Naujienos

Lietuvos mokslų akademijos nariui emeritui, profesoriui habilituotam daktarui Feliksui Ivanauskui – 80

2025 07 24

Liepos 24 d. Lietuvos mokslų akademijos nariui emeritui, profesoriui habilituotam daktarui Feliksui Ivanauskui sukanka 80 metų.

Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas bei Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyrius nuoširdžiai sveikina Akademiką gražaus jubiliejaus proga.

Linkime kūrybinio įkvėpimo, sėkmės įgyvendinant naujas idėjas, prasmingų darbų, asmeninės gerovės, stiprios sveikatos ir kuo geriausios kloties Jums ir Jūsų artimiesiems.

Prezidentas akad. Jūras Banys
Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininkas akad. Leonas Valkūnas
____________________________________________________

Prof. Feliksą Ivanauską kalbina prof. Mifodijus Sapagovas

Gerb. Profesoriau, esate matematikas, daugiau kaip 50 metų nagrinėjantis sudėtingas netiesines diferencialines lygtis, jų sprendimo metodus bei taikymą įvairiose mokslo ir technikos srityse. Kaip prasidėjo Jūsų kelias dar tada mažai paplitusio matematinio ir kompiuterinio modeliavimo labirintuose, kas paskatino gilintis į fizikos, chemijos ar biologijos procesus, kuriuos galima užrašyti matematinėmis formulėmis?

Pirmoji mano mokslinių tyrimų tema buvo banginės lygtys – hiperbolinės lygtys, aprašančios garso sklidimą, skysčių bangavimą ir panašius reiškinius. Šią temą man pasiūlė mano mokslinis vadovas, pasaulyje žinomas matematikas prof. Nikolajus Bachvalovas, kai aš 1969 m. įstojau į aspirantūrą Maskvos Lomonosovo universitete. Tuo metu šiame universitete studijavo nemažai įvairių sričių būsimųjų Lietuvos mokslo darbuotojų. Vėliau prof. N. Bachvalovas buvo išrinktas Vilniaus universiteto garbės daktaru. Apgynęs disertaciją, 1972 m. grįžau į Vilniaus universitetą. Tuo metu, apie XX a. septintąjį dešimtmetį, Lietuvoje prasidėjo veržli lazerių kūrimo ir tobulinimo plėtra. Fizikams reikėjo ne bet kokių, o pažangių ir efektyvių skaitinių metodų netiesinėms diferencialinėms lygtims spręsti. Tada į mane kreipėsi prof. Algis Petras Piskarskas, kviesdamas prisidėti prie Šrėdingerio lygties sprendimo. Taip prasidėjo mano mokslinis bendradarbiavimas su fizikais.

Ir kaip šiandien atrodo – ar buvo verta daryti tokį gana esminį posūkį mokslo tematikoje?

Tikrai nesigailiu, pradėjęs nagrinėti realių fizikos, chemijos, biochemijos procesų matematinius modelius. O gal tai net nebuvo tematikos keitimas, o tiesiog natūralus atsakas į labai greitą mokslo ir technikos pažangą. Nauji uždavinių formulavimai yra įdomūs ir jaunimui – jie su didesniu noru nagrinėja naujas šiuolaikines, aktualias problemas. Remiantis šiais tyrimais, 1992 m. buvo apginta habilituoto daktaro disertacija „Netiesinių Šrėdingerio lygčių sprendimas“.

1995 m., remiantis šiais tyrimais, buvo skirta pirmoji Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Netiesinių diferencialinių lygčių skaitiniai sprendimo metodai ir jų taikymai“ (kartu su prof. Raimondu Čiegiu ir prof. Mifodijumi Sapagovu). Norėčiau dar paklausti apie Jūsų bendradarbiavimą su kitais Lietuvos mokslininkais.

Su  prof. Algirdu Žukausku nagrinėjome matematinius modelius iš kietakūnio apšvietimo srities. Be mokslinių straipsnių, buvo užregistruoti du patentai JAV. Kartu su informatiku prof. Romu Baronu ir biochemiku prof. Juozu Kuliu, nagrinėdami biosensorių matematinius modelius, paskelbėme apie 25 straipsnius „Clarivate Web of Science“ duomenų bazėje indeksuojamuose žurnaluose. Remiantis šiais tyrimais, 2010–2021 m. „Springer“ leidykloje išleistos dvi  monografijos iš serijos „Series on Chemical Sensors and Biosensors“, pirmoji iš jų išversta ir į arabų  kalbą.

Šie tyrimai svariai prisidėjo ir prie to, kad 2013 m. antrą kartą buvo paskirta Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas“ (kartu su prof. R. Baronu).

Esu atlikęs daug bendrų mokslinių tyrimų su chemikais. Daugelis mano mokslinių straipsnių, atspausdintų prestižiniuose žurnaluose, yra parašyti su kitų mokslo sričių Lietuvos tyrėjais. Vienas iš daugiausia cituojamų mano darbų – straipsnis, parengtas su biochemiku prof. Gintaru Valinčiumi ir buvusiu doktarantu, dabar jau profesoriumi Tadu Meškausku. Produktyviai bendradarbiavome su chemiku prof. Aivaru Kareiva. Taikydami kompiuterinio modeliavimo metodiką neorganinės chemijos problemoms nagrinėti, paskelbėme keliolika bendrų mokslinių straipsnių.

O kaip matematikos ar informatikos sričių doktorantams sekėsi susigaudyti fizikos, chemijos ar biochemijos pagrinduose?

Paprastai, sprendžiant konkretų uždavinį, sudarydavome trijų žmonių grupę: aš, matematikos ar informatikos doktorantas ir kitos srities mokslininkas. Visuomet bandydavome derinti ir palyginti kompiuterinį modeliavimą su fizikiniu eksperimentu. Esminis dalykas – kad uždavinys būtų tinkamo mokslinio lygio: aktualus ir įveikiamas. Tokios ar panašios metodikos laikiausi vadovaudamas daugumai doktorantų. Iš viso, man vadovaujant, disertacijas apgynė 26 matematikos ir informatikos mokslų daktarai. Šiandien šeši iš jų yra profesoriai, vienas – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Romas Baronas.

Ar administracinis darbas stipriai trukdė moksliniams tyrimams?

Kartais kažkiek pavykdavo suderinti. Bene sunkiausias laikotarpis prasidėjo 1998 m., kai buvau išrinktas Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto dekanu. Fakultetui vadovavau dešimt metų. Lietuva jau buvo nepriklausoma, o į universitetą atėjo pasaulinė mokslo ir studijų pažanga. Iškilo būtinybė pertvarkyti fakulteto struktūrą, spręsti informacinių technologijų plėtros iššūkius. Per tą laiką studentų skaičius fakultete išaugo nuo 700 iki 2 500, ėmė trūkti auditorijų, teko ieškoti naujų patalpų. Baigęs dekanavimą, 2009 m. buvau išrinktas Lietuvos mokslų akademijos Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininku. Ir čia netrūko atsakomybės ir darbo.

Na, o kaip sekėsi dirbti naujose šiuolaikinėse struktūrose – vadovauti 2002 m. įkurtai VšĮ Visorių informacinių technologijų parkui?

Pradėsiu nuo to, kad įdomi yra paties parko atsiradimo istorija. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1988–1991 m., Matematikos ir informatikos institutas kaip valstybinė institucija ir atskiri instituto mokslininkai, daugiausia Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto auklėtiniai, įsteigė Visorių akademiniame miestelyje pirmuosius Lietuvoje IT verslo startuolius – „Baltic Amadeus“, „VteX“, TEV. Pradėję beveik nuo nulio, 2000 m. šiose trijose įmonėse dirbo daugiau kaip 300 darbuotojų. Šiandien Visorių informacinių technologijų parką vienija per 50 įmonių, apie 80 proc. pagaminamos produkcijos eksportuojama. 2002–2018 m. buvau parko Tarybos pirmininku. Visur čia randu fakulteto auklėtinių. Mano nuomone, Visorių IT parko įkūrimo istorija yra puikus, o gal net vadovėlinis pavyzdys, kiek naudos valstybei gali duoti mokslas – ypač universitetai ir mokslo institutai, laiku pradėję rengti reikiamos krypties specialistus.

Dėkoju už pokalbį.