Naujienos

Vasaros skaitiniai

2026 07 15

Visi matome, kaip sparčiai kinta pasaulis. Stiprėja ne tik klimato pokyčiai, bet ir politinės audros. Daug ir prieštaringai kalbama apie naujų technologijų, ypač dirbtinio intelekto, vystymosi perspektyvas. Kaip vertinti šiuos globalius ir tarpusavyje susijusius procesus? Kaip technologijos ir politika veikia viena kitą? Kuo tapo demokratija ir kodėl gimsta naujos despotijos?

Technologija ir politika: kaip politinė filosofija padeda suprasti įvykius ir prognozuoti

XVII amžiaus viduryje Anglijoje vyksta pilietinis karas. Dėl jo Airija praranda net 40 proc. gyventojų. Siaučia ligos ir nusikalstamumas. Ir štai Anglijoje atsiranda vyrukas, kuris pasiūlo receptą, kaip įvesti tvarką valstybėje ir užtikrinti taiką. Tomo Hobso (Thomas Hobbes) knygoje „Leviatanas“ siūloma sudaryti sutartį – socialinį kontraktą. Tvarkos garantas – stipri, gal net despotiška vyriausybė, pavadinta biblinės pabaisos vardu.

Praėjo daugiau kaip 350 metų – ir ką turime? Sukūrėme demokratiją, bet ją drasko vidinės problemos, iš išorės puola naujieji tironai. Visuomenei tramdyti autokratijose pasitelkiami modifikuoti Leviatano modeliai. Tačiau Vakarų valstybėse ultraliberalizmas įgauna autokratiškų bruožų – perrašoma istorija ir reguliuojama kalba, nors siekiama kuo daugiau laisvės visiems. Kaip paaiškinti tuos paradoksalius procesus?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, politikos filosofas dr. Gintas Karalius primena, kad nuo Antikos laikų politinė filosofija kūrė įvairias utopines santvarkas, ieškodama geriausios vizijos. Tačiau nė vienas modelis netinka visiems gyvenimo atvejams. Tokie debatai vyko Apšvietos laikais ir būtent tuomet intelektualai atrado, kad geriausia visuomenės sugyvenimo forma yra demokratija plačiąja prasme. Belieka tik atrasti būdų ją gerinti, keisti. Todėl šiandien politikos filosofai nebeieško geriausios santvarkos, o tik įvairiais būdais liaupsina demokratijos formulę. Vakaruose ėmė dominuoti noras siekti kuo didesnio efektyvumo visose srityse, pasitelkiant technologijas. Tai tapo esmine demokratiją formuojančia idėja. Deja, ribojančia alternatyvų paiešką. Dr. G. Karalius sako: „Efektyvumas nebekvestionuojamas. Tai susiaurina mūsų horizontą. Dirbtinis intelektas tapo dar viena nauja technologija. Lietuvos viešojoje erdvėje matau gana nekritišką, netgi fatalistišką požiūrį į tai. O ką mums daryti – turbūt prisitaikyti, dažniausiai galvojama. Gal bus geriau?“

Kuriamos ir skatinamos tokios individų vertybės ir įpročiai, kurie efektyvumą įtvirtina kaip dorovės standartą, teigė filosofas Žakas Sezaras Eliulis (Jacques César Ellul). Kai žmonės ima gyventi pagal tas pačias standartizuotas darbo, laisvalaikio ir kultūros praktikas, jie supanašėja ir tampa lengviau valdomi. Tai ir yra viena demokratijos bėdų – polinkis pernelyg centralizuoti procedūras ir normas.

Politikos filosofo manymu, kažkuriuo metu Apšvietos laikais technologijos buvo vertinamos kaip žmonijos moralinės ir kultūrinės pažangos sąlyga. Buvo manoma, kad moralinė, kultūrinė ir technologinė pažanga žengia išvien. Civilizacijos sąvoka Apšvietos laikais, XVIII amžiuje, reiškė tikėjimą technologine pažanga. Filosofas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau) manė, kad norint sukurti taikią ir vieningą Europą, reikia remtis ne valdovų sąžine arba religija, kitaip tariant, ne atsitiktinumu, bet universaliu protu ir humanizmu. Universalios normos yra svarbesnės už galios ir stipresniojo teisės garbinimą. Žmogaus samprata turi būti iškeliama aukščiau ekonominio ar technologinio efektyvumo. Tačiau pasaulyje ėmė dominuoti būtent technika, jungianti įvairias technologijas.

