Bennichas) – sirgusio mieloma ligonio serume aptiko atipinį baltymą. Vėliau, nustatę, kad tai nauja imunoglobulino klasė, ją pavadino ligonio inicialais ND. Tada buvo padaryta išvada, kad reaginai priklauso IgND klasei. 1968 m., susitikus abiem mokslininkų grupėms, paaiškėjo, kad jie atrado tą pačią imunoglobulinų klasę ir susitarė ją vadinti imunoglobulinu E (IgE).

Trumpai apžvelgus pasaulinės alergologijos istorijos bruožus, negalima nepaminėti ir Lietuvos alergologijos metmenų. Mūsų alergologijos istorija tikrai yra turtinga reikšmingų mokslinių įvykių.

Lietuvos eksperimentinės alergologijos pradininkas – akademikas Vladas Lašas. 1922 m. vasario 16 d. įsteigtame Lietuvos universitete Fiziologijos katedros vedėjas V. Lašas (1892–1966), vienas iš Medicinos fakulteto steigėjų, 1924 m. išvyko stažuotis į Lozanos universitetą pas eksperimentinės alergologijos-anafilaksijos mokslo pradininką Morisą Artusą (Maurice Arthus). Ten jis išmoko anafilaksijos tyrimų metodų ir atliko kai kuriuos tyrinėjimus. Grįžęs į Lietuvą, juos papildė ir apibendrino, o 1926 m. išleido monografiją „Anafilaksija (eksperimentiniai tyrimai)“, kurią pirmasis viešai apgynė kaip disertaciją medicinos mokslų daktaro laipsniui įgyti.

1930 m. pediatrė Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė paskelbė pirmuosius Lietuvos klinikinės alergologijos straipsnius „Alerginės ligos, jų pažinimas ir gydymas“ bei „Bronchinės astmos gydymo klausimu“. 1931 m. dermatologas Bronius Sidaravičius apibendrino tyrimų ir klinikinių stebėjimų duomenis apie odos alergiją ir jos gydymą bei apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. Ūminio reumato kilmę ir jo proceso savybes tyrė tuometis asistentas Juozas Kupčinskas. Tyrimų duomenis jis apibendrino 1937 m. apgintoje daktaro disertacijoje, kuri leidžia jį laikyti medicinos klasiku.

Tuo metu Kaune klinikinės alergologijos plėtrą skatino prof. J. Kupčinskas, tuometis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius ir Kauno medicinos instituto direktorius. Jis tyrė autoalergiją, nagrinėjo reumato etiopatogenezę, domėjosi šios ligos gydymu ir tuberkuliozės diagnostika. Profesoriaus J. Kupčinsko pradėtus medikamentinės alergijos mokslinius tyrimus Kauno medicinos institute pratęsė prof. Benjaminas Vasiliauskas. 1968 m. kartu su prof. J. Kupčinsku pirmąkart Lietuvoje išleido knygą „Medikamentinė alergija“, kurioje pateikė anafilaksinio šoko gydymo schemą ir pasiūlė desensibilizacijos schemas.

Taigi, pagrindiniu moksliniu alergologijos centru Lietuvoje ir toliau išliko Kauno medicinos institutas, ypač Fiziologijos ir patologinės fiziologijos katedra. Jos alergologai vieni pirmųjų pasaulyje nuosekliai ir išsamiai daugelį metų tyrinėjo alerginio proceso fazes – alerginio reaktyvumo formavimąsi (sensibilizaciją), eigą, pošokinį (reabilitacijos) periodą ir pakartotinių alerginių reakcijų ypatumus bei mechanizmus. Ilgametis katedros vedėjas (1966–1995) prof. Bernardas Padegimas tyrė alerginių reakcijų mechanizmus, interoreceptorių reikšmę desensibilizacijai, gavo naujų duomenų apie pasyviąją anafilaksiją. Jis sukūrė pasyviosios anafilaksijos terminologiją (habil. dr. disertacija „Eksperimentiniai duomenys apie anafilaksijos išsivystymo mechanizmą“, 1968). Jo mokiniai: prof. Henrikas Mituzas vienas pirmųjų eksperimentiškai įrodė užkrūčio liaukos įtaką alerginių reakcijų patogenezei, prof. Romualdas Abraitis nustatė laidžiosios sistemos reikšmę alerginėms reakcijoms, prof. Anatolijus Juozas Kondrotas ištyrė tirotropino, lizocimo, histamino, adrenalino imunomoduliacines savybes, jų reikšmę formuojantis alerginiam reaktyvumui, prof. Petras Cibas – serotonino, ciklinių nukleotidų (cAMF, cGMF) ir prostaglandinų (E₁, E₂, F_2ɑ) vaidmenį, doc. Stasys Gendvilis (1993) nustatė heparino, gliukokortikosteroidų, prostaglandinų reikšmę ūminių alerginių reakcijų atsiradimui. Doc. Genovaitė Civinskienė ir doc. Egidijus Kėvelaitis ištyrė alerginius širdies laidžiosios sistemos ir vainikinių kraujagyslių histaminerginius mechanizmus. Katedros darbuotojai ne vien tik atliko didelį eksperimentinį darbą, jie taip pat vadovavo respublikos alergologų darbui: organizavo alergologų ir klinikinių imunologų konferencijas, kuriose dalyvavo daugelio valstybių mokslininkai.

Pirmasis alergologijos kabinetas įkurtas 1963 m. Vilniuje doc. Eduardo Razgausko iniciatyva, o 1969 m. reorganizuotas į Alergologijos centrą. Tuo metu alergologijos kabinetai buvo įsteigti Kauno klinikinėje ligoninėje, vėliau – Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje ir Sveikatos apsaugos ministerijos IV valdybos ligoninėje. Respublikinėje Šiaulių ligoninėje alergologės Laimutės Daukšienės pastangomis buvusiame vaikų darželyje Briduose atidarytas alergologijos reabilitacijos centras. Vaikų reabilitacijos skyrius įkurtas ir Vilniuje (gyd. Nemira Vaičiulionienė). 1992 m. doc. Reginos Ėmužytės ir prof. Rūtos Dubakienės iniciatyva Alergologijos centro veikla atgaivinta ir jis atidarytas Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje. Tuo metu centras koordinavo visos respublikos tarnybos veiklą. 1970 m. įkurta Lietuvos mokslinė alergologų draugija (pirmininkas E. Razgauskas), kuri 1984 m. reorganizuota į Lietuvos alergologų ir klinikinių imunologų draugiją. Šios organizacijos mokslinėse konferencijose buvo nagrinėjami eksperimentinės ir klinikinės alergologijos bei imunologijos klausimai, o gydytojai alergologai aktyviai dalyvavo moksliniuose tyrimuose. 1971–1974 m. kartu su buvusios SSRS mokslų akademijos Alergologijos mokslinio tyrimo laboratorija buvo organizuoti epidemiologiniai tyrimai Kretingoje, Šilutės, Alytaus ir Plungės rajonuose. Pirmasis Lietuvos alergologas doc. E. Razgauskas (vėliau ir Vilniaus universiteto Bendrosios praktikos klinikos vadovas) 1971–1973 m. organizavo pirmąją alerginių ligųepidemiologijos ekspediciją Alytaus, Kretingos ir Šilutės rajonuose ir savo idėjomis sudomino būrį jaunų specialistų. 1995 m. Lietuvos alergologų ir klinikinių imunologų draugija priimta į Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademiją. Vėliau kūrėsi ir kitos alergologų organizacijos: Lietuvos alergijos ir astmos asociacija (2003), Lietuvos pulmonologų ir alergologų draugija (2002), Lietuvos vaikų alergologų draugija (2016), Vilniaus krašto alergologų ir klinikinių imunologų draugija (2018).

1990 m. Kaune ir Vilniuje įkurtos specializuotos universitetinės klinikos: Kaune – Pulmonologijos ir ftiziatrijos, Vilniuje – Pulmonologijos ir alergologijos. Vėliau jos išsikristalizavo į Kauno LSMU Imunologijos ir alergologijos kliniką (2017 m., vadovė prof. Brigita Gradauskienė) ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Krūtinės ligų, imunologijos ir alergologijos kliniką (2018 m., vadovas prof. Edvardas Danila, alergologijos padalinio vadovė prof. Laura Malinauskienė).

1996 m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijoje patvirtinta gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo specialybės norma ir įsteigta šios specialybės rezidentūra Vilniaus universiteto Medicinos fakultete bei Kauno akademinėse klinikose.

Pirmieji mokslo darbai Vilniaus universitete alergologijos mokslo srityje pradėti dar 1979 m. 1980 m. Medicinos fakulteto Fakultetinės terapijos katedros asistentė Rūta Vaicekauskaitė (dab. Rūta Dubakienė) pirmoji Lietuvoje ir viena pirmųjų tuometėje SSRS ištyrė namų dulkių erkių akarofauną, įrodė vyraujantį erkės Dermatophagoides pteronyssinus vaidmenį ir kartu su Maskvos I. Mečnikovo Vakcinų ir serumų instituto alergologijos laboratorijos bendradarbiais sukūrė originalų diagnostinį ir gydomąjį alergeną, aprašė namų dulkių erkių sukeltos bronchinės astmos imunologinius ir klinikinius ypatumus. Už šiuos darbus 2004 m. ji apdovanota Lietuvos mokslo premija. Jos darbus tęsė mokiniai: med. dr. Marius Zolubas, tyrinėjęs mikroskopinių grybų vaidmenį alerginių ligų formavimuisi, tuometė doktorantė Laura Stoškutė (dab. prof. Laura Malinauskienė), patirties sėmėsi Švedijoje. Jos darbai ir disertacija skirti cheminei alergijai, ji yra išleidusi knygą „Odos alerginės ligos“ (2014); biol. m. dr. Aurelija Dautartienė nagrinėjo namų dulkių erkes. Doc. Audra Blažienė tyrė medikamentinės alergijos problemą ir 1987 m. apgynė disertaciją „Alergijos penicilinui patogeneziniai ir klinikiniai aspektai sergantiesiems nespecifinėmis plaučių ligomis“. Jos darbus medikamentinės alergijos srityje šiuo metu tęsia prof. Violeta Kvedarienė, dilgėlinių ir angioedemų srityje sėkmingai darbuojasi doc. Andželika Chomičienė, o chemine alergija domisi doc. Kotryna Linauskienė.

Pirmasis mokslinis darbas vaikų alergologijos srityje – prof. Reginos Ėmužytės disertacija „Sergančių kartotinėmis užtrukusiomis kvėpavimo takų ligomis mažų vaikų alergizacijos požymiai ir prostaglandinų kiekis“ (1984). Vėliau vaikų alerginių ligų srityje darbus vykdė ir prof. Odilija Rudzevičienė, savo disertacijoje nagrinėjusi kūdikių malabsorbcijos sindromą, laktazinį nepakankamumą bei maisto alergijos problemas, taip pat išleidusi mokomąją knygą „Maisto alergija“. Kaune šioje srityje dirbo doc. Jolanta Kudzytė ir prof. Laima Vaidelienė. Kaune gydytoja alergologė Lidija Marija Japertienė apgynė mokslų daktaro disertaciją „Alergiškų ligonių skydliaukės ir kraujo krešėjimo sistemos funkcinė būklė bei kai kurie ambulatoriniai gydymo klausimai“ (1980). Gražias mokslinio darbo tradicijas Kauno medicinos universitete tęsia alergologės ir klinikinės imunologės, apgynusios mokslų daktaro disertacijas: docentė Palmira Leišytė – „Bronchų reaktyvumo ir imuninės būklės ypatumai, sergant bronchine astma“ (1995), doc. Jūratė Staikūnienė – „Sergančiųjų polinoze imuninės būklės ir klinikos ypatumai“ (2003), prof. Brigita Šitkauskienė (dabar Gradauskienė) – „Eozinofilų reikšmė sergant obstrukcinėmis plaučių ligomis bei jų kinetika eksperimentinio imuninio atsako į alergeną metu“ (2003), Algirda Krisiukėnienė – „Rūkymo sąlygoti imuninio atsako ypatumai sergant astma“ (2009).

Lietuvos mokslų akademijoje 1996 m. gruodžio 12 d. įkurta Alergologijos komisija, kuri ėmėsi koordinuoti alergologijos mokslą Lietuvoje. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, imtasi aktyviau orientuotis į tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą. 2005 m. pradėtas Europos Sąjungos 6-osios Bendrosios programos integruotas projektas „EuroPrevall“ (vadovė prof. R. Dubakienė). Tų pačių metų rugsėjį Vilniaus universitetas tapo Europos Sąjungos 6-osios Bendrosios programos projekto GA2LEN (Global Allergy and Asthma Excellence Network) bendradarbiavimo centru (grupės vadovė prof. R. Dubakienė), o Kauno medicinos universitetas – GA2LEN projekto bendradarbiavimo centru (prof. B. Šitkauskienė). 2010–2011 m. vykdytas nacionalinis „Lėtinių neinfekcinių ligų programos“ projektas „Alerginių ligų formavimosi genetiniai ir molekuliniai mechanizmai Lietuvos naujagimių kohortoje“ (Alergemol), o 2012–2014 m. – projektas „Alrigen, abu kartu su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centru (akad. Aurelija Žvirblienė). Lietuvos mokslų akademijoje 2002 m. išleistas pirmasis lietuviškas vadovėlis „Alergologija“ (R. Dubakienė), kuris 2003 m. apdovanotas Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos II premija. 2011 m. išleistas vadovėlis „Klinikinė alergologija“ (R. Dubakienė), o 2023 m. pasirodęs autorių kolektyvo vadovėlis „Alergologija ir klinikinė imunologija“ (L. Malinauskienė, A. Chomičienė, R. Dubakienė ir kt.) 2024 m. tapo skaitomiausia Vilniaus universiteto leidyklos knyga. Buvo leidžiami įvairūs žurnalai: „Alergologijos žinios“ (R. Dubakienė), „Alergija, astma imunologija“ (R. Dubakienė), „Alergologija ir klinikinė imunologija“ (R. Dubakienė), tinklaraštis „Alergijos ekspertas (R. Dubakienė), interneto svetainė „Alergija, astma, imunologija (R. Dubakienė, J. Kulys). Alergologai pelnė Lietuvos mokslo (2024 m. R. Dubakienė, L. Malinauskienė) ir mokslo populiarinimo premijas (2018, 2023, 2022m. – R. Dubakienė).

Šioje trumpoje Lietuvos alergologijos istorijos apžvalgoje paminėti toli gražu ne visi alergologų nuopelnai, tačiau jų darbai yra matomi ir Europoje, ir pasaulyje.