Naujienos

Spręsti migracijos Baltijos šalyse klausimai

2025 05 20

Gegužės 13–14 dienomis Suomijos mokslų ir literatūros akademijoje Helsinkyje vyko19-oji Baltijos šalių intelektinio bendradarbiavimo konferencija „Migracija Baltijos jūros regionų šalyse“.

Konferencijos tikslas – suburti mokslininkus iš Baltijos jūros šalių akademijų diskutuoti migracijos praeities ir dabarties temomis. Nuo tada, kai šiame regione apsigyveno žmonės, Baltijos jūra buvo aktyvi prekybos ir migracijos zona. Ji taip pat buvo valstybių ir imperijų mūšio lauku. Migracija vyko nuolat ir ypač Antrojo pasaulinio karo metu bei XXI amžiuje. Po atvirų sienų laikotarpio iki Antrojo pasaulinio karo sekė uždarumo laikotarpis Šaltojo karo metu, vėliau jį pakeitė atnaujintas atvirumas iki 2015 m., kai prasidėjo naujas šalių savanoriško uždarumo etapas.

Konferencijoje aktyviai dalyvavo Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos mokslų akademijų atstovai bei akademinių bendruomenių nariai. Lietuvai atstovavo Lietuvos mokslų akademijos (LMA) prezidentas Jūras Banys, viceprezidentas Zenonas Dabkevičius, akademikai Aušra Maslauskaitė ir Egidijus Aleksandravičius.

Atidarydamas konferenciją Suomijos mokslų ir literatūros akademijos pirmininkas profesorius Janas Sundbergas (Jan Sundberg) paminėjo, kad visame šiuolaikiniame pasaulyje, taip pat ir Baltijos šalyse, gyventojų migracijos problemos yra aktualios. Anksčiau Baltijos šalių gyventojai migravo į Vakarus, dabar – į Baltijos šalis. Iš Pietų šalių, daugiausia per Daniją, migrantai patenka į Skandinaviją, o per Suomių įlanka – į Suomiją. Taigi atsiranda ir šio reiškinio privalumų ir trūkumų, kuriuos reikia spręsti. Viktoras Andersonas (Victor Andersson), Švedijos ir Suomijos kultūros centro „Hanaholmen“ programos direktorius, sveikindamas konferencijos dalyvius, pažymėjo, kad migracijos problemas kartu turi spręsti sociologai, mokslininkai, politikai ir valdžios institucijos.

Pirmąją konferencijos sesiją, pavadintą „Migracija ir geopolitiniai pokyčiai“, moderavo LMA prezidentas J. Banys. Ši konferencijos dalis buvo skirta estų, Estijos švedų ir suomių migracijai Antrojo pasaulinio karo metu. Dr. Kaja Haukanom (Kaja Haukanomm) iš Tartu universiteto pažymėjo, kad per Antrąjį pasaulinį karą apie 80 tūkst. estų išvyko iš šalies į Vokietiją (50 tūkst.), Švediją (25 tūkst.), Daniją (1,1 tūkst.), Austriją (1,5 tūkst.), Suomiją, Lenkiją. Netgi Tartu universitetas ketintas evakuoti į Vokietiją ar Švediją, bet šie ketinimai nebuvo įgyvendinti. Po karo iš kitų šalių buvo repatrijuoti apie 21 tūkst. estų. Estijos švedų draugijos pirmininkas Ovas Knektas (Ove Knekt) priminė, kad iki Antrojo pasaulinio karo Estijos pakrantėse ir salose gyveno gausi švedų diaspora, kuri visų pirma emigravo į Švediją bei kitas Vakarų Europos šalis, dabar juos, gyvenančius svetur, jungia draugija. Helsinkio universiteto profesorė Henrika Mainander (Henrik Mainander) pristatė suomių migraciją 1939–1945 m. Ji pabrėžė, kad iš Suomijos emigravo apie 700 tūkst. suomių (daugiausia iš Karelijos – 430 tūkst.) ir imigravo per 550 tūkst. Tarybų Sąjungos piliečių. Skaudžiausias faktas yra tas, kad iš Suomijos į Švediją buvo išvežta apie 80 tūkst. vaikų, kurių daugumą po karo švedai negrąžino suomiams, motyvuodami, kad Švedijoje jiems gyventi saugiau, jie išmoko švedų kalbą. Sesijos diskusijoje konstatuota, kad migracija Antrojo pasaulinio karo metu padarė nepataisomą nuostolį Baltijos šalims, nes daugelis emigrantų negrįžo dėl pasikeitusio gyvenimo būdo, išmoktos kalbos ir ekonominių sąlygų. Būtų gerai, kad tokia situacija nepasikartotų.

