Naujienos

Paprastojo ąžuolo genetika, etnologija ir sąsajos su Lietuvos istorija

2023 09 15

Rugsėjo 13 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius (ŽŪMMS) bei Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius (HSMS) organizavo išvažiuojamąjį posėdį „Paprastojo ąžuolo genetika, etnologija ir sąsajos su Lietuvos istorija“, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į ąžuolus – vienintelius gyvus Lietuvos istorinių vingių liudytojus, jų būklę, tvarumo stiprinimą ir genetinės biologinės įvairovės išsaugojimą bei reikšmę Lietuvos etnogenezei.

Iš kairės: Vytauto Didžiojo universiteto kanclerė prof. Astrida Miceikienė, LMA viceprezidentas Zenonas Dabkevičius.

Renginyje dalyvavo LMA viceprezidentas Zenonas Dabkevičius, Vytauto Didžiojo universiteto kanclerė prof. Astrida Miceikienė, prof. Libertas Klimka, doc. dr. Bronė Stundžienė, ŽŪMMS ir HSMS nariai.

Renginys prasidėjo Raudonės pilies kieme (Jurbarko r.), kur susirinkusiuosius pasveikino Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas, supažindino su Raudonės miestelio istorija, papasakojo apie Raudonės pilį ir joje veikiančias parodas.

Akad. Darius Danusevičius kalbėjo apie jau žuvusio išskirtinio Raudonės pilies parke augusio Gedimino ąžuolo palikuonio paieškas pagal DNR žymenis bei kitų ąžuolų – gamtos paminklų – giminystės ryšius, evoliucinės kilmės genetinius tyrimus. Ąžuolai skiriasi savo haplotipu: vieni kilę iš Balkanų, kiti iš Rytų Italijos ir Vokietijos poledynmetinės migracijos linijų.

Taip pat buvo aplankytas Panemunės pilies ąžuolas, Genių, Andriejaičių ir Agluonos ąžuolai.

Prof. L. Klimka prie lankomų ąžuolų kalbėjo apie ąžuolo vaidmenį lietuvių mitologijoje. Ąžuolas (Quercus) dar vadinamas Perkūno medžiu, o istoriniai šaltiniai, bylojantys apie senovės baltų religiją, išskiria ypatingą ąžuolo reikšmę pagoniškuose kultuose. Liaudiškuose tikėjimuose išlikę ryškūs senosios baltų religijos atspindžiai, teigiantys, kad ąžuolai – dievybių pasireiškimo erdvė. Ąžuolo išskirtinės savybės – ilgaamžiškumas, medienos tvirtumas, atsparumas rudeniui – mitologine prasme susiejo ąžuolą su dievaičiu Perkūnu, karių globėju.

Ąžuolas mitinėje mąstysenoje įgauna Pasaulio Medžio bruožų. Jo mitologizavimas atsispindi ir dainose: Ant aukšto kalno / Trys ąžuolėliai / Po devynias šakeles. / Ant kožnos šakos / Po gegužėlę Kas rytelį kukavo.

Dainoje paminėti 3x9 skaičiai – mėnulio kalendoriaus algoritmas, vienas iš būdų suteikti laikui struktūrą. Vertikalioji erdvės struktūra išreiškiama trimis medžio dalimis: šaknimis, kamienu, šakomis. Ąžuolas buvo suvokiamas kaip Perkūnui pašvęstas medis. Įsivaizduojamas ir kaip velnio lokalizacijos vieta.

Doc. dr. B. Stundžienė kalbėjo apie folklorinę ąžuolo istoriją. Lietuvių liaudies dainose minimi kone visi Lietuvoje augantys medžiai ir krūmai. Vyrauja liepos ir ąžuolo įvaizdžiai. Pasigilinus į šių vardų etimologiją, nustatyta, kad liepa žinoma daugelyje kalbų, o ąžuolas randamas tik lietuvių ir latvių kalbose. Dainose ąžuolas visuomet vertinamas estetiškai, pakiliai, vadinamas garsiuoju, puikiuoju, slauniuoju, žaliuoju, garbuonėliu (garbanotu, pagal ąžuolo lapų formą) arba garbuolėliu (gerbiamu, pagal medžių garbinimą). Ąžuolas simbolizuoja vyrišką jėgą, tvirtumą, lyginamas su bernelio, brolelio jaunyste, grožiu. Jo medienos kietumas simbolizuoja jėgą, ilgaamžiškumą, senojo tėvelio patirtį ir išmintį.

Lietuvių kalboje su ąžuolo šaknimi visai nėra pejoratyvinių žodžių, atvirkščiai, tik melioratyvinės, eufeminės formos: Kirto brolelį kaip ąžuolėlį. Lietuvio pagarba, meilė ir prieraišumas ąžuolui ar netgi iš jo padirbintam įrankiui ar daiktui išskirtinai maloninis. Tokia švelni leksika galbūt rodo archetipinę lietuvių mentaliteto raišką – baimę prieš šventąjį medį.

Lietuvių liaudies dainose, eilėraščiuose iki pat naujausių laikų ąžuolas neturi kitos reikšmės kaip tik pozityvią, ąžuolai – lietuvio sielos stiprybė: Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos, / Ąžuolai žaliuos, žemėj Lietuvos...

Ąžuolo metafora lietuvių kultūroje iki šių dienų nusakoma viskas, kas žmogaus geriausia, – tvirtas būdas, stiprus charakteris, graži vyriška išvaizda, galingas balsas. Šio medžio metafora apima ir nepaprastas žmogaus kūrybines galias, ir pasiaukojimą, pareigingumą, darbštumą, atkaklumą, karingumą, valingumą, dvasios stiprumą, taurią elgseną.

Ąžuolui priskiriamas tėvo vaidmuo:

Lijo mane lauke lietus, / Aš pastojau po ūžuolu, ūžuolėliu. / Ma ūžuolas – ne tėvulis, ne tėvulis, / Jo šakelės– ne rankelės, ne rankelės, / Jo lapeliai – ne žodeliai, ne žodeliai, /Jo viršūnė – ne galvelė, ne galvelė, / Jo šaknelės – ne kojelės, ne kojelės.

Atsižvelgiant į ąžuolo svarbą ir reikšmę Lietuvos kultūrai, ekonomikai, posėdžio dalyviai konstatavo, kad ąžuolams ir ąžuolynams turėtų būti skiriama daugiau dėmesio ir reikėtų nuoseklios moksliniais tyrimais paremtos genofondo atkūrimo ir ąžuolynų plėtros programos. Taip pat – dažniau organizuoti tarpdisciplininius renginius, dalytis idėjomis atliekant kompleksinius tyrimus. 

Reda Daukšienė, LMA ŽŪMMS vyriaus. koordinatorė,
Aurika Bagdonavičienė, LMA HSMS vyriaus. koordinatorė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA