Naujienos

120-osios akad. Jono Janickio gimimo metinės

2026 08 03

Akademikas Jonas Janickis (1906 08 03 – 1998 06 18) – Lietuvos inžinierius chemikas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, chemijos vadovėlių autorius. Nuo 1933 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, po karo – Kauno politechnikos institute (KPI, vėliau – Kauno technologijos universitetas), 1951–1977 m. buvo KPI Fizikinės chemijos katedros vedėju. J. Janickis – neorganinių medžiagų ir cheminių trąšų inžinierių rengimo Lietuvoje iniciatorius ir vadovas. Sukūrė Lietuvoje pripažintą chemikų mokslinę mokyklą, jam vadovaujant buvo parengtos ir sėkmingai apgintos 47 mokslų kandidato disertacijos.

◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊

Prof. habil. dr. Andriejaus Ancutos atsiminimai apie akad. Joną Janickį

Akademikas Jonas Janickis gimė Kaune prieš 120 metų rugpjūčio 3 d. Kauno politechnikos instituto (KPI, dabar Kauno technologijos universitetas – KTU) Technologijos fakulteto (dabar Cheminės technologijos fakultetas) mano kartos pirmo kurso studentų atmintyje liko nuotraukoje užfiksuotas vidutinio amžiaus akademiko įvaizdis. Anuo metu KPI buvo tik du technologijos mokslų akademikai – Jonas Janickis ir Juozas Indriūnas. Pastarasis – tekstilininkas, tekstilės technologijos mokslo pradininkas Lietuvoje buvo jau garbaus amžiaus (1896–1989).


Akademikas Jonas Janickis 1957 metais

J. Janickis, skirtingai nuo kitų, aktyviai dalyvavo studentų neoficialiuose susibūrimuose įvairių švenčių progomis. Antai 1957 m. KPI antrojo festivalio muzikinė programa vyko vaizdingoje Technologijos fakulteto dauboje tarp dviejų buvusio „dujų fabriko“ saugyklų („gazholderių“). Solidžios išvaizdos, ramus akademikas J. Janickis buvo jaunimo sambūrių pagrindinė figūra, itin populiarus tarp Technologijos fakulteto pirmo kurso studentų.

Profesorius J. Janickis turėjo prigimtinę dovaną išsiaiškinti pašnekovo polinkius ir pateikti jam suprantamą sprendimą. Su jam būdingu nuosaikumu ir taktu daug dėmesio skyrė ne tik Technologijos fakulteto studentų mokslinėms konferencijoms, bet ir buvo pripažintas tarp fakultetų kaip objektyvus studentų mokslinių darbų vertintojas.

 Metinėse konferencijose daugiausia dalyvaudavo Baltijos respublikų ir Baltarusijos politechnikos institutų studentai ir jų vadovai. Pranešimai, kaip įprasta, buvo skaitomi nerišlia rusų kalba, tad sunkiai suprantami. Profesorius J. Janickis čia būdavo nepamainomas interpretatorius. Priėjęs prie stendo ar pranešėjo demonstruojamos aparatūros pateikdavo klausimą ir jį patikslindavo priklausomai nuo pranešėjo kompetencijos. Galutinės išvados dažniausiai buvo siejamos su svarbiausiais cheminės termodinamikos ir kinetikos dėsniais. Mums, pirmokams, „atsiverdavo akys“. Tai buvo didžiausias paskatinimas domėtis taikomaisiais mokslais.

Vėlesni mano įspūdžiai apie Lietuvos mokslų akademijos tikrąjį narį profesorių J. Janickį siejasi su jo vaidmeniu rengiant inžinierius technologus besikuriančiai Lietuvos chemijos pramonei. KPI direktorius, iškilus mokslininkas ir pedagoginio darbo organizatorius K. Baršauskas 1958 m. nurodė akademikui J. Janickiui rengti trąšų pramonės specialistus – inžinierius technologus. Nuo to laiko J. Janickio vadovaujama KPI Fizinės ir koloidų chemijos katedra tapo „profiline“. Jau 1959 m. jis organizavo pirmą 7-ių studentų neorganinės technologijos grupę ir parengė jai mokymo programą.

Atmintyje išliko profesoriaus neorganinių medžiagų technologinių procesų teorijos kurso ir jo egzaminų metodikos įspūdžiai. Egzaminų metu studentai turėjo diskutuoti ir išspręsti iškeltą problemą. Toks egzaminas veikiau priminė kolokviumą ir leido tiksliau įvertinti studento žinias. Norint jį išlaikyti, derėjo pasiruošti ir nepatogiems klausimams.

Prisimenu profesorių J. Janickį ir kaip nuoseklų Lietuvoje statomų trąšų pramonės įmonių globėją. Apskritai jo požiūris į pramonę nebuvo technokratinis, paremtas vien veiklos efektyvumo rodikliais. Chemijos pramonę jis laikė sudėtine Lietuvos kultūros dalimi. Toks holistinis akademiko požiūris aukštųjų technologijų pramonę pirmiausia iškėlė kaip kultūrinę vertybę, o tik po to kaip rizikos faktorių bendrajam gėriui. Šios akademinės įžvalgos kėlė nerimą Sovietų Sąjungos sąlygomis jau bręstančiam žaliųjų judėjimui. Atgimimo laikotarpiu netrūko pastangų demonizuoti didžiuosius chemijos pramonės objektus. Akademikas J. Janickis, tuometis Fizikinės chemijos katedros profesorius konsultantas, liko ištikimas pramonės vystymo logikai. Tam pritarė kelios chemikų inžinierių kartos, kurios laikė jį savo mokytoju.

Mano aspirantūros laikotarpio atsiminimai yra itin šviesūs dėl vadovo akademiko J. Janickio moksliniam darbui skiriamo dėmesio. Jo didžiulis mokslinis įdirbis tikriausiai lėmė stebinančią orientaciją laboratorinės įrangos naujovių srityje. Vienas įsimintinų pavyzdžių – Fizikinės chemijos katedroje anuo metu pasirodžiusi Vakarų Berlyno H. Knauer firmos įranga medžiagų molekulinei masei nustatyti, kuri atrodė nesuderinama su klasikinės krioskopijos pagrindais. Ir tik konsultuojant J. Janickiui pavyko nustatyti H. Knauer metodo ryšį su klasikine teorija.

Įsimintinos aštuntojo dešimtmečio mokslinės naujovės, kurių iniciatorius KPI Fizikinės chemijos katedroje buvo J. Janickis. Vėliau, dirbdamas KPI (KTU) Fizikinės chemijos katedros profesoriumi konsultantu, garbaus amžiaus akademikas buvo aktyvus katedros pedagoginio ir mokslinio darbo dalyvis. Akademiko autoritetas skatino katedros personalą gerinti pedagoginio darbo kokybę.

Pažymėtinas akademiko J. Janickio principingumas bendros autorystės klausimais. Dažnai teko konsultuotis ir diskutuoti su akademiku įvairiais mūsų bendro mokslo klausimais ir visada rasdavome abiem priimtiną sprendimą. Mano su bendradarbėmis parengtame studentams skirtame neorganinės chemijos leidinyje „Poliarografinis tyrimo metodas“ pirmą kartą mūsų katedros mokymo procesui taikoma sąvoka „formalieji potencialai“. Su akademiku aptarėme visas šio klausimo puses. Gavęs sutikimą spausdinti šią mokymo priemonę pamaniau, kad galiu jį prirašyti kaip leidinį aprobavusį bendraautorį. Tačiau J. Janickis griežtai atsisakė. Priežastis – leidinyje nėra jo idėjų. Tai buvo gera pamoka.

Laikas įrodė, kad profesoriaus darbai tapo nesenstančia Lietuvos pramoninės ir akademinės chemijos klasika.

Prof. habil. dr. Andriejus Ancuta
KTU Fizikinės chemijos katedros archyvo nuotraukos