Naujienos

Vasaros skaitiniai: vizijos ir regėjimai

2026 07 29

Kodėl kartais šalia jaučiame būtybę, kurios nėra? Kaip mūsų smegenyse gimsta tokios vizijos? Apie angelus sargus, namus su vaiduokliais ir mūsų kūno žemėlapio sutrikimus kalbamės su Vilniaus universiteto psichologu dr. Vytautu Jurkuvėnu.

Angelai sargai ir kūno žemėlapiai

Ar teko kada pajusti, jog šalia kažkas yra, nors nieko nematyti? Kompanjono pojūtis, angliškai vadinamas presence – viena neįprasčiausių žmonijai žinomų patirčių. Universalus, trikdantis jausmas, kad kažkas yra šalia, kai esame vieni. Šį potyrį įvardija trečiuoju žmogumi, angelu sargu, šešėlių figūromis ar „socialine“ haliucinacija. Visus juos vienija aiškus ir keistas kito žmogaus ar paslaptingos būtybės apsilankymo jausmas. Bet ką jis reiškia? Iš kur atsiranda kompanjonas? Dabar žinoma, kad tai būdinga ir šizofrenikams, ir žmonėms, atsidūrusiems ekstremaliose sąlygose. Ypač kai trūksta išorės dirgiklių – pavyzdžiui, ledynuose. Neurologai teigia, kad tokie pojūčiai gimsta ir epileptikams bei sergantiems vėžiu.

V. Jurkuvėnas sako, kad būtent tai galima vadinti „buvimo šalia“ reiškiniu. Tai dažniausiai patiriama  ekstremaliose būsenose: išsekus, jutiminės deprivacijos sąlygomis ir pan. Tai nebūtinai reiškia ligą. „Angelas sargas“ ar kita sunkiai aprašoma būtybė gali mus aplankyti net kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, ne vienas esame patyrę jausmą, tarsi minioje matome pažįstamą veidą. Bet atidžiau pažiūrėję suprantame apsirikę. Tai gali būti net kažkokio ilgesio arba mūsų smegenų, psichikos pripratimo išraiška.

Viena garsiausių istorijų yra keliautojo, arktikos tyrėjo Ernesto Šekltono (Ernest Shackleton) aprašytas „trečiasis“ žmogus. Tai neegzistuojančio kompaniono jausmas, kurį Ernestas patyrė kirsdamas Pietų Džordžijos salos gilumą 1916 metais. Kitas garsus atvejis susijęs su Frenku Smaitu (Frank Smyth), 1933 m. įkopusiu į Everestą be deguonies. Prisimindamas ekspediciją jis sakė: „visą laiką kopdamas jutau, kad mane kažkas lydi. Tas jausmas buvo toks stiprus, jog visiškai nesijaučiau vienišas.“

Be to, neretai tokie palydovai gelbsti žmogų tarsi angelai sargai, pažadindami jį, skatindami nepasiduoti. Nesunku įsivaizduoti, jog turbūt vieniša taip keliauti. Asmeniui nesąmoningai norisi greta turėti kažką šalia. Todėl mūsų protas ir sugeneruoja tokią viziją.

Įprastai tai nėra ilgalaikis sutrikimas. Sunkiomis sąlygomis, nuošaliose vietose – pavyzdžiui, atsidūręs vandenyno viduryje arba kopdamas į viršukalnę ledynuose, vienišas žmogus gali patirti haliucinacijas. Smegenys tampa tarsi drobė, ant kurios ištroškęs, alkanas (o kartais ir deguonies stokojantis) protas ima tapyti keistus vaizdinius. Tačiau panašius pojūčius sukelia ir smegenų defektai. Tyrėjai įrodė, kad stimuliuojant specifines smegenų sritis, tokias kaip kairioji smilkininė-parietinė jungtis, kurioje integruojami skirtingų jutimų signalai, galima žmogui sukelti pojūtį šešėlinės figūros, atkartojančios jūsų laikyseną ir padėtį. Psichologo manymu, tai net ne sutrikimas, nes žmogui tokia vizija padeda nurimti. Pokalbis su savimi irgi mažina nerimą.

Regėjimų priežastys

Kita vertus, tokius pojūčius sukelia rimti smegenų pažeidimai. Ypač smilkininės srities. Neurologams atliekant tyrimus su žmonėmis, sergančiais epilepsija ar smegenų augliais, užfiksuota įvairių įsivaizduojamos lydinčios būtybės aprašymų. Smegenų pokyčiai sukelia dvasinio ar ekstazinio pobūdžio pojūčius. Laikai keičiasi, o vizijos nepaliauja mūsų lankyti. Anksčiau matydavome angelus, piktąsias dvasias, vaiduoklius. XXI amžiuje juos keičia ufonautai, nors pasitaiko ir klasikinių dvasių.

Pasitelkę mokslą žinome, kad dažniausiai tokie reiškiniai susiję su mūsų psichikos ypatumais. Vienas iš tokių yra miego paralyžius. Net 60% žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę šį reiškinį. Miego paralyžius gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Paprastai jį lydi panika, baimė, kūno sukaustymas, keisti garsai, dusinimo bei kažkieno kito buvimo kambaryje pojūtis, haliucinacijos. Simptomai panašūs į tuos, kuriuos patiria žmonės, atsidūrę minėtose ekstremaliose situacijose. Tai mokslininkams gali padėti suprasti, kuriose smegenų dalyse reiktų ieškoti agentų suvokimo vietos.

Garsaus aktoriaus, komiko Robino Viljamso (Robin Williams) savižudybė šokiravo ne tik kino mylėtojus. Vėliau paaiškėjo šio poelgio priežastis. Aktorius sirgo nepagydoma demencija su Levi kūneliais. Ši liga sukelia ir regos haliucinacijas. Tai vienas sunkiausių neurodegeneracinių sutrikimų. Tai pačiai grupei yra būdinga Alcheimerio liga ar frontotemporalinė demensija. Kuo pažeidimai platesni ir intensyvesni, tuo didesnė tokių neįprastų reiškinių tikimybė. Levi kūnelių demensija dažnai gali pasireikšti tokiais haliucinaciniais reiškiniais.

Daug neuromokslinių ir eksperimentinių įrodymų rodo, kad šį pojūtį patiriame, kai sutrikdomi smegenų procesai, skirti nustatyti mūsų kūnų vietą erdvėje. Tai įgimtas pojūtis, vadinamas propriorecepcija. Šiems procesams sutrikus gali pasireikšti neįprasti reiškiniai: žmonės mato antrininkus, jaučia, kad jų kūnas yra sudubliuotas arba tiesiog miglotai pajunta kažką esant šalia. Vienas iš paaiškinimų – gali būti pažeistas tarpas tarp maumeninės ir smilkininės smegenų dalies. Taigi, šios mįslės įminimas yra mūsų kūne, o tiksliau – smegenyse. Kažkieno buvimą šalia patiriame ne kuriuo nors iš mums įprastų penkių pojūčių, o šeštuoju – pakitus kūno žemėlapiui. Jungtis tarp smilkininės ir maumeninės srities yra vienas iš įtariamųjų. Ji galėtų būti susijusi su mūsų agentų suvokimu ir pojūčiu, kad kažkas yra šalia.

Namas su vaiduokliais

Viena populiariausių siaubo filmų temų – namai, kuriuose vaidenasi. Mokslininkai yra įrodę, kad viena tokių vizijų atsiradimo priežastis – žemo dažnio virpesiai, arba infragarsas. Be to, kadangi esame daug apie tai skaitę, matę filmų, tai tapo populiariosios kultūros dalimi. Paranormalius reiškinius, vaiduoklius žmonės ėmė tirti jau Viktorijos laikais. Kai išpopuliarėjo spiritizmo seansai. Deja, tuo pasinaudojo ir daug aferistų. O ir objektyvių tyrimo metodų dar nebuvo. Dabar situacija kinta. Palyginti neseniai paaiškėjo, kad pažadinti vaiduoklius gali apleistuose namuose išplitęs pelėsis. Kai kurios jo rūšys sukelia optinio nervo uždegimą, o tai savo ruožtu skatina haliucinacijas. Pavyzdžiui, juodasis pelėsis Stachybotrys sukelia baimės jausmą pelėms. Taigi, tokių regėjimų ir pojūčių priežastys glūdi mūsų viduje, formuojantis savo „aš“ suvokimui. Kita vertus, mūsų pojūčius veikia ir kultūrinė aplinka, kurioje gyvename.

Dr. V. Jurkuvėnas teigia, kad kultūra neabejotinai sustiprina šiuos simptomus. Kas turima omenyje? Simptomų pasireiškimo pobūdis labai priklauso nuo to, kokioje kultūroje gyvename.Jeigu asmuo ima kliedėti ir įsivaizduoja, kad yra žymus žmogus, jis išsirinks kokią nors garsenybę iš tos kultūros lauko, kuriame gyvena. Pažeistos smegenys vis tiek yra mūsų smegenys. Naudojame savo patirtį ir sukauptas žinias. Todėl kai visiškai vaiduokliais netikintis asmuo įžengs į apleistą namą, jis gali prisiminti skaitytą ar kine matytą istoriją apie vaiduoklius. Net racionalūs skeptikai kartais bijo sutikti šmėklas. Tai akivaizdi mūsų kultūros ir socialinės aplinkos įtaka, kuriai sunku atsispirti.

Kaip susikurti norimą kompanjoną

Ar galima tokią būseną pasiekti sąmoningai? Pasirodo, kad taip. Ypač dalyvaujant religiniuose ir dvasiniuose ritualuose. Procesas vadinamas absorbcija – sugebėjimu nukreipti dėmesį, atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Dabar labai daug kas praktikuoja įvairias meditacijas arba treniruojasi patekti į vadinamą  įsitraukimo, tėkmės (flow) būseną. Visa tai yra sąmoningi mėginimai keisti savo smegenų  natūralias būsenas.

Mokslo tyrimai ir apklaustų žmonių potyriai liudija, kad jas pasiekti įmanoma. Netgi sukelti sau ribinius reiškinius smegenyse ir iš jų sugrįžti. Tam net nereikia vartoti haliucinogeninių medžiagų. Vakarų visuomenėse esame įpratę suvokti save kaip vientisą, nedalomą „aš“. Tikime, kad mūsų asmenybės šerdis, jos esmė nekinta. Tačiau psichologai ir neuromokslininkai žino, kad savastis gali būti suardyta įvairiais būdais. Susirgimai ar net psichologiniai eksperimentai patvirtina, kaip lengvai galima pakeisti žmogaus sąmonę, kad jis patirtų kompanjono pojūtį. Gautos žinios padeda kurti efektyvesnius, kompiuterinėmis technologijomis pagrįstus psichoterapijos metodus, gydant psichozes ir kitus sutrikimus.

Ir pabaigai – apie religijas. Kaip dievai ir dvasios kai kuriems žmonėms tampa realūs – tarsi stovėtų šalia? Žmonės linkę daug kur matyti antgamtinius veiksnius. Tą patvirtina kognityvinis religijos mokslas. Tačiau žmogui nėra lengva išlaikyti pojūtį, kad egzistuoja nematomos dvasios, kurios mumis rūpinasi. Knygos „Kaip Dievas tampa tikras“ autorė, Stenfordo universiteto prof. Tania Lerman (Tanya Marie Luhrman) teigia, jog žmonės turi labai pasistengti, kad dievai jiems taptų realūs. Tikintieji trokšta susikurti pasaulį, kuriame įsikūnytų nematomos būtybės. Tai pasiekiama kuriant labai detalias istorijas, per įsigilinimą (absorbciją), vidinių pojūčių lavinimą, tikėjimą porėtu protu (t. y. kad žmogaus sąmonė „pralaidi“ ir stipriai susieta su išorine visata, kitais žmonėmis), stiprius išgyvenimus, maldą ir kitas praktikas. Šių pastangų rezultatas padeda paaiškinti, kodėl religijos neišnyksta. Taigi, mūsų gyvenimą neišvengiamai ir toliau lydės įvairios įsivaizduojamos būtybės.

Parengė dr. Rolandas Maskoliūnas, LMA vyriaus. specialistas ryšiams su visuomene