Naujienos

Mokslinis konsultavimas patiria sunkumų, o mokslas turi keistis

2026 05 12

Tarptautinės mokslo tarybos prezidento nuomone, pagrindinis iššūkis – atotrūkis tarp mokslinės ir politinės kultūrų.

Šis straipsnis pirmą kartą pasirodė leidinyje „Arete News“.

Vyriausybėms mažinant mokslinių tyrimų biudžetus, o tarptautiniams santykiams vis labiau orientuojantis į savanaudiškus interesus, santykis tarp mokslo ir politinių sprendimų priėmimo tampa vis trapesnis.

Pasak Tarptautinės mokslo tarybos prezidento sero Piterio Glukmano (Peter Gluckman), pavojus kyla ne dėl to, kad pats mokslas būtų praradęs patikimumą, bet dėl skirtingos mokslo ir politikos formavimo kultūros logikos ir mokslininkų nenoro iki šiol pripažinti ir nagrinėti savo pačių sistemos trūkumus.

„Mokslas niekada neformuoja politikos, – sakė P. Glukmanas išsamiame interviu tinklalaidei „The Science Diplomat“. – Mokslininkai teikia informaciją politikams. Politikos formavimas – tai pasirinkimas tarp skirtingų variantų, įskaitant ir galimybę nieko nedaryti, o tai skirtingai veikia įvairius suinteresuotuosius subjektus. Taip, daugeliu atvejų mokslas suteikia pagrindinių žinių sprendimams priimti. Tačiau tada reikia įvertinti sąnaudas, poveikį, viešąją nuomonę, etinius ir socialinius aspektus bei diplomatinius veiksnius. Į visa tai atsižvelgiama priimant sprendimus.“

Jo teigimu, šis skirtumas vis dar dažnai klaidingai suprantamas, ypač krizės metu.

Tarptautinė mokslo taryba yra nevyriausybinė organizacija, įkurta 2018 m., susijungus Tarptautinei mokslo tarybai ir Tarptautinei socialinių mokslų tarybai. Paryžiuje įsikūrusi organizacija kalba pasaulio mokslo vardu, telkdama apie 270 tarptautinių mokslo sąjungų, asociacijų bei nacionalinių ar regioninių akademijų, ir siekia skatinti mokslą kaip visuotinį viešąjį gėrį.

COVID-19 pandemijos metu šalys dažnai rėmėsi panašiais epidemiologiniais įrodymais, tačiau taikė itin skirtingas politikos priemones – nuo karantino trukmės iki mokyklų uždarymo ir privalomo skiepijimo. P. Glukmano nuomone, šie skirtumai atspindėjo ne tiek mokslo nesėkmę, kiek tai, kad moksliniai įrodymai yra tik viena iš politinių sprendimų priėmimo sudedamųjų dalių.

„Kai vyriausybės prašo mokslininkų patarimo, mokslas niekada nebūna galutinis, – sakė jis. – Mums, mokslininkams, ne itin gerai sekasi pripažinti, kad mūsų žinojime esama neaiškumų. Beveik visuomet yra išvadų spraga tarp to, ką mokslas žino, ir to, kokias išvadas pateikia. Mūsų užduotis – atvirai pasakyti, ką žinome, ko nežinome ir kokie yra neaiškumai. Tačiau būtent politikos formuotojai, o ne mokslininkai, turi įvertinti kitus aspektus.“

P. Glukmano nuomone, vienas labiausiai įsitvirtinusių klaidingų įsitikinimų yra tas, kad išrinkti pareigūnai nepajėgūs susidoroti su neapibrėžtumu.

„Manau, mokslininkai daro prielaidą, kad, jeigu jiems yra žinoma, jog A sukelia B, vyriausybės privalo imtis veiksmų, – sakė jis. – Tačiau taip nėra. Politikai nuolat susiduria su neapibrėžtumu. Jie su juo susiduria kiekvieną kartą artėjant rinkimams.“

Pasak jo, pasitikėjimas priklauso ne tiek nuo siekio įtikinti, kiek nuo gebėjimo pripažinti ribotumą.

„Didžiausia klaida, kurią galima padaryti teikiant mokslines rekomendacijas, yra tvirtinti tai, ko nežinai, – sakė jis. – Atvirumas skatina pasitikėjimą.“

Pastaruosius du dešimtmečius P. Glukmanas daugiausia dirbo mokslo ir valdymo sričių sankirtoje. 2009–2018 m. jis ėjo pirmojo Naujosios Zelandijos vyriausiojo mokslo patarėjo pareigas, o šiuo metu vadovauja Tarptautinei mokslo tarybai, kuri suburia įvairių regionų mokslo institucijas neformaliam dialogui – veiklai, dažnai vadinamai „antrosios krypties“ mokslo diplomatija.

Tačiau jis įspėja, kad mokslo patarimų srities sunkumai negali būti priskirti vien populizmui ar partinei politikai. Pasak jo, pati mokslo bendruomenė sukūrė paskatų sistemą, kurioje labiau vertinama apimtis ir matomumas nei aktualumas.

„Moksle buvo daug savanaudiškumo, – sakė jis. – Jei pažvelgtume į skaičių tų mokslinių straipsnių, kurie niekada nėra cituojami, ir kurie daugiausia tarnauja tam, kad akademinė bendruomenė galėtų pasigirti sukaupusi daugiausia publikacijų žaidime „skelbk arba žūk“, neišvengiamai kyla klausimų. Sukūrėme paskatų sistemą, pagrįstą bibliometriniais rodikliais – citavimų skaičiumi, poveikio faktoriais, – ir tai lėmė veiklą, kuri ne visada reikšmingai plečia žinių ribas.“

Tuo pat metu, kaip jis pažymėjo, vis daugiau tyrimų ankstyvajame atradimo etape finansuoja ir vykdo privačios įmonės, o ne viešojo sektoriaus institucijos. Šis pokytis gali mažinti skaidrumą ir silpninti mokymo bei mentorystės funkcijas, kurias tradiciškai atlieka universitetai.

„Būtent Vakarų šalyse matome fundamentaliųjų mokslų finansavimo mažėjimą, – sakė jis. – Tačiau turime pažvelgti ir į save. Jei mokslas tikrai darytų didelį poveikį, netrūktų vyriausybių, norinčių į jį investuoti daugiau pinigų.“

Pasak jo, toks savianalizės procesas turi apimti ne tik finansavimo modelius, bet ir etikos, principų bei vertybių klausimus. Mokslinė produkcija dabar yra labiau geografiškai paplitusi, ypač sparčiai auga Azijoje, Lotynų Amerikoje ir kai kuriose Afrikos dalyse. Nebegalima laikyti savaime suprantamu dalyku, kad Šiaurės Amerikoje ir Europoje suformuotos valdymo normos apibrėžia visą pasaulinę veiklą.

„Mokslinė veikla iš tiesų vykdoma pasauliniu mastu, – sakė jis. – Tai reiškia, kad turime turėti principus ir vertybes, kurie iš tiesų atspindi pasaulinę veiklą, o ne tik dalies pasaulio veiklą.“

Nepaisant spaudimo, P. Glukmanas atmeta teiginį, kad mokslinis bendradarbiavimas žlunga. Jis nurodo Šaltojo karo laikotarpio bendradarbiavimą branduolinės rizikos mažinimo ir aplinkos stebėsenos srityse, taip pat tokias institucijas kaip Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, kaip įrodymus, kad mokslinis bendradarbiavimas gali tęstis net ir tada, kai diplomatiniai santykiai yra įtempti.

„Pasauliui reikia mokslo, – sakė jis. – Pasaulis per pastaruosius 100 ar 150 metų būtent dėl mokslo ir jo pasiekimų tapo daug geresne vieta. Taip bus ir toliau. Jis keisis. Sistema tobulės. Bet aš atsisakau tikėti, kad mokslas negali padėti sukurti geresnio pasaulio.“

Jo nuomone, didžiausias pavojus kyla dėl paties mokslo susireikšminimo. Politiniame kontekste, kur ginčijamasi dėl mokslinių tyrimų finansavimo, visuomenės lūkesčiai yra dideli, o politikos formuotojai susiduria su konkurenciniais ekonominiais ir saugumo spaudimais, toks požiūrio persvarstymas gali būti svarbesnis nei vien tik autoriteto gynimas.

„Jei atsisakysime arogantiško ar išdidaus atsakymo, kad žinome, ką daryti kiekvienu atveju, ir verčiau tarsime: „Štai ką mokslas gali jums pasakyti, dabar atsižvelkite į kitus aspektus, tada pajudėsime į priekį.“

Vertė Agnė Rodriguez