Naujienos

Vasaros skaitiniai: siela ir sąmonė

2026 08 12

Daugelį žmonių domina, ar mūsų materialiame kūne gyvena nemateriali siela? Pastaraisiais metais naujos technologijos ir keistų sąmonės sutrikimų analizė, mirties chemija padeda suprasti proto patiriamų vizijų priežastis. Neuropsichiatriniai sindromai gali labai gąsdinti. Todėl nenuostabu, kad įvairiais laikotarpiais gimė daug mitų ir legendų apie anapusinį pasaulį ir dvasias.

Anapus durų arba sielos prigimtis

Žmonės, patyrę klinikinę mirtį, atgaivinti pasakoja savo įspūdžius. Tarsi mato savo kūną ant operacinio stalo. Po to ima skrieti tuneliu, kur sutinka būtybes, skleidžiančias šviesą ir gerumą. Paskui kuri nors jų pasako, kad dar ne laikas keliauti į rojų ir žmogus atsibunda ant to paties operacinio stalo. Vienas berniukas po tokios kelionės neva pasakojo, kad pateko į rojų, kur sėdėjo Jėzui ant kelių, o angelų choras giedojo Britnės Spyrs (Britney Spears) dainas.

Apie artimos mirties patirtis buvo žinoma įvairiais laikais. Net iki 10 proc. žmonių tai prisimena, įskaitant 10–23 proc. infarktą patyrusių asmenų. Vis daugiau mokslininkų šiandien pripažįsta šią patirtį kaip unikalią psichinę būseną, galinčią suteikti naujų įžvalgų apie sąmonės prigimtį. Artimos mirties patirties neurobiologija tyrinėta nedaug. Tačiau gautos išvados jau prieštarauja įsitikinimui, kad smegenys miršta iš karto, sustojus širdžiai. Tai keičia požiūrį į klinikinę mirtį patyrusių asmenų gaivinimą. Bet ar mokslas gali paaiškinti tokias vizijas? Ar mūsų materialiame kūne iš tiesų gyvena nemateriali siela?

Priežastys ir metodai

Psichologas dr. Vytautas Jurkuvėnas sako: „Tyrėjai supranta, kad tai susiję su tuo, kas vyksta mūsų smegenyse, mūsų psichikoje. Klinikinė mirtis, sunki smegenų trauma reiškia, kad smegenys yra pažeidžiamos. Tai savo ruožtu sukelia keistus potyrius ir vizijas.“ Kognityvinė psichologija tiria žmogaus mąstymo procesus. Bet koks metodas naudojamas? Pasirodo, kad psichodeliniai vaistai ir kitos sąmonę keičiančios priemonės, traumos ar artimos mirties patirtis gali atskleisti esmines tiesas apie protą ir smegenis. Tokios būsenos yra sąmonės sistemos sutrikimai, o sutrikdę sistemą geriau suprantame, kaip ji veikia.

Įsivaizduokite, kad į kliniką atėjęs asmuo teigia esąs nebegyvas ir piktinasi, kad jo niekas iki šiol nepalaidojo. Arba moteris, įsitikinusi, kad nebeturi smegenų, jos žarnynas dingo, o kūnas perregimas. Todėl ji bijo praustis, kad neištirptų. Tai Kotaro sindromas, kuris liudija, kaip lengvai kokios nors smegenų dalies patologija gali sugriauti mūsų asmenybę. Šis psichiatrinissindromas susijęs su savęs pojūčio praradimu. Yra ir daug kitų panašių sindromų. Pavyzdžiui, galime prarasti kito žmogaus pojūtį ir pradėti manyti, kad mūsų artimasis iš tiesų nėra tas žmogus, kuriuo jį laikome. Tai priskiriama sindromų grupei, susijusiai su agentiškumo suvokimu, kitaip tariant, su gebėjimu suvokti save kaip vientisą būtybę, o kitą žmogų – kaip taip pat vientisą. Tokį efektą sukelia įvairių smegenų dalių veiklos sutrikimai. Jie pasireiškia stipriai pažeidus smegenis arba dėl ūmaus psichikos sveikatos sutrikimo.