Antrojoje sesijoje, pavadintoje „Postsovietinė era“, profesorė Li Benich-Bjorkmen (Li Bennich-Björkman) iš Upsalos universiteto skaitė pranešimą „Pamiršti ir vėl rasti kaimynai: Švedijos santykiai su Baltijos šalimis po 1945 m.“. Ji pažymėjo, kad per karą Švedijoje vyravo pragmatizmas – per Švediją keliavo vokiečių traukiniai ir ruošėsi vokiečių pergalei, nors ir deklaravo neutralitetą. 1946 m. Švedijos socialdemokratų vyriausybės sprendimu migrantus, pabėgėlius ir darbams vokiečių paimtus TSRS piliečius, perdavė TSRS, kuriuos sovietai sušaudė arba ištrėmė į Sibirą. 1989 m. Švedijos užsienio ministras Stenas Andersonas (Sten Anderson) pareiškė, kad Baltijos šalys nebuvo okupuotos ir kad nepriklausomybės nori nedaugelis, tačiau atkūrus nepriklausomybę Baltijos šalyse švedai pakeitė nuomonę. Po karo, iki įstojimo į NATO, Švedija save deklaravo neutralia šalimi. Joje liko didelė estų diaspora, kuri Stokholme įkūrė savo mokyklą. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius E. Aleksandravičius savo pranešime pažymėjo, kad per istoriją apie 2 mln. lietuvių emigravo į daugelį pasaulio šalių – Braziliją, Argentiną, Pietų Afriką, JAV, Kanadą ir kitas. Kitaip nei estai ir latviai, iki Antrojo pasaulinio karo lietuviai neapsistojo Skandinavijos šalyse. Tik po 1991 m. lietuviai pradėjo vykti į Norvegiją, Švediją, Airiją, Angliją. Iš pradžių vyko nekvalifikuotos darbo jėgos atstovai, vėliau – medicinos, informacinių technologijų specialistai, inžinieriai. Nėra tikslios statistikos, bet manoma, kad po 1991 m. emigravo apie 600–800 tūkst. Lietuvos piliečių. Džiugu, kad pagerėjus Lietuvos ekonominei situacijai prieš penkerius metus prasidėjo reemigracija.

Tartu universiteto profesorius Tytas Tamaru (Tiit Tammaru) pranešime „Migracijos posūkis Estijoje: nuo emigracijos iki imigracijos“ patvirtino, kad didžiausia emigracija Estijoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, prasidėjo po 1990 m. Tikslios statistikos nėra, bet ir dabar apie 50 tūkst. estų gyvena Suomijoje. Estijoje reemigracija prasidėjo 2024 m., šaliai įstojus į ES, bet ji mažesnė nei Lietuvoje ir Latvijoje. Daugiausia grįžta 1957–1967 m. gimę estai ir tie, kurių šeimos buvo pasilikusios gyventi Estijoje. Mažiausiai iš Suomijos reemigruoja Estijos rusų, nes ten yra finansinė paskata likti. Į Estiją daugiausia dabar imigruoja ukrainiečiai ir rusai. Apibendrinant pasidžiaugta, kad jau prasidėjo reemigracija ir atkreiptas dėmesys, jog ateityje laukia iššūkis į visuomenę ir darbo rinką integruoti naujus emigrantus, ypač iš pietinių šalių.

