Naujienos

Filosofo Arvydo Juozaičio pokalbis „Istorinės dramos – mūsų nūdiena“ ir jo knygų aptarimas

2025 05 27

Gegužės 20 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Mažojoje konferencijų salėje vyko filosofo, rašytojo, publicisto, humanitarinių mokslų daktaro Arvydo Juozaičio pokalbis „Istorinės dramos – mūsų nūdiena“ ir jo knygų aptarimas. Renginį organizavo LMA skyrius „Mokslininkų rūmai“. Dalyvavo pats knygų autorius A. Juozaitis, rašytojas, kultūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Rubavičius ir rašytojas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys. A. Juozaitis buvo mokslinis bendradarbis LMA Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, taip pat Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Įdomu, jog jos pirmasis posėdis įvyko LMA Didžiojoje konferencijų salėje.

Pradėdamas pokalbį, A. Juozaitis dėkojo visiems susirinkusiesiems. Taip pat ypatingą padėką skyrė skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovei Aldonai Daučiūnienei – už ištikimybę aukštajai kultūrai, ilgametį darbą organizuojant renginius, kurių per 47 darbo metus surengta apie penkis tūkstančius.

Arvydas Juozaitis dėkoja Aldonai Daučiūnienei.

A. Juozaitis teigė, kad kiekvienas tokio pobūdžio susitikimas, kalbant apie istorijos reikšmę, tampa gyvybiškai, egzistenciškai svarbus, nes jo gali ir nebūti, atsižvelgiant į šių dienų jaunimo pasyvumo tendencijas. Rašytojas pažymėjo, kad iš trijų kūrybos krypčių perėjo prie dramos, kuri šiuo metu jam klostosi lengviausiai. A. Juozaitis pristatė, kad šio pokalbio tema – istorijos atsiradimas dramose. Rašytojas prisiminė poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybą, jo istorines poemas, virtusias sceninėmis dramomis. Jos atliko milžinišką vaidmenį sutelkiant ir pažadinant visuomenę. A. Juozaitis teigė, kad dramoms itin svarbu neprarasti gyvenimo aistros, ypač kai kalbama apie Lietuvos istorijos kūrėjus – asmenybes, kuriose telkiasi šios aistros jėga. Jos užtenka dviem šimtams metų į priekį. A. Juozaitis teigė, kad mumyse gyvena ir herojai, ir antiherojai, jiems veikiant veikiame mes. Istoriją keičiantys žmonės sukuria įvykius, paliekančius visuotines pasekmes. Tarp gyvenimo aistros ir jos produkuojamų įvykių ir turi gyventi tikrai rašantis žmogus. Rašytojas pabrėžė, kad populiarumas nėra svarbu, nes „mes kuriam amžinybėje ir amžinybei“.

Šio pokalbio svečias Algimantas Bučys, knygos „Lietuvos karaliai ir karalienės“ autorius, pristatė savo nepublikuotą tekstą apie A. Juozaitį bei jo kūrybą, įvardydamas šį rašytoją kaip politinių ir sovietinės imperijos mitų griovėją. Vienas pagrindinių aspektų – A. Juozaičio pjesė „Salomėja – sunkiausi metai“ bei pačios veikėjos asmenybės tragizmas. Pjesėje giliau aptariamas politinės mitologijos kūrimo mechanizmas bei jo kūrėjų drama. A. Bučys teigė, kad Salomėja Nėris žinoma kaip viena smarkiausių sovietų mitų kūrėjų. Tačiau A. Juozaitis, paviešindamas žmogiškąsias asmeninio gyvenimo tiesas bei aplinkybes, be gailesčio peržengia tabu, taip atverdamas skaudžias politinių mitų kūrimo pasekmes patiems kūrėjams, jų šiurpių praregėjimų akimirkas. Asmeninė veikėjos drama aiškinama žmogiškuoju argumentu – jos sutrikusia fizine ir psichine sveikata.

Kalba Algimantas Bučys.

