Naujienos

Lietuvos mokslų akademijos nariui akademikui, profesoriui habilituotam daktarui Arvydui Virgilijui Matulioniui – 80

2026 06 15

Gerbiamasis Jubiliate,

 Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas bei Humanitarinių, socialinių mokslų ir menų skyrius nuoširdžiai sveikina Jus jubiliejaus proga.

Ši sukaktis – tai ne tik gražus gyvenimo kelio etapas, bet ir neįkainojamas fundamentalios veiklos, atsidavimo mokslui bei prasmingų darbų atspindys. Jūs įnešėte ypač reikšmingą indėlį į sociologijos mokslą, politikos ir švietimo sociologiją, sukūrėte detalų šalies visuomenės stratifikacijos modelį, vadovavote Lietuvos filosofijos ir sociologijos, Kultūros ir meno, Socialinių tyrimų institutams, Lietuvos socialinių tyrimų centrui. Jūs pirmasis Lietuvoje pradėjote jaunimo longitudinius tyrimus, veik prieš 40 metų įkūrėte visuomenės nuomonės tyrimų centrą, koordinavote tarptautines programas Lietuvoje, buvote Europos Tarybos Komisijos kovos prieš rasizmą ir netoleranciją, Europos Sąjungos monitoringo centro kovos prieš rasizmą ir ksenofobiją narys. Iki šiol esate Latvijos kultūros akademijos, Daugpilio universiteto profesorių tarybų narys ir nepriklausomas ekspertas. Jūsų pastangų dėka Lietuvoje prieš daugiau nei tris dešimtmečius buvo sukurta ir pradėta sėkmingai įgyvendinti sociologijos studijų programa Vilniaus universitete.

Savo erudicija, profesionalumu ir išmintimi ne vieną dešimtmetį dalijotės šalies universitetų auditorijose. Jūsų išugdytas gausus aukščiausios kvalifikacijos mokinių būrys šiandien dirba daugelyje Lietuvos universitetų, yra žymūs sociologijos teoretikai ir praktikai.

Esate aktyvus visuomenininkas, ėjote atsakingas Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko patarėjo švietimo, kultūros, mokslo ir religijų klausimais pareigas.  

Buvote ilgametis LMA žurnalo „Filosofija. Sociologija“ redakcinės kolegijos pirmininkas, Lietuvos sociologų draugijos prezidentas, esate energingas nacionalinių ir tarptautinių konferencijų dalyvis.

Žavi Jūsų humoras, pozityvus požiūris, atida žmogui, gebėjimas sociologo žvilgsniu pamatyti asmenybę. Tai puikiai atsispindi ir Jūsų išskirtiniu pomėgiu kolekcionuoti autografus, kuris virto nuostabia Jūsų knyga „Mano pasaulio žmonių autografai“. Jums visuomenė – tai pirmiausia unikalios asmenybės, jų istorijos ir gyvas kultūrinis dialogas.

Dėkojame Jums už aktyvią veiklą Lietuvos mokslų akademijoje, jos Humanitarinių, socialinių mokslų ir menų skyriuje vadovaujant Socialinių mokslų sekcijai, einant skyriaus biuro nario, profesionalaus sociologo eksperto pareigas.

Linkime Jums, mielasis Akademike, stiprybės, naujų sumanymų, atradimų džiaugsmo, sėkmės ir asmeninės laimės.

Prezidentas akad. Vytautas Nekrošius    
Humanitarinių, socialinių mokslų ir menų skyriaus pirmininkė akad. Aušra Maslauskaitė

2026 m. birželio 15 d.

◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊

Arvydas Virgilijus Matulionis

Nuo inžinieriaus į sociologus

Gimimo diena žmogui – ypatingas įvykis, juk būtent nuo jos ir prasideda gyvenimas. Vaikystėje gimimo dienos ypač lauki, nes tikiesi gauti dovanų. Šešioliktasis gimtadienis atneša Tau naujas teises. Vedybų diena tampa šeimos gimtadienio diena. Bet kuo toliau, tuo šios dienos šventiškumas mažėja. Koks sveikuolis bebūtum, koks optimistas besijaustum, Tavo regėjimas prastėja, klausa silpnėja, judėjimas lėtėja ir, kiek besigirtum, gyvenimo kokybė prastėja. Bet tai nereiškia, kad senstant savo gimtadienį apskritai reikia užmiršti. Apskritesnėmis gimtadienio datomis gali prisiminti, kas per tą laiką Tau svarbesnio atsitiko, ką Tu pats reikšmingesnio padarei. Malonu ir tada, kai tai Tau primena kiti žmonės – artimieji, bendradarbiai, pažįstami. Prieš keletą metų išleidau tam tikra prasme atsiminimų knygą „Mano pasaulio žmonių autografai“. Dabar tikėjausi baigti naują knygą „Mano pasaulio žmonės“. Bet dar net neįpusėjau. Todėl šiam kartui pasitenkinu atsiminimų vakaru Lietuvos mokslų akademijoje, kur kalbės mano klasiokas, bendradarbė, studentai. O pradžiai keletas atsiminimų, kaip aš patekau į mokslą ir Lietuvos mokslų akademiją.

Grįžęs po karo, Tėvas neberado nei tėvų šeimos, nei septynerių metų dukters Jūratės, kuri mirė per Naujuosius 1944 metus, susirgusi difterija. Teko viską pradėti iš naujo. Taip 1946 metų birželio 15 dieną atsiradau aš. Kad būtų iškilmingiau, Mama prie Arvydo vardo dar prikabino Virgilijų. 1948 metais persikėlus iš Kauno į Vilnių, pasitaikė geri kaimynai, taigi mane padėjo prižiūrėti babcia, o Mama išskubėjo į seniausią 1915 metais įkurtą Vilniuje pirmąją lietuvišką vidurinę mokyklą. 1952 metais šešerių metų joje pradėjau mokytis ir aš. Pradžioje tai buvo berniukų gimnazija, o po dvejų metų mes buvome sujungti su antrąja vidurine. Pas mus atėjo mergaitės, o dalis mūsų perėjo į Salomėjos Nėries mokyklą. Po kelerių metų mūsų mokyklai taip pat buvo nutarta suteikti vardą. Buvo svarstoma pavadinti Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio vardu. Baisesnio kaip pirmojo sovietų ČK – Ypatingosios komisijos, saugumiečio – vardo ir būti negalėjo. Išgelbėjo lietuvių kalbos mokytojos Bronės Katinienės siūlymas pavadinti mokyklą tik ką 1957 metais mirusio lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio vardu. Tuo labiau, kad mokykla ir taip veikė greta Vilniaus Kazimiero bažnyčios buvusiame vienuolyne, kuriame vėliau įsikūrė Vilniaus jėzuitų gimnazija. Beje, po daugelio metų buvo priimti ir kiti prasmingi sprendimai. Per tą laiką pirmajai vidurinei buvo pastatytas naujas pastatas Augustinų gatvėje ir grąžintas 1921 metais suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Neišnyko ir Antano Vienuolio vardas. Jis atiteko progimnazijai.

Čia įsiterpsiu ir kitu atsiminimu. Norint senamiesčio vaikams iš esmės pagerinti mokymosi sąlygas Augustinų gatvėje, buvo pradėtos naujos mokyklos statybos. Iškilo pastato sienos, bet darbai sustojo. Žinoma, buvo paaiškinta, kad stinga lėšų, bet tikroji priežastis buvo kita – Vilniaus turtuolių dėmesį prikaustė ypač patraukli vieta. O statybai sunykus, bus lengva perimti. Tuo metu buvau Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko patarėjas. Pasitaikius progai, prikalbinau prezidentą užsukti į nebaigtas statybas. Nuvykęs išsigandau, nes teko nemažai pasikarstyti po lietaus merkiamus pastolius. A. M. Brazauskas pasibaisėjo tokiu neūkiškumu. Problema buvo ir ta, kad vyriausybei jau vadovavo konservatoriai. Tačiau ministru pirmininku buvo Gediminas Vagnorius, kuris gerai sutarė su A. M. Brazausku ir patenkino jo prašymą skirdamas lėšų mokyklos statybai užbaigti. Beje, panašiai buvo išspręstas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto senųjų knygų saugyklos stogo uždengimo klausimas. Tik ten nereikėjo prezidento apsilankymo, pakako tik mano prašymų.