Trečiojoje sesijoje, pavadintoje „Narystė ES ir laisvas sienos kirtimas Šengeno erdvėje“ dr. Džesika Gustafson (Jessica Gustafsson) iš Sodertorno (Södertörn) universiteto skaitė pranešimą „Pomigracinės erdvės ryšys Baltijos jūros regione“. Ji aptarė Švedijoje ir Vokietijoje bei Estijoje susikūrusias migrantų bendrijas. Pažymėjo, kad Estijoje daugiausiai migrantų yra rusakalbių, Švedijoje ir Vokietijoje – iš Pietų Europos, Azijos ir net iš Afrikos šalių. Todėl atsiranda estų, rusų, švedų, vokiečių ir anglų kalbų mišinių. Vienintelė išeitis – vietiniams daugiau bendrauti su migrantais, mokyti migrantus vietos kalbų. Doc. Katarina Matson (Katarina Mattsson) iš Sodertorno universiteto ir dr. Rika Taveti (Riikka Taavetti) iš Turku universiteto skaitė pranešimą „Kelionės po Baltijos jūrą: tauta, lytis ir seksualumas pramoginiais keltais tarp Suomijos, Alandų ir Švedijos“. 1970 m. Baltijos jūroje pradėjus kursuoti bendrovių „Viking line“ ir „Silja Line“, o 2009 m. ir „Queer“, kruiziniuose laivuose atsirado specialių pramoginių reisų su pirtimis, restoranais, renginiais, skatinančiais narkotikų vartojimo ir seksualinę laisvę. Šie renginiai sutraukė minias jaunimo ir tik 1983 m. ŽIV protrūkis sustabdė šią veiklą.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė akademikė A. Maslauskaitė, skaitydama pranešimą „Demografinis nerimas ir migracija Lietuvoje“, pasidalijo informacija apie gyventojų skaičiaus kitimą per pastaruosius 63 metus. Ji pažymėjo, kad 1960 m. Lietuvoje buvo 2,67 mln. gyventojų, 1990 m. – 3,7 mln., o 2020 m. – vėl apie 2,7 mln. Džiugu, kad 2023 m. Lietuvoje gyventojų skaičius išaugo iki 2,8 mln. – daugėja grįžtančiųjų iš emigracijos ir imigrantų. Tačiau didėjanti imigracija kelia konkurenciją dėl darbo vietų ir kriminalinių problemų, kurias reikia spręsti.

Latvijos universiteto profesorė Inta Mierina pranešime „Šiaurės ir Baltijos šalių regiono darbo rinkos integracijos pasekmės: ne tik ekonominis poveikis“ pažymėjo, kad Šiaurės šalys vilioja imigrantus savo tolerancija, socialinėmis garantijomis ir pasitikėjimu gyventojais, taip pat klestinčia ekonomika. Baltijos šalių migrantai turėjo prisitaikyti prie darbdavio ir darbuotojo pasitikėjimo, rūpesčio ir tolerancija vienų kitiems. Baltijos šalyse darbo santykiai vis dar grindžiami hierarchiniu ir autokratiniu valdymu, žlugdančiu darbuotojų iniciatyvas. Todėl Baltijos šalims reikia perimti Šiaurės šalių požiūrį į vertybes ir patirtį – Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas yra sėkmės garantas Baltijos šalims.

Konferencijos pabaigoje Suomijos, Latvijos ir Lietuvos mokslų akademijų vadovai nutarė, kad kita Baltijos šalių intelektinio bendradarbiavimo konferencija įvyks 2027 m. gegužės mėnesį Lietuvos mokslų akademijoje. Numatoma tema – „Dirbtinis intelektas ir informacinės technologijos“. Į šią konferenciją bus siekiama pritraukti Lenkijos, Hamburgo, Švedijos, Norvegijos ir Danijos mokslų akademijas.

Parengė akad. Zenonas Dabkevičius
Autoriaus nuotraukos