Naujienos

Brandos atestatas – vėl kryžiuojamos politikų ietys

2026 07 21

Paskutiniu metu vėl įsiplieskė diskusija dėl Seimo sprendimo likti prie galiojančios Švietimo įstatymo 10 ir 11 straipsnių redakcijos ir atsisakyti nuo kitų metų turėjusios įsigalioti tvarkos, pagal kurią viduriniam išsilavinimui įgyti būtų privaloma laikyti ne du, o tris  valstybinius egzaminus, taip pat išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros bei matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo egzaminus (PUPP) bent keturių balų įvertinimu (iš dešimties galimų), kad būtų galima tęsti mokymąsi vienuoliktoje klasėje. Diskutuoja tiek politikai, tiek ir suinteresuotos visuomenės grupės, o ypač mokytojai, tėvai ir jų vaikai. Svarbiausias klausimas, ar taip nedevalvuojamas vidurinis išsilavinimas ir kartu nemažinama augančios kartos galimybė konkuruoti globalioje rinkoje bei prisitaikyti sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

Pabandykime į šią problemą pažvelgti kiek plačiau. Pirmiausiai kylantis klausimas – ar tikrai brandos egzaminų skaičius yra esminis jauno žmogaus išsilavinimo kokybę lemiantis veiksnys? Manome, kad toli gražu ne. Svarbiausias, ko gera, yra visuomenės (politikų, tėvų, vaikų, pedagogų, švietimo sistemos funkcionierių) požiūris į mokymosi mokykloje procesą, jo paskirtį ir esmę.

Pabandykime prisiminti, apie ką dažniausiai kalbama viešumoje, kai diskutuojama apie ugdymo įstaigą, mokinį ir mokymosi procesą. Dažniausiai pasitaikanti frazė greičiausiai bus apie tai, kad ugdymo įstaigoje vaikui turi būti gera. Būtent šioje frazėje ir glūdi didžioji dalis bėdų, nes sąvoka „vaikui turi būti gera“ yra aiškinama labai jau plačiai ir akivaizdžiai ne mokymosi naudai. Pasirodo, pedagogai negali per daug reikalauti iš mokinių, nes tada jie jaus stresą ir jiems mokykloje nebus „gera“, taip pat egzaminų neturėtų būti per daug ir jie neturėtų būti per sunkūs, nes tai taip pat kelia stresą, ir namų darbais mokinių apkrauti nereikėtų, nes ir dėl to stresas, ir dar daug, daug panašių stresinių situacijų, kurių reikėtų vengti.

Tačiau ar tikrai ugdymo įstaiga turėtų būti vaikų darželio prototipas, kuriame vaikai yra saugomi nuo visokio streso, pervargimo ir bereikalingų rūpesčių, kuriame mokiniai šiltnamio sąlygomis rengiami savarankiškam gyvenimui?

Galime įvesti nors ir penkis privalomuosius egzaminus, tačiau, jeigu ir toliau mokykla bus ta vieta, kurioje turi būti labai gera ir nebūti streso, situacija nesikeis, nes visada bus galima padaryti lengvą egzaminą statistikai pagerinti ar pridėti 10, 20 ir t. t. balų.

Vis dėlto ugdymo įstaigai pirmiausiai turėtų rūpėti ne gera ir streso nekelianti mokinio savijauta, o atsakingas mokymasis. Visiškai sutinkame, kad mokykloje negali būti patyčių, kad turi vyrauti abipusė pagarba (tiek iš mokinio mokytojui, tiek ir atvirkščiai) – tai baziniai dalykai, be kurių šiuolaikinė mokykla neįsivaizduojama. Tačiau pirmiausiai visi turime suprasti, kad ugdymo įstaiga iš esmės yra mūsų vaikų darbo vieta, o mokslas yra jų darbas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 str. 1 d. yra aiškiai sakoma, kad asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas. Taigi į ugdymo įstaigą mokinys turėtų eiti ne gerai leisti laiko, o dirbti, kartais net ir sunkiai. Būtent toks požiūris į mokslą turėtų vyrauti ugdymo įstaigose nuo pat pirmos klasės. Jauno žmogaus pratinimas prie nuoseklaus ir sistemingo darbo, gebėjimo priimti iššūkius bei prisitaikyti prie įvairiausių situacijų besikeičiančiame gyvenime – tai gebėjimai, kurie padės jaunam žmogui realiame gyvenime kažko pasiekti. Niekas nesako, kad mokykla turi reikšti kasdienos iššūkius ir vien tik sunkų darbą. Jokiu būdu. Mokykloje turi būti ir laisvalaikio, ir pramogų, ir gero laiko leidimo. Tačiau niekam neturi kilti jokių abejonių dėl to, kad mokykla pirmiausiai yra skirta mokymuisi, kuris vaikui iki 16 metų dar yra ir konstitucinė pareiga. Neretai pasigirsta balsų, kad šiuolaikinėje mokykloje svarbiausią dėmesį reikėtų skirti ne žinioms, bet vien tik gebėjimams, skirtiems žmogaus galimybėms prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, ugdyti. Nekyla jokių abejonių, kad šie gebėjimai yra labai svarbūs, tačiau ne mažiau svarbios yra ir žinios, nes be jų nieko nesukursi ir neužtikrinsi visuomenės pažangos.

Dėl egzaminų keliant mokinį į 11 klasę. Kaip jau buvo minėta, Konstitucijoje įtvirtinta, kad mokslas yra privalomas iki 16 metų amžiaus. Tad kalbėdami apie mokinio kėlimą į 11 klasę, kalbame ne apie mokinio pareigą, bet apie jo teisę mokytis, kuriai realizuoti gali būti numatytos tam tikros sąlygos. 11 klasės situacija iš esmės yra tokia pati kaip ir dėl universiteto – abu šie išsilavinimai yra neprivalomi. Paskutinių klasių gimnazistai iš esmės turėtų rengtis studijoms aukštosiose mokyklose ir tą turėtų daryti tikrai ne visi mokiniai, kurie atėjo į pirmąją klasę. Juk studijos aukštojoje mokykloje reikalauja tam tikrų gebėjimų ir natūralu, kad ne visi juos turi. Argumentai, kad įvesdami egzamino išlaikymo kartelę dalį mokinių stumiam į profesines mokyklas, skamba labai keistai ir neįtikinamai. Valstybė į profesinį mokymą investavo milijonus eurų. Šiandieną ne maža dalis profesinio rengimo mokyklų yra aprūpinta naujausia įranga, būtina konkrečiai profesijai, Lietuvos pramonė ir paslaugų sektorius laukia šiuolaikiškai išugdytų specialistų, o mūsų politikai kalba apie tai, kad vaikus reikia gelbėti nuo profesinio mokymo. Kažkoks absurdas. Profesinis mokymas yra lygiai tokia pati mūsų švietimo sistemos dalis kaip aukštasis mokslas, o geras stalius, santechnikas ar statybininkas šiandien uždirba ne prasčiau nei informatikas, teisininkas ar medikas. Todėl nereikia dešimtoko „gelbėti“ nuo profesinės mokyklos. Atvirkščiai, reikėtų skatinti jaunimą rinktis šį kelią, tačiau užtikrinti, kad profesijos siekiantis jaunimas turėtų palankias sąlygas įgyti ir vidurinį išsilavinimą bei vėliau siekti aukštojo mokslo. Deja, esama tvarka šių tikslų įgyvendinti nepadeda. Ji greičiau klaidina jauną žmogų, o jam naudingų sprendimų priėmimą atideda dar dvejiems metams.

Ką daryti? Kaip jau minėjome, vien egzaminų skaičiaus didinimas ar mažinimas problemos jokia forma neišspręs. Švietimo sistemoje būtini tam tikri sisteminiai pokyčiai, kurie turėtų būti pradėti nuo požiūrio į ugdymo įstaigą ir mokymąsi pasikeitimo. Visi turime suprasti, kad mokykla nėra vieta, kurioje gerai leidžiamas laikas. Mokymasis – tai neretai sunkus darbas, kuriam būtina skirti nemažai savo laiko ir pastangų. Būtent šios, kaip centrinės idėjos pagrindu, turi funkcionuoti visa vidurinio ugdymo sistema pradedant pirmąja klase.

Kitas svarbus žingsnis – valstybės politika nukreipta į tai, kad pedagogo kelią rinktųsi geriausi abiturientai. Tam būtina iš esmės išspręsti pedagogų atlyginimo, kvalifikacijos kėlimo ir socialinių garantijų klausimą. Taip, tai reikštų dideles valstybės finansines investicijas, tačiau tai būtų investicijos į Lietuvos ateitį, į tai, kad Lietuva būtų aukštos kultūros ir meno, aukštųjų technologijų  bei išminties šalimi.

Taip pat svarbu suteikti kaip galima daugiau laisvės ir savarankiškumo mokytojui įgyvendinant mokymo planą. Švietimo biurokratai į šią sritį turėtų nesikišti, o reguliuojamas mokymosi procesas turėtų būti tik galutinių tikslų kontekste. Kitaip tariant, mokytojui galėtų būti suformuluoti tik galutiniai tikslai, kurie turėtų būti realizuoti konkretaus dalyko mokymo proceso pabaigoje.

Vaikų Lietuvoje yra labai mažai. Kiekvieno jų likimas yra be galo svarbus. Todėl valstybė privalo suteikti kiekvienam vaikui galimybę siekti išsilavinimo. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvienas mokinys privalo užbaigti gimnaziją tiesiausiu keliu. Tačiau tai tikrai turėtų reikšti, kad tiems vaikams, kurie renkasi profesijos įsigijimo kelią po dešimtos klasės, yra užtikrinamos aukščiausios kokybės profesinio rengimo studijos ir galimybė toliau siekti vidurinio išsilavinimo. Čia, kaip mums atrodo, reikėtų siekti glaudesnio kolegijų ir profesinio rengimo centrų ir mokyklų bendradarbiavimo.

Ir pagaliau, labai svarbu vieną kartą baigti amžiną švietimo sistemos reformavimą. Atėjo laikas suburti įvairių pažiūrų švietimo specialistus ir parengti Lietuvos švietimo strategiją, kuri nebūtų kaitaliojama bent jau dešimt metų. Stabilumas ir užtikrintumas dėl ateities leis sistemai ramiai dirbti ir vystytis.

Ir tada, tikėtina, kad po dešimties metų matysime pirmuosius švietimo sistemos duodamus teigiamus vaisius – gyvenimo iššūkiams pasirengusius ir juos drąsiai priimančius jaunus žmones.

Akad. prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius
Lietuvos mokslų akademijos prezidentas