Na, bet grįžtu į savo vidurinės mokyklos baigimo ir mano profesinio apsisprendimo laikus. Tai buvo gerokai anksčiau – 1963 metais. 1956 metų pradžioje TSKP XX suvažiavime buvo pasmerktas stalinizmas ir jo padaryti nusikaltimai. Šalyje pradėta komunistinio režimo dalinė liberalizacija, atsisakyta masinių represijų, paleista keletas milijonų kalinių.

Lietuvoje kaime dėl sąlyginio darbingų žmonių pertekliaus, melioracijos ir vienkiemių nukėlimo vajaus didėjo kaimiečių (1959 m. kaime gyveno 61 proc.), migracija į miestus (juose 1970 m. buvo 50,2 proc. gyventojų), nyko ankstesnės ūkininkavimo ir valstietijos gyvensenos tradicijos. Nuo septintojo dešimtmečio pagal Lietuvos administracijos parengtą regioninį ekonominės plėtros planą pramonė labiausiai buvo plėtojama ne didžiuosiuose, o provincijos miestuose (Jonavoje, Kėdainiuose, Marijampolėje, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje, Tauragėje, Utenoje ir kitur). Juose mažiau norėjo kurtis rusakalbiai kolonistai. Lietuvėjo net Vilnius ir Klaipėda. Lietuvių tautos išlikimui labai svarbūs buvo glaudūs naujosios miestiečių kartos ryšiai su kaimu. Kilo pramonės ir žemės ūkio gamyba, buvo plėtojamas mokslas (ypač kariniam pramoniniam kompleksui buvo svarbūs taikomieji mokslai). Didelių įmonių pastatyta ir Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, šiluminės elektrinės Elektrėnuose, Kaune.

Atšilimo laikotarpiu lietuvių kultūra buvo bene vienintelis tautos saviraiškos būdas. Šeštojo dešimtmečio viduryje pradėta palankiau vertinti kūrybinį palikimą, išleisti Maironio, Balio Sruogos, Antano Vienuolio, Jurgio Baltrušaičio, Vinco Krėvės, Fausto Kiršos, Vinco Mykolaičio-Putino knygos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai. Aktyvūs buvo Justinas Marcinkevičius, Jonas Avyžius, Kazys Saja, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Juozas Grušas ir kiti. Daugėjo patriotizmo tendencijų, bet buvo išsaugota kultūros administracinė priežiūros sistema.

Visko net prabėgomis neišvardysi, tačiau pati sovietinė sistema skatino naujo Nikitos Chruščiovo kulto formavimąsi. Nepatenkintieji konkurentai 1964 m. spalio 14 d. sugebėjo jį nušalinti. Tačiau sistema taip lėmė, kad generalinio TSKP sekretoriaus postą užėmusio Leonido Iljičiaus Brežnevo asmeninis kultas truko dar ilgiau. Iki pat mirties 1982 m., nors paskutiniuosius porą metų jis praktiškai buvo neveiksnus. Mokslinėje praktinėje konferencijoje Azerbaidžano sostinėje Baku pats savo ausimis girdėjau, kai jis pasveikino „šauniuosius afganų naftininkus“. Gerai, kad nesusijuokiau, nes visi greta stovėjo sustingę.

Taigi mano savarankiško (po mokyklos jau taip galėčiau įvardyti) gyvenimo kelias prasidėjo jau po Stalino kulto nuvainikavimo pokyčių, bet ir naujųjų kultų sąstingio pradžioje. Mokyklą baigiau sidabro medaliu, todėl nebuvo abejonių, kad reikia toliau mokytis ir stoti į aukštąją mokyklą. Tačiau pasirinkimas buvo labai mažas – tarnyba tarybinėje armijoje buvo atidedama tik techniškojo profilio aukštosiose mokyklose. Tuo metu jų buvo tik viena – Kauno politechnikos institutas. Tiesa, 1961 m. buvo įkurtas KPI Vilniaus filialas, kuris turėjo dieninį ir vakarinį skyrius. Taigi pasirinkau Vilniaus filialą, tuo labiau kad ten stojo ir draugas Tomas Jovaiša, su kuriuo kartu ruošėmės stojamiesiems ir abiem pavyko. Teko važiuoti į Kauno halę, kurioje vyko mokslo metų pradžios šventė. Teko džiaugsmas klausytis žymiojo KPI rektoriaus Kazimiero Baršausko.

Tuo metu techniškose mokyklose didžiulis dėmesys buvo skiriamas praktikai. Pirmuosius pusantrų metų pusę dienos teko dirbti gamykloje, pusę dienos lankyti paskaitas. Kas savaitę keisdavosi šių užsiėmimų laikas. Taigi krūvis buvo didelis. Dirbau vienoje didžiausių Vilniaus televizijos mazgų gamykloje. Pradžioje – prie konvejerio, montuojant televizijos atlenkimo sistemas, paskui – detalių paskirstytoju. Po mokyklos ir gana uždaro gyvenimo namuose man tai buvo didžiulė gyvenimo pamoka. Šis patyrimas gerokai pasitarnavo ir baigus institutą bei pradėjus dirbti taip pat gamyboje. Tačiau vienas dalykas, kai žiūri, kaip filme Čarlis Čaplinas suka varžtus prie konvejerio, kitas dalykas, kai diena po dienos, valanda po valandos, minutė po minutės tu prie konvejerio jungi laidelius. Humoro kaip filme nejauti, pats esi konvejerio sraigtelis. Na, o kur dar spalvingas darbininkių būrys su savo asmeninio gyvenimo subtilybėmis, interesais ir įvairialypėmis charakterio ypatybėmis. O studijų ir darbo pradžioje man buvo tik ką sukakę septyniolika metų.

Įstojau į KPI Radiotechnikos fakultetą. Tuo metu tai buvo gana prestižinė ir patraukli specialybė, teikianti perspektyvų gerai įsidarbinti. Bet iki instituto ji nebuvo patraukusi mano dėmesio. Mokykloje lankiau daug būrelių, bet tik ne susijusių su radijo bangomis. Baigus pradinę mokyklą, mane patraukė fotografija. Mūsų klasės auklėtojas Viktoras Karaliūnas buvo įkūręs fotografijos būrelį. Būrelyje susidomėjimas fotografija sparčiai augo. Nusipirkau veidrodinį fotoaparatą „Zenit“. Fotografavau namiškius ir klasiokus. Kadangi man patiko ir rašyti, rašymą derinau su fotografavimu. Pavyzdžiui, parašiau „Tiesai“ apie seniausios Vilniuje mano Antano Vienuolio mokyklos jubiliejų ir iliustravau moksleivių nuotrauka. Ypač traukė ir dainų šventės. Taigi galvojau ir apie fotožurnalisto profesiją, bet gadino tarnybos armijoje perspektyva, o ir fotografijos specialybės nebuvo Lietuvoje.

   
Spindinti jūra. 
Dainų šventė. 

Nors studijos ir privalomas darbas gamyboje reikalavo daug laiko, domėjimasis fotografija ne mažėjo, o didėjo. Mat KPI Vilniaus filiale buvo du „prisiekusieji fotografai“ – Arvydas Skiauteris ir Algis Abromavičius. Svarbu, kad buvo įrengtos net kelios fotolaboratorijos. Klestėjo kultūrinis gyvenimas. Daug koncertavo mišrusis studentų choras „Gabija“, kuriam vadovavo profesorius kompozitorius Klemensas Griauzdė, o jam talkino Remigijus Gudelis. Choras nemažai koncertavo tiek visoje Lietuvoje, tiek už jos ribų. Ir man teko su juo nemažai pakeliauti įamžinant jų koncertus ir susitikimus. Ypač įsimintina buvo ilgalaikė išvyka į Baltarusiją, Moldaviją ir Ukrainą. Mano nuotraukos iš koncertų ir išvykų keliaudavo į leidinius, o geriausios – ir į Lietuvos bei užsienio parodas. Esu gavęs apdovanojimų. Taigi nors fotožurnalistu netapau, bet jau 1969 m. įstojau į Lietuvos fotografijos meno draugiją. Dabar tai – Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Draugai. 

Kaip matote, apie patį mokslą KPI Vilniaus filiale dar nerašiau ir nedaug ką pridursiu. Prisipažinsiu, kad, pavyzdžiui, medžiagų atsparumas manęs tikrai nesužavėjo. Dėstytojai buvo geri – patyrimo ir jaunimo derinys, taigi žinių įkrėtė užtektinai. 1968 metų rugsėjį apgyniau radijo inžinieriaus diplomą ir buvau paskirtas į Vilniaus elektros skaitiklių gamyklą. Humoro dėlei priminsiu, kad įmonė pradėjo dirbti 1948 metų spalį alaus daryklos ir technikos gimnazijos vietoje, 2009 metais jai buvo paskelbta bankroto byla. 1968 m. pradėjau dirbti meistru naujame ceche. Mat buvo pradėta gaminti stalinė elektroninė skaičiavimo mašina „Rasa“. Pradžia visuomet nelengva, o čia iš karto gavau apie šešiasdešimt moteriškių prie konvejerio ir keletą vyrukų derintojų. Prieš šeštą atlėkdavau atidaryti cecho durų. Net prie konvejerio nutikdavo netikėtų įvykių. Žiūriu, kad vienas derintojų sėdi su „stiklinėmis akimis“, o nuo jo sklinda stiprus alkoholio kvapas. Niekur nepajudėjo nuo stalo, o jau „gatavas“. Žinoma, išsiaiškinau, kaip tai įvyko. Plokštės buvo valomos spirito ir papildo mišiniu, kad negertų to skysčio. Bet problema buvo išspręsta paprastai. Skystis buvo supilamas į didelę stiklinę ir pastatomas ilgesniam laikui. Per tą laiką spiritas nusistovėdavo indo apačioje, o netikęs skystis iškildavo į viršų. Tada įstatomas polietileninis vamzdelis ir „kultūringai“ siurbiama. Man, kaip inžinieriui technologui, tai puikus patyrimas. Po metų sėkmingo darbo meistru buvau paskirtas technologu.

Artėjo dvejų privalomų paskyrimo metų pabaiga. Tuo metu mano geras pažįstamas ekonomistas Antanas Buračas rengėsi dalyvauti Sociologijos sektoriaus vadovo konkurse. Mane jis informavo, kad reformuojamas Ekonomikos, teisės ir sociologijos skyrius ir jis pradės veikti prie Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto. Akademikas žinojo, kad mane domina socialiniai dalykai. Nuėjau į skyrių, pasikalbėjau su ten dirbančiomis Gražina Matuliene ir Regina Tamošiūniene. Pasiskaičiau apie sociologiją ir nutariau pabandyti iš esmės keisti savo profesiją. 1968 m. gale įvyko konkursas ir Sergejus Rapoportas, Stasys Šimkūnas ir aš tapome Sociologijos sektoriaus jaunesniaisiais moksliniais bendradarbiais. Bendradarbis skamba vos ne kaip bedarbis, nes atlyginimas „ant popieriaus“ buvo 83 rubliai, o atskaičius „bevaikystės“ mokestį – „net“ 76 rubliai. Nors 9 mėnesius būtų palaukę! Dabar Lietuvos socialinių mokslų centre aš tebesu mokslininkas emeritas... Gaunu „dvigubai“ daugiau – net 170 eurų. Na bet ne piniguose laimė! Nuo to tolimojo laiko prabėgo jau beveik šeši dešimtmečiai!

Akad. A. V. Matulionio nuotraukos