G. Karalius teigia: „Iš įrankio progresui ji tapo galutiniu tikslu moralei, kultūrai, viskam. Kitaip tariant, mes procesus, žmogaus prigimtį ir tokias sritis kaip kultūra, politika, ekonomika matuojame pagal technikos efektyvumo reikalavimą. Ne pagal gėrio, ne kam to reikia, bet kad būtų kuo efektyviau.“ Politika taip pat tapo dar viena sritimi, reikalaujančia techninio efektyvumo. Kodėl taip atsitiko, kodėl žlugo švietėjų viltys? Jei paklaustumėte kairiųjų, jie sakytų, kad tai įvyko natūraliai. Su pramonės, kapitalizmo plėtra. Tai, ką Apšvietoje vadino racionalumu. Universalūs standartai, kad mes visi, turėdami skirtingas patirtis, skirtingus išsilavinimus, tikėjimus, galėtume sutarti dėl žmogausteisių, demokratijos, laisvosios rinkos, tolerancijos.

Naujieji leviatanai

T. Hobso įsivaizduoto Leviatano galios buvo ribotos, o naujieji leviatanai tampa sielų inžinieriais, teigia britų filosofas Džonas Grėjus (John Gray). Pasitelkiant technologijas siekiama kontroliuoti minties ir žodžio laisvę. Liberali civilizacija, pagrįsta tolerancija, tapo istorija, o didžiųjų valstybių politikai, virtę despotais, gviešiasi vėl pasidalyti pasaulį, kaip po Antrojo pasaulinio karo. Net Amerika atsisako tradicinio liberalizmo ir juda autokratijos link. Kinai sukūrė sekimo sistemą. Eksportuojama į Vakarus, ji kelia grėsmę laisvei. Vakarų valstybėse irgi vyksta arši vidinė kova dėl kontrolės. Kova visų prieš visus, tarp save apibrėžusių kolektyvinių tapatybių. Stiprėja minčių ir kalbos kontrolė, o cenzoriais tampa technologijų korporacijos. Pasaulyje vėl iškilo pirmapradės jėgos: nacionalizmas ir religinis fundamentalizmas. Praeities nuoskaudos tautas skatina siekti revanšo. Daug kur juntamas ekonominis nuosmukis ir politinių, tarptautinių institucijų neįgalumas. Užuot Kinijai tapus panašiai į Vakarus, Vakarų pasaulis tapo panašus į Kiniją. Investuodami kinai iš esmės kolonizuoja šias valstybes. O investuodamos Kinijoje Vakarų korporacijos tampa šios autokratijos įkaitėmis. Iš pažiūros atrodo, kad autokratinės valstybės šiandien veikia sėkmingiau už demokratines. Ne tik Kinija, bet ir tokios laisvosios ekonomikos zonos bei neriboto kapitalizmo rezervatai kaip Honkongas ar Singapūras. Ar tai reiškia, kad mūsų prigimčiai demokratija nėra būtina? Galbūt pasikeitė jos esmė? G. Karaliaus manymu, demokratija – senas graikiškas terminas – šiais laikais liovėsi būti politinės santvarkos pavadinimu. Jis virto platesne sąvoka, todėl dabar pasitarnauja ir autokratams.

Demokratija užėmė religijos vietą. Apšvieta siekė pašalinti religinį aiškinimą iš politikos ir visuomenės gyvenimo kaip neracionalų, nemokslišką, todėl trukdantį taikiai sugyventi. Bet pasirodė, kad šventa vieta ilgai negali būti tuščia – tai galioja ir gamtai, ir visuomenei. Reikėjo religijos pakaitalo. Demokratija tapo vienu iš tokių sąvokų – struktūrinio religinio pasaulėvaizdžio pakaitalu. Net didžiausios despotijos šiais laikais save vadina demokratijomis. Kaip pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika arba Islamo liaudies respublika. Tai nėra vien viešųjų ryšių triukas. Kai kuriose iš šių valstybių formaliai veikia parlamentai, vyksta rinkimai, kur nubalsuojama vienbalsiai. Kažkada religija buvo universalus bendravimo būdas. Dabar pasaulis tampa chaotiškesnis, kai sąvokos praranda savo prasmę. Žodis „demokratija“ nebereiškia santvarkos. Tai, ką vadiname liberaliomis, atstovaujamomis vakarietiškomis demokratijomis, kartais virsta oligarchijomis, kurias neretai valdo turtingų politikų dinastijos kartu su naujuoju technologiniu elitu (tokia, pavyzdžiui, buvo Viktoro Orbano Vengrija). Arba naujieji populistai, vedami mistinių, pseudoreliginių idėjų.

Oligarchais įprastai vadinami turtingi žmonės, darantys įtaką politikai, nusiperkantys partijas ar žiniasklaidos priemones. Tačiau mažai kalbama apie oligarchiją kaip santvarką, kurioje turtas yra pagrindinė vertybė. Turtas laiduoja teisę valdyti. Turtas reiškia, kad jį sukaupęs asmuo labiau vertas valdyti. Klasikinėse oligarchijose būdavo ir rinkimai, ir valdžių pasidalijimas. Daug procedūrų, kurias dabar vadiname demokratiškomis, egzistavo ir tada.

G. Karaliaus manymu, šiuo metu politikai tapo įvairių socialinių ir ekonominių parametrų administratoriais. Jie kaitalioja mokesčius, eksperimentuoja ir stebi visuomenės reakciją. Jeigu kokia nors grupė aktyviau protestuoja, jiems nusileidžiama. Mes prisitaikome, nes atrodo, kad taip reikia. Tačiau žmogus netobulas. Todėl ne tik politikams, bet ir technologinių korporacijų vadovams toks žmogus trukdo. Jis nepakankamai racionalus ar efektyvus. Oligarchai svarsto, kaip jį sustiprinti, prilipdžius bionines rankas ar įdiegus kokią nors programą, kad jis būtų „mažiau žmogus“, mažiau klystų, mažiau būtų iracionalus technologiškai. Kad neturėtų savo nuomonės, nes tai kenkia efektyvumui.

Ultraliberalizmo pasekmės

Ar Vakarų visuomenei neatėjo laikas perrašyti Leviataną ir kurti naują socialinį kontraktą? Tikėtina, kad XXI amžiuje T. Hobso vaidmenį Vakarams gali atlikti knygų „Elementariosios dalelės“, „Pasidavimas“ autorius, prancūzų rašytojas Mišelis Huelbekas (Michel Houellebecq). Savo romanuose jis kritikuoja vakarietišką ultraliberalizmą. Technologiškai sustiprintas žmogus, įkinkytas į nepaliaujamą ekonominio efektyvumo didinimo procesą ir kontroliuojamas minčių policijos, patirs vis didesnį stresą, kol susinaikins. Rašytojas įsitikinęs, kad teks grįžti prie humanistinių vertybių arba degraduoti. Technologijomis pagrįstas posthumanizmas yra kelias į dar stipresnę visuomenės kontrolę, jos skaidymąsi, augančią įtampą. Senieji tikėjimai, tradicijos ir kultūros nyksta. Ideologinį vakuumą užpildo technologijos, pramogos ir manipuliacijos. Rašytojas netiki technologijų pažangos pažadais. Jos nepadarys mūsų laimingų, nesuteiks gyvenimo prasmės. G. Karalius teigia, kad jeigu kalbame apie modernią Europą, kurią vienija tam tikra politinė idėja, o ne vien kultūrinis ar religinis pagrindas, humanizmas turėtų tapti pagrindiniu jos tikslu.

Pasauliui reikia visko, bet tik ne daugiau informacijos, sako rašytojas. Dėl tokio ekonominės ir technologinės hegemonijos neigiamo poveikio žmogaus moralei ir laimei Vakarų civilizacijai gresia savižudybė. Todėl prarasto rojaus beieškantys M. Huelbeko knygų herojai turi iš naujo atrasti esmines, humanistines vertybes. Rašytojas, tarsi XXI amžiaus Balzakas, taikliai diagnozuoja ultraliberaliose demokratijose gyvenančio žmogaus būseną. Jo romanų herojus stulbina aplink vykstantis grandiozinis spektaklis, o žmonės jam primena vienas kitam ant galvų lipančius omarus stiklo inde. Paklūstančius primygtiniam skatinimui vartoti, išsaugoti amžiną jaunystę. Tačiau įvairios kultūros – ne tik Europa ir Jungtinės Valstijos – vis dėlto skiriasi civilizacine pasaulėžiūra.

Kai kalbama apie tokias šalis kaip Rusijos federacija ar kai kurias Azijos valstybes, jose kolektyviniai tikslai iškeliami aukščiau už bet kokį humanizmą. Valstybės ar imperatoriaus garbė yra svarbiausia. O JAV civilizacinėje pasaulėžiūroje dominuoja požiūris, kad efektyvumas yra aukščiau humanizmo. Kai Šarlis Lui de Monteskjė (Charles Louis de Montesquieu) XVIII a. pradžioje skirstė santvarkas pagal tautos dvasią, jis manė, kad daug ką lemia klimatas ar istorinė patirtis. Tačiau iš esmės santvarkos negali susikalbėti todėl, kad racionalumo standartai yra kitokie. Despotijoje dominuojanti idėja yra baimė. Respublikoje (Š. Lui de Monteskjė žodžiais tariant) – dorybė, meilė lygybė. Su santvarka, kur baimė lipdo visuomenę, iš principo neįmanoma susitarti. Tai civilizacinis konfliktas, nepriklausantis nuo kalbančiųjų išsilavinimo.

Protingų žmonių yra visur. Mes nesusikalbame dėl to, kad vienas idėjas keliame aukščiau už kitas. Todėl tikra globalizacija neįvyks. Dabar matome, kaip formuojasi naujos tapatybės, kinta galios centrai ir formos. Gyvename pasaulyje, kuriame ryškėja naujieji leviatanai. Todėl realus tikslas turėtų būti grįžti prie pagrindinės T. Hobso idėjos – kad kiekvienas Leviatanas taptų taikaus sugyvenimo garantu. Todėl Dž. Grėjus savo knygoje „Naujieji leviatanai“ prognozuoja, kad ateities pasaulyje Rusijos federacija pavirs stimpankiška Bizantija, ginkluota branduolinėmis raketomis, Kinija – technologiniu visa stebinčiu Panoptikonu, Europos Sąjunga – vėlyvosios Romos imperijos avataru, o Jungtinės Valstijos – įvairių fundamentalistų sektų, „woke“ kultų ir technofuturistų oligarchų hibridine sąjunga. Leviatanus sups zonos, kuriose viešpataus anarchija.

Tikėjimas po Šaltojo karo, kad gali atsirasti viena visiems priimtina sistema, buvo pernelyg naivus. Fransio Fukujamos (Francis Fukuyama) įsivaizduota istorijos pabaiga – idėjų kovoje laimėjusi liberalioji demokratija – tebuvo iliuzija. Dabar matome, kad pasaulį krečia ryškūs ideologiniai ir ekonominiai skirtumai. Be to, visi mėgina savo veiksmus pateisinti labai panašiais būdais. Į Europą einanti Kinija taip pat apsimeta tuo, kuo nėra. Ta pati technika veikia ir pas juos. Ta pati metodų visuma naudojama efektyvumui didinti. Todėl Europai gresia pavojus, nes politikai nemato, kad santvarkų prigimtis yra kita. Mes kalbamės ne su savais.

G. Karalius pateikia vieną iškalbingą pavyzdį, kuris patvirtina, kiek kainuoja neteisinga įvykių arba intencijų interpretacija. Be abejo, tai Rusijos federacijos karas prieš Ukrainą ir visą laisvąjį pasaulį. 2022 m., prieš pat karo pradžią, daug ekspertų tvirtino, kad jo nebus, nes tai esą neracionalu ir brangu. Iš politinės filosofijos perspektyvos žiūrint, tai būtų didelė klaida. Tačiau racionalumo standartai buvo taikomi santvarkai, pagrįstai visai kitomis taisyklėmis.

Konvulsionizmo sugrįžimas

Atrodo, kad liberalios demokratijos virsta televizijos šou, maskuojančiu įtakingų verslininkų interesus. Kiekvienų rinkimų laukiame tarsi nelaimės, kur dažnai laimi demagogija. Politiką šiandien reikia suprasti ne kaip racionalią diskusiją, o kaip pramogos rūšį. Tačiau tai nėra naujiena. Pasaulyje viskas kartojasi. Štai XVIII amžiaus pabaigoje Europoje buvo išplitęs keistas judėjimas, vadinamas konvulsionizmu. Kilmingieji vidurnaktį rinkdavosi kapinėse, kur būdavo įrengiama teatro scena. Joje pasirodydavo dažniausiai jaunos merginos. Jos patirdavo konvulsijas, regėjimus, lemendavo ar rėkaudavo apie pasaulio pabaigą, apie politiką. Tai buvo labai populiari pramoga. Politikos filosofas sako, kad dabar viešojoje erdvėje matome kažką panašaus.

Mokslas, technika neišvaduos žmogaus nuo nelaimių, nepadarys jo laimingo. Mokslas tarnauja žmogų valdantiems impulsams, įskaitant jo aistrą destrukcijai – teigia Dž. Grėjus. Vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) taip pat buvo pastebėjęs, kad visuomenėje veikia apoloniškosios racionalumo jėgos ir dionisiškoji gyvybės energija. Graikų mitologijoje Apolonas – muzikos ir saulės dievas, o Dionisas – ne tik šokio ir vyno, bet taip pat beprotybės ir mirties dievas. Jis gali išvesti žmones iš proto ir baudžia priešus, perplėšdamas juos pusiau. Šie dievai papildo vienas kitą. Šiandien Apolono kulto išpažinėjai mano, kad mokslas įveiks žmogišką chaosą. Tačiau kartu su žinių augimu stiprėja ir Dioniso galia. Taigi, mokslas neretai tampa augančios beprotybės tarnu. Privalome suprasti, kad nėra neribotos laisvės ir autonomijos. Negalime remtis tik racionalumu ir technika – turime atsigręžti į sąžinę ir moralę. Kito kelio nėra.

Parengė LMA vyriaus. specialistas ryšiams su visuomene dr. Rolandas Maskoliūnas