A. Bučys aptarė ir vieną naujausių A. Juozaičio dramų „Kudirka – buvau atėjęs“. Kūrinyje matome nepagydomai sergantį Vincą Kudirką, sukūrusį lietuviams nemirtingą himną. Himno kūrėjo titulas dramoje tampa šviesiu leitmotyvu.  A. Bučys taip pat atkreipia dėmesį, kad visose pjesėse apie žinomas Lietuvos istorijos asmenybes autoriui iškyla pavojinga situacija – skaitytojai jau turi nuomonę apie tuos veikėjus. Rašytojas teigė, jog V. Kudirka turėjo įvairių charakterio ir pažiūrų bruožų, kurių viename kūrinyje neįmanoma atskleisti. A. Bučys kėlė mintį, kad norėtųsi dramos, kurioje V. Kudirka ataidėtų kaip genialus Lietuvos istorijos interpretatorius, kokį jį matome jo šedevre „Lietuvos tilto atsiminimai“. Tai universali okupacijos alegorija. Apibendrindamas A. Bučys teigė, kad gyvybę pjesei suteikia režisierius ir aktoriai. Rašytojas kėlė idėją, kad metas Lietuvoje įsteigti teatrą, kuriame tokios pjesės kaip A. Juozaičio, paremtos ir įkvėptos istorinių asmenybių biografijomis, turėtų savo sceną. Šios idėjos pavadinimas – Retro teatras. Jame būtų statoma talentingai perteikta lietuviška dramaturgija, atspindinti tautos istorinius idealus. A. Bučys prisiminė, kaip prieš septyniasdešimt metų svajojo apie jaunimo teatrą. Tai buvo tipiškas svajonės kelias – ilgas, bet vis dėlto sėkmingas. Kodėl nepasvajoti apie modernų teatrą – Retro?

A. Juozaitis pridėjo, kad jam ypač svarbu, jog scenoje būtų jaučiamas fizinis egzistavimas. Kalbėdamas apie pjesę „Kudirka – buvau atėjęs“ rašytojas pažymėjo, kad nepagydoma liga sergančio V. Kudirkos kabinimasis į  gyvenimą per kūrybą buvo fenomenalus. Toks fizinis žmogaus trapumas scenoje turi alsuoti, „net krauju trykšti“.

Susirinkę klausytojai.

Pokalbį tęsė rašytojas Vytautas Rubavičius, apibūdindamas A. Juozaitį kaip asmenybę, kurios talentų ir veiklos platumą sunku suvokti. Jo kūryba primena kiekvienam lietuviui apie jo įsipareigojimą Lietuvai. V. Rubavičius dalijosi, kad, anot Smetonos kartos kultūrininkų prisiminimų, jų gyvenimas kartu buvo ir darbas Lietuvai. A. Juozaičio dramos primena, kad šiuo klausimu tapome tam tikrais analfabetais. V. Rubavičius teigė, kad žmogus negali kurti ateities, būti modernus, nežinodamas savo šaknų bei kilmės. Kultūra – tai pamatas, kuriuo grindžiama bendruomenės ir tautos tapatybė. Ypač reikšmingu tampa gebėjimas sugyventi per tradicijas, gimtąją kalbą. Įsipareigojimas mūsų kultūrai yra labai svarbus, nes išgyvename egzistencinę krizę – kartais nedrįstame savęs įvardyti kaip tautos. Savo kūryboje A. Juozaitis kreipia dėmesį į pamatinį istorinės atminties išsaugojimo reikšmingumą, nes tauta be atminties negali susivokti esanti tauta. V. Rubavičius pabrėžė tokios dramos, kuri per žmogų parodo visą istorijos vyksmą, svarbą. Veikėjo  asmeninis tragiškumas atskleidžia gyvenimo aistringumą, istorijos vyksmo neišvengiamumą ir neaiškumą. Be istorinės atminties negalime susivokti kaip tauta ir stiprinti savo valstybingumo. Rašytojas teigė, kad ypač svarbu tai diegti mokyklose.

Vytautas Rubavičius.

V. Rubavičius taip pat žavėjosi pjese „Kudirka – buvau atėjęs“, teigdamas, kad nors šiuolaikinis teatras yra tapęs medijų arena, A. Juozaičio draminėje kūryboje svarbus išlieka veikėjo veidas, judesys, balsas, kuris įprasmina žmones, žadinančius mūsų istorinę vaizduotę. Tokie ryškių veikėjų portretai svarbūs, nes sieja mus su tautos istorija. Turime įsipareigoti didiesiems, toteminiams žmonėms, kurių dėka esame lietuviai.

Po renginio klausytojai dėkoja Arvydui Juozaičiui.

Pokalbio dalyviai taip pat aptarė daugiakultūriškumo ir gimtosios kalbos išsaugojimo problemas, dalijosi patirtimi, kaip kalbėti su vaikais apie istorinę atmintį, taip pat atsakė į klausytojų klausimus. Popietės metu skambėjusios mintys nepaliko nė vieno abejingo klausytojo.

PRAEITIES TIKRU PAVIDALU NĖRA,
PRAEITIS – DABARTIES DALIS.
Praeitis – tai drama, reikalaujanti scenos.
– Arvydas Juozaitis

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ specialistė Rugilė Garbaliauskaitė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA