Naujienos

Migracija ir segregacija šiuolaikiniame pasaulyje

2025 07 10

Žmonės yra hierarchinės ir gentinės būtybės – taip mus užprogramavo evoliucija. Tačiau pastaraisiais metais priešprieša visuomenėje spartėja dėl dviejų priežasčių: didėjančios turtinės nelygybės, kai kapitalas vis labiau koncentruojasi elito rankose, ir augančio migrantų srauto iš kitų kultūrų bei tikėjimo šalių. Migrantų nenoras arba nesugebėjimas pritapti skatina vietos gyventojus atsiskirti nuo atėjūnų. Kaip tą vertina visuomenės geografai?

Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos pirmininkė dr. Rūta Ubarevičienė sako, kad jos specialybė yra sociologija su erdvine dimensija. Visuomenės geografams labai svarbu suprasti, kokią įtaką turi erdvė ir kontekstas žmogaus elgesiui bei įvairioms socialinėms struktūroms. Tai labai tarpdisciplininis mokslas. Jis tyrinėja, kaip ir kodėl žmonės pasiskirsto tam tikroje teritorijoje pagal tikėjimą, tautybę, pajamas ar net seksualinę orientaciją, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Šioms elgesio priklausomybėms nustatyti naudojama daugybė duomenų.

Būtent turtinė nelygybė labiausiai lemia ir skatina segregaciją – žmonių grupavimąsi miestų erdvėse. Dėl to atsiranda prestižiniai kvartalai ar uždaros bendruomenės, kuriose telkiasi aukštesnio socioekonominio statuso, didesnes pajamas gaunantys žmonės, ir miestų dalys, kur gyvena mažesnes pajamas gaunantys gyventojai bei socialiai pažeidžiamos grupės.

Pasaulis vis labiau grįžta prie feodalizmo laikus primenančios, hierarchiškesnės visuomenės struktūros. Istoriškai visuomenės viršūnėje buvo bažnyčia ir dvasinis elitas: įtakingi meno, kultūros bei žiniasklaidos atstovai. Šiandien jų vietą užima naujieji aristokratai – technologijų milžinių oligarchai, valdantys informaciją ir duomenis. Galimybės patekti į elitą akivaizdžiai mažėja, ryškėja demografinė stagnacija ir stiprėja dogmatizmas. Vidurinė klasė Vakaruose nyksta.

R. Ubarevičienė pritaria, kad tam tikrų panašumų su feodalizmu yra – ypač ryški turto koncentracija keliose rankose. Skaičiuojama, kad 1 proc. pasaulio turtingųjų valdo 50 proc. viso pasaulio turto. Šiuo požiūriu tai šiek tiek primena viduramžius – elitas koncentruoja galią ir turtą, o likusioji visuomenės dalis vis labiau nuo jo priklauso.

Viduramžiais žmonėms buvo itin sunku patekti į aukštesnę klasę. Šiais laikais galimybių ir pasirinkimų daugiau, tačiau perspektyvos taip pat nėra itin guodžiančios. Vienas tokių požymių – auganti būtinybė skolintis iš bankų studijoms ar būstui. Todėl netekus darbo, šios skolos greitai gali tapti našta. Tai veikia kaip netiesioginė kontrolės priemonė, ribojanti žmonių galimybes atsitraukti nuo sistemos bei mažinanti jų gebėjimą priešintis ar ieškoti alternatyvų. 

Kodėl migruojame?

Britų žurnalisto Daglaso Murėjaus (Douglas Murrey) knygos pavadinimas „Keista Europos mirtis“ gali stebinti, tačiau dar labiau skatina susimąstyti. Jo manymu, žlungame visų pirma dėl nevaldomos migracijos ir dėl to, kad prarandame tikėjimą tradicijomis ir Europos vertybėmis. Rašytojas Stefanas Cveigas (Stefan Zweig) ir jo amžininkai patyrė, kad net didžiausias civilizacijas sugriauna žmonės, kurie jos neverti. Ar pagrįstas įsitikinimas, kad pavargusią Europos civilizaciją atgaivins migrantai?

R. Ubarevičienė sako: „Migracija yra mūsų išlikimo mechanizmas, Homo sapiens nebūtų išlikęs, jei nebūtume migravę. Ir anksčiau, ir dabar migracija padeda išvengti pavojų, prisitaikyti prie aplinkos ir ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų. Šiandien žmonės taip pat migruoja – tiek savanoriškai, tiek ne“.

Viena didžiausių žmonijos sėkmės istorijų – mūsų protėvių sprendimas palikti Afriką prieš dešimtis tūkstančių metų. Istorija patvirtino, kad likti Afrikoje buvo neperspektyvu. Judėjimas ir prisitaikymas prie naujų sąlygų ugdė išradingumą, lavino intelektą ir suteikė naujų kompetencijų. Todėl galiausiai šie migrantai, pasklidę Europoje ir Azijos šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, sukūrė pažangiausias civilizacijas. XXI a. migracijos procesai vyksta daug greičiau, tačiau kartu juos riboja ir įvairios politinės priemonės.

Pastaruoju metu visuomenės geografų dėmesys labiausiai krypsta į didžiuosius miestus – dinamiškas erdves, pasižyminčias didele žmonių koncentracija ir intensyviais socialiniais procesais. Čia labiausiai išryškėja tiek teigiamos, tiek neigiamos tendencijos. Visuomenės geografės manymu, miestų tyrimai gerai atskleidžia nelygybės ir jos erdvinės išraiškos – segregacijos – reiškinius. Segregacijos lygis miestuose auga, ir tai yra pasaulinė tendencija: žmonės pagal tautybę, rasę, turtą vis labiau tolsta vieni nuo kitų.

Švedijos nesėkmė

Kaip imigracija skatina segregaciją? Miestai formavosi šimtus ir net tūkstančius metų. Atrodytų, kad šios bendruomenės tapo stabilios. Tačiau lengvabūdiški sprendimai gana sparčiai keičia kai kurių miestų ir valstybių vystymąsi. Pavyzdžiui, Švedijos sostinėje Stokholme segregacijos lygis yra vienas aukščiausių tarp Europos miestų. Tai daugiausia lėmė kelios migrantų bangos ir būsto politikos klaidos, kurios kaupėsi per kelis dešimtmečius.

Švedijoje šiuo metu fiksuojamas didžiausias gaujų žudynių skaičius Europoje. Pagrindinė krizės priežastis – ilgametė atvirų durų migracijos politika, kuriai trūko veiksmingos integracijos strategijos. Absurdiška, tačiau kai kurie švedų politikai (pavyzdžiui, Lize Berg) netgi viešai menkino savo šalies kultūrą. 2025 m. duomenimis, Švedijoje užfiksuotas didžiausias išprievartavimų skaičius Europoje –100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia tokių nusikaltimų.  63 proc. tokių nusikaltėlių – imigrantai, sudarantys 25 proc. Švedijos populiacijos. Gali būti, kad jau 2026 m. Švedijoje į parlamentą bus išrinkta radikalių islamistų partija. 2015 m. įvykusios migracijos bangos atvykėliai šiek tiek geriau integravosi. Jau buvo mokomasi iš ankstesnių klaidų. Vis dėlto, būsto politika turi būti nuosekli ir įgyvendinama kelis dešimtmečius, kad jos rezultatai taptų matomi.

Praėjusiame šimtmetyje Prancūziją irgi užplūdo didelis imigrantų srautas iš Afrikos šalių. Atvykėliams buvo statomi atskiri gyvenamieji kvartalai priemiesčiuose, o toks erdvinis izoliavimas prisidėjo prie ilgalaikio jų atskyrimo nuo likusios visuomenės. Todėl imigrantai ir šiandien nejaučia poreikio integruotis. Tai laikoma viena esminių priežasčių, kodėl Vakarų valstybės, į kurias toliau plūsta migrantai, patiria valdžios ir demokratijos krizę. Nenoras spręsti problemų, pažvelgti tiesai į akis, baimė apie tai kalbėti ir nekompetencija tebeaštrina problemą. Rezultatas – vietos gyventojų nepasitenkinimą daugelyje Vakarų šalių išnaudoja populistinės partijos, kadangi tradicinės nesugebėjo suvaldyti šių abiejų procesų. Toks populizmas – natūrali savigynos reakcija.

Dar visai neseniai Kanada buvo laikoma sektinu imigracijos procesų valdymo pavyzdžiu. Ji vykdė tik kvalifikuotų imigrantų pritraukimo politiką. Tačiau pastaruoju metu ir ši valstybė pripažįsta apsiskaičiavusi, todėl ketina šiemet bent 20 proc. sumažinti imigrantų srautą. Mat per pastarąjį penkmetį darbo migrantų Kanadoje padaugėjo dvigubai.   

Migracija Lietuvoje

Nors pavėluotai, vis dėlto galima klausti, kodėl Vakarų Europos politikai elgėsi taip lengvabūdiškai? Kodėl jie neklausė sociologų nuomonės? Galbūt mokslininkai nebuvo užtektinai aktyvūs. Politiniai sprendimai XX amžiaus viduryje buvo priimami skubotai, negalvojant apie ateitį.

R. Ubarevičienė sako, kad po II pasaulinio karo imigrantai iš tolimesnių šalių buvo kviečiami į Europą, kad padėtų atstatyti sugriautas šalis. Tai atrodė puiki idėja, nes darbo jėgos labai trūko. Tačiau nebuvo pagalvota, kas bus toliau: ar reikės paprašyti kad šie žmonės grįžtų į savo šalis, ar teks juos integruoti? Daugelis jų ne tik liko, bet ilgainiui atsivežė ir savo šeimas.

Žinoma, mus labiausiai domina situacija Lietuvoje. Pastaraisiais metais patyrėme dvejopą smūgį – iš pradžių dirbtinai Rusijos ir Baltarusijos sukeltą migracijos krizę. Tada sulaukėme nuo karo bėgančių ukrainiečių pabėgėlių bangos. Be to, nereikėtų pamiršti, kad verslo įmonės kviečiasi darbuotojus iš rytų. Geruoju tai matyt nesibaigs ir mums.

R. Ubarevičienė pritaria, kad mokslininkai migracijos procesus vertina gana skeptiškai. Reikėtų atsižvelgti, kas mums svarbiau – ar verslo interesai, nes būtent jiems reikia pigesnės darbo jėgos, ar visgi mums svarbi darni demografinė šalies raida? Priimdami imigrantus mes iškreipiame demografinius procesus. Be abejo, ukrainiečius įsileidome todėl, kad norėjome jiems padėti. Tai panašios kultūros žmonės. Tačiau laikui bėgant vienokių ar kitokių problemų kils ir jas reikia ruoštis spręsti jau dabar. Ar politikai įsiklauso į mokslininkų perspėjimus? R. Ubarevičienės manymu, nelabai. Galbūt tai susiję ir su pačių mokslininkų neryžtingumu, tačiau jie mielai pasidalytų savo įžvalgomis, jeigu politikai prašytų. Derinant Vyriausybės programą tokios nuomonės buvo prašoma –mokslininkai teikė savo rekomendacijas, tik nežinia, ar į jas buvo įsiklausyta.

Tiesą sakant, šios srities mokslininkams sunku pateikti konkrečias rekomendacijas, dėl kurių būtų galima būti visiškai tikriems. Vienas žmogus – labai kompleksiška būtybė. O čia tiriamos visuomenės. Vis dėlto tai geriau, nei palikti procesą savieigai. Socialiniai geografai atranda tam tikrų dėsningumų, kuria migracijos procesų modelius, mėgina prognozuoti politikos pasekmes. Tačiau užtikrinti, kad prognozės tiksliai išsipildys, sudėtinga – per daug veiksnių ir neapibrėžtumų.

Pelės ir žmonės

Išradingi socialiniai eksperimentai su gyvūnais leidžia tiksliau prognozuoti demografinius ir segregacijos procesus visuomenėje. Prieš 50 metų etologas Džonas Kalhunas (John Calhoun) tyrė žiurkių ir pelių elgesį, pastatęs joms specialius miestus. Jo laukė siurprizas. Graužikų bendruomenei pasiekus tam tikrą skaičių, įvykdavo krizė. Jie tapdavo agresyvūs, nebesirūpindavo palikuoniais, nustodavo daugintis, bendrauti. Ir pagaliau visos pelės išgaišdavo.

Labai įdomu, kad atsirasdavo „gražuolių“ kategorija – pelės, kurioms neberūpėdavo bendravimas ir dauginimasis, jos tik norėdavo gražinti savo kailiuką. Stebėtinai panašios tendencijos pastebimos ir mūsų miestuose. Pernelyg didelis gyventojų tankis, ypač varginguose imigrantų rajonuose, lemia dideles problemas, ypač augantį nusikalstamumą. Kita vertus, didmiesčiuose daugėja vienišų žmonių ir depresijos atvejų. Tai patvirtina, kad žmonių ir gyvūnų elgesį galime lyginti. Ir šio bei to pasimokyti.

Segregacija Europoje

Dr. R. Ubarevičienė kartu su 60-ties Europos mokslininkų komanda parengė „Globalios segregacijos knygą“, kurioje analizuojama segregacija didžiuosiuose pasaulio miestuose – jos tendencijos ir pokyčiai miestų erdvėse. Paaiškėjo, kad segregacijos lygis kyla visuose žemynuose. Ypač matoma geografinė segregacijos išraiška: aukštesnio socioekonominio statuso žmonės vis labiau koncentruojasi centrinėse miestų dalyse, o žemesnio statuso asmenys išstumiami į miestų pakraščius. Šiuo metu vyksta panašus tyrimas, apimantis Europos sostines – tarp jų ir Vilnių. Deja, aiškėja, kad Lietuvos sostinėje segregacija auga vienu iš sparčiausių tempų, palyginti su 15 kitų Europos miestų. Vis dėl to bendras vaizdas Europoje nėra vienalytis: maždaug trečdalyje miestų, įskaitant ir Vilnių, segregacija didėja, kitame trečdalyje mažėja, o likusioje dalyje išlieka stabili. Autoriai labai nustebo, pamatę tokius rezultatus. Ko gero, tą lemia dvi priežastys. Viena jų – ES socialinė politika, pajamų perskirstymas ir pan. Tai leidžia nelygybę kiek sušvelninti. Bet egzistuoja ir vadinamasis „segregacijos paradoksas“: centriniuose miesto rajonuose, kur anksčiau daugiausia gyveno žemesnio statuso gyventojai, dabar vis dažniau įsikuria aukštesnio statuso žmonės. Iš pradžių gyventojai susimaišo, tačiau palaipsniui ankstesni gyventojai bus išstumti, o segregacijos lygis vėl padidės. Taigi, norint mažinti segregaciją, svarbu, kad skirtingų socialinių grupių atstovai gyventų kuo arčiau vieni kitų. Tai daroma įrengiant socialinius būstus įvairiuose miesto rajonuose. Deja, šios pastangos neįveiks žmonių įgimtų polinkių. Tvarkingi žmonės nenori gyventi su nevaleikomis. Todėl reikia kitokio sprendimo.  

R. Ubarevičienė sako: „Yra kelios strategijos, kaip kurti įtraukų miestą. Viena jų – vieta paremta strategija. Būtina investuoti į infrastruktūrą, būsto renovaciją, siekti gerinti mažiau patrauklius miesto rajonus. Kita strategija – investuoti į žmones, į jų išsilavinimą, perkvalifikavimą. Tai ilgas procesas, kurio rezultatų greitai nepamatysime. Trečioji strategija – susisiekimo gerinimas. Svarbu, kad mažiau palankiose miesto vietose gyvenantys žmonės turėtų gerą susisiekimą su galimybių centrais – ten, kur sutelktos darbo vietos, švietimo įstaigos ar paslaugos. Geriausiai pasiteisintų šių trijų strategijų kombinacija. Bet tam reikia kantrybės, nuoseklumo ir lėšų. Kadangi žmogus yra hierarchinė ir gentinė būtybė, problema aštrės, kaip ir klimato kaitos iššūkiai.“

Kas lemia mūsų pasirinkimus

Pagrindinė segregacijos priežastis – žmonėms patinka gyventi šalia panašių į save. Šį reiškinį mėgino suprasti ir paaiškinti amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Tomas Šelingas (Thomas Schelling). Jis sujungė socialinius mokslus su kompiuterių mokslais ir sukūrė agentais pagrįsto modeliavimo metodą, skirtą analizuoti šių esybių tarpusavio sąveika. Jis atkreipė dėmesį, kad individualūs žmonių pasirinkimai lemia visuotinę segregaciją. Žmogus gali nesąmoningai rinktis gyvenamąją vietą, atsižvelgdamas į įvairius niuansus. Tačiau ilgainiui šie pasirinkimai sukelia ryškų gyventojų susiskirstymą. Remiantis modeliavimo rezultatais, galima teigti, kad segregacijos augimas yra tarsi užprogramuotas: užtenka net menkos netolerancijos, kad segregacija imtų stiprėti. Siekiant ją sumažinti, reikia gerai apgalvoti miesto planavimo politiką. Visų pirma reikia žinių apie šiuos mechanizmus, todėl visuomenės geografai aktyviai tiria šias sąveikas. Gautos žinios turėtų padėti miestų planuotojams priimti veiksmingus sprendimus.

Politikos filosofas, amerikietis Samuelis Hantingtonas (Samuel Huntington) teigia, kad tik atvirai kalbėdami apie grėsmes galime joms tinkamai pasiruošti. Jo nuomone, daugiakultūriškumas yra antivakarietiška ideologija. Jos teks atsisakyti, griežtinant migracijos valdymą. Na, o segregacija, paremta turtine nelygybe, silpnina Vakarų visuomenes. Todėl suprasdami šias priežastis, turime nedelsdami imtis veiksmų.

Kalbėjosi dr. Rolandas Maskoliūnas