Naujienos

Atgal

Naujienų archyvas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos pasienis XVI a.: savų ir užsienio gyventojų konfliktai

2022 03 07

Kovo 2 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) skyrius „Mokslininkų rūmai“ į „Mokslo žinių dieną“ pakvietė Lietuvos istorija besidominčius klausytojus. Nuotolinę paskaitą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos pasienis XVI a.: savų ir užsienio gyventojų konfliktai“ skaitė LMA Jaunosios akademijos narys dr. Tomas Čelkis.

Paskaitą mokslininkas pradėjo pasakojimu apie XIV a. pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) prasidėjusius delimitacinius procesus su kaimyninėmis šalimis, kurių metu buvo nustatytos pirmosios valstybių teritorijų sienų linijos. XVI a. jau buvo suderintos LDK sienos su visomis kaimynėmis.

Kartu šiame amžiuje įsibėgėjo vadinamoji vidinė kolonizacija, nes agrariniame krašte ūgtelėjus gyventojų skaičiui reikėjo daugiau žemės. Todėl kirsti miškai ir versti dirbamais laukais, kurtos naujos gyvenvietės. Besiplėsdami naujakuriai pasiekdavo valstybės sienas ir imdavo jas „stumti“ į kitų šalių teritorijas. Analogiški kolonizaciniai procesai vykdavo ir kaimyninėse šalyse. Taip susiformavo apgyvendinti pasieniai, o valstybių sienos atitikdavo ir individualių valdų ribas. Pasak dr. T. Čelkio, pasienio gyventojai buvo saviti sienų saugotojai, kurie nuolat kontroliuodavo ribas ir neleisdavo jų peržengti užsienio kaimynams, o jei taip nutikdavo – skubiai informuodavo LDK administraciją. Taigi atsirado „gyvosios“ sienos, o kur tokių nebuvo, valstybės pareigūnai pasistengdavo jas sukurti ten įkurdindami valstiečius.

 

Nepaisant visų pastangų, sienų pažeidimų vis tiek kildavo ir jie dažnai atsinaujindavo. Įprastai tai būdavo nelegalus žemių užėmimas įsiskverbiant į kaimyninės šalies teritorijas. Įsibrovėliai sunaikindavo arba pakeisdavo (suklastodavo) sienų riboženklius arba jų simbolius – vadinamuosius kryžius. Svetimšaliai, peržengę sienas, atklysdavo neteisėtai medžioti svetimose giriose, žvejodavo kitos šalies gyventojams priklausiusiuose ežeruose, dėl to vietiniai patirdavo nuostolių. Gana dažni atvejai, kai kitos šalies gyventojai smurtaudavo prieš kaimynus – išplėšdavo ir sudegindavo jų ūkius, išsivarydavo gyvulius. Žinomi unikalūs atvejai, kai užsienio šalies pareigūnai atvykdavo kartu su pavaldiniais ir išsivarydavo pasienio kaimų gyventojus, nes dėl sparčios žemdirbystės plėtros imdavo trūkti darbo rankų. Tokių veiksmų imdavosi tiek LDK, tiek kaimyninių šalių gyventojai. Apie pasienio gyventojų nesutarimus ir konfliktus LDK administracija sužinodavo iš valstiečių skundų, ir, jei jų susikaupdavo daugiau, valdovas atskiru raštu kreipdavosi į valdovą tos šalies, iš kurios gyventojų buvo patirtos skriaudos. Tokie susirašinėjimai, mėginimai neigti žalas ir pan. galėdavo trukti metų metus. Kartais net tekdavo siųsti kariuomenę į tokius konfliktinius pasienius, kad jie būtų saugomi. Taikiu atveju būdavo sudaromos komisijos iš abiejų šalių komisarų, kurie bendrai tikrindavo sieną ir spręsdavo konfliktus. Tai tęsėsi iki XVIII a. antrosios pusės, kol atsirado tikslios, stabilios ir saugomos valstybės sienos.

Paskaitos pabaigoje dr. T. Čelkis atsakė į klausytojų užduotus klausimus. Prie paskaitos prisijungė apie 50 klausytojų, daugiausia – iš Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto ir įvairių respublikos gimnazijų.

Parengė LMAJA narys dr. Tomas Čelkis ir LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriaus. specialistė Diana Lekevičienė