Asomatognozija sergantis pacientas būna įsitikinęs, kad jo ranka ar kita kūno dalis yra ne jo. Kenčiantys nuo Kapgraso sindromo įsivaizduoja, kad artimus žmones pakeitė kažkokie apsimetėliai. Tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Tie neuropsichiatriniai sindromai gali būti labai gąsdinantys. Gydytojai, kasdien susiduriantys su tokiais sindromais, greitai supranta, kad tai – ekstremalioms situacijoms būdinga būsena.

Dualistai sako, kad siela yra nemateriali arba nefizinė. Tokiu atveju jai netaikomi fizikos dėsniai. Bet kaip nefizinė sistema gali būti „talpinama“ fizinėje? Be to, kaip nemateriali sistema gali paveikti fizinę? V. Jurkuvėnas neabejoja, kad mūsų sąmonė gimsta smegenyse, nes stipriai jas paveikus, būtent sąmonė į tai ir sureaguoja. Dėl to kyla įvairių netikėtų efektų. Galime patirti išėjimą iš kūno, tunelinį matymą. Visa tai – kraštutinės patirties padariniai. Bet ką reiškia tokia patirtis ir kas ją lemia? Ar yra patologijų, kai paveikus konkrečią smegenų dalį, patiriame kažką keisto, primenančio kelionę į rojų? Tokie tyrimai atliekami, tačiau tą daryti labai nelengva. Mat labai sunku surasti tiriamųjų ir juos operatyviai patalpinti į aparatą. Tačiau žinoma, kad nemažai tų artimos mirties patirčių nutinka dėl deguonies stygiaus. Pažeidus smegenis, dėl ūmios stresinės situacijos į jas išskiriamos medžiagos.

Mirties chemija

Mirties akimirką smegenų veikla ir normali medžiagų apykaita jose sutrinka. Kai kurios funkcijos, pavyzdžiui, smegenų kamieno refleksai, iš karto išsijungia. Tačiau tos funkcijos, kurios įprastai slopinamos, gali sustiprėti ir imti dominuoti. Jose galimai ir gimsta vaizdiniai, formuojantys artimos mirties patirtį. Dažnai kalbama apie prefrontalines zonas, taip pat smilkinines, vadinamąsias temporalines zonas, kurių pažeidimas gali lemti tokius stiprius potyrius.

Kai kurie tyrėjai teigia, kad tokios patirtys susijusios su naujausiais smegenų bandymais suvokti, kas vyksta joms išsijungiant. Prie to gali prisidėti neurocheminių medžiagų, tokių kaip serotoninas, taip pat stipraus natūralaus psichodeliko – dimetiltriptamino, sintetinamo kankorėžinėje liaukoje, – išsiskyrimas. Spėjama, kad šias patirtis sukelia deguonies arba kraujotakos trūkumas smegenyse. Tai gali sukelti haliucinacijas ir išėjimo iš kūno pojūtį. Tyrėjai analizavo komos ištiktų pacientų elektroencefalogramų duomenis prieš ir po to, kai jiems buvo pašalinti dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatai. Kai jų smegenims pritrūko deguonies, dviem mirštantiems pacientams išaugo gama bangų aktyvumas. Jos įprastai siejamos su atminties formavimusi ir informacijos integravimu.

Knygoje „Sąmoningas mirimas“ (Lucid Dying) pateikiama įrodymų apie išliekantį smegenų aktyvumą sustojus pacientų širdžiai. Buvo surinkti pacientų, kuriems ligoninėje sustojo širdis, elektroencefalografijos ir smegenų deguonies duomenys. Atliekant gaivinimo procedūrą, 40 proc. pacientų laikinai atsinaujino normalus smegenų neurologinis aktyvumas, kai kuriais atvejais net valandai. Autoriai apklausė 28 išgyvenusiuosius. Iš jų šeši prisiminė išgyvenę artimos mirties patirtį. Beje, tai nėra kažkas labai stebėtino. Jau žinoma, kad smegenų traumos gali sietis su kitais geriau pažįstamais išaugusio smegenų aktyvumo reiškiniais, tokiais kaip epilepsija. Tai taip pat gali būti susiję su tuo, kad pažeidžiamos zonos, kurios įprastai slopina, struktūruoja smegenų veiklą. Pažeidus smegenis slopinimas dingsta, todėl labai padidėja smegenų aktyvumas viename ar kitame bangų diapazone.

Gama bangos – aukšto dažnio virpesiai, kylantys mūsų sąmoningose smegenyse. Jos fiksuojamos, kai smegenyse formuojasi darbinė ir ilgalaikė atmintis. Jų aktyvumas taip pat susijęs su psichikos sutrikimais: šizofrenija, haliucinacijomis, Alzheimerio liga ir epilepsija. Lietuvoje didelio rezonanso sulaukė istorija apie policininko nušautą, net elektrošoku nesutramdytą moterį. Byloje surinkti ir įvertinti įrodymai patvirtino, kad žuvusiosios agresiją ir puolimą nulėmė ligos paūmėjimas. Tai primena filmus apie velnio apsėstus žmones, pasižyminčius itin didele jėga ir agresija. Niekas negali jų sustabdyti. Kas sukėlė tokią būseną?

Reikia turėti omenyje, kad smegenyse veikia balanso sistema. Kai ji sutrinka dėl ligos ar traumos, toks nelaimėlis tampa grėsme aplinkiniams. Psichologas primena, kad įprastai tie centrai, susiję su savikontrole ar slopinimu, yra mūsų kaktinėse, arba prefrontalinėse, smegenų srityse. Todėl juos pažeidus žmogus kartais visiškai praranda emocinę kontrolę. Galimi ir kitokie pažeidimai. Žmogus nebeskiria realybės nuo haliucinacijų. Pastaruoju metu psichiatrai sunerimę dėl daugybės apsinuodijimų įvairiomis medžiagomis. Tokie pacientai gali nesuvokti realybės, patirti labai intensyvias haliucinacijas, kliedesius.

Palyginus artimos mirties patirtį su sąmonę keičiančio augalinės kilmės psichodelinio gėrimo ajahuaskos komponento – dimetiltriptamino – poveikiu, abiem atvejais potyriai būna panašūs. Žmonės patenka į nežemišką karalystę, atsiskiria nuo savo kūno, susiduria su mistinėmis būtybėmis, mato ryškią šviesą. Taip pat jaučia ramybę, džiaugsmą. Tai smegenų pažeidimas, dažniausiai sutrikdantis įvairias smegenų zonas. Dėl to pasireiškia neįtikėtini simptomai.

Beje, tai nebūtinai yra patologija. Sutrikimas prasideda tada, kai nebegalime atskirti tikrovės nuo iliuzijos arba kai tai nėra susiję su netektimi. Šie faktai liudija, jog žmogaus sąmoningumas, aplinkos ir realybės suvokimas yra gan trapūs. „Regėjimo, klausos iliuzijos mums visiems būdingos. Pažeidus ar paveikus net ir truputį smegenis, galime pradėti maišyti realybę su mūsų vidiniais potyriais. Pavyzdžiui, mes sapnuojame. Tai kasdienis pavyzdys, rodantis, kad dažnai patiriame iliuzijas“, – sako psichologas.

Magnetizmas ir moralė

Transkranijinė magnetinė stimuliacija keičia net žmogaus moralės nuostatas. Magnetinio lauko pulsai keičia sroves smegenyse ir kartu jų veiklos aktyvumą. Šis metodas padeda sumažinti depresiją. Taigi, moralės nuostatos yra biologinės evoliucijos rezultatas, o ne Dievo dovana. Jos turi fizikinį pagrindą. Tai irgi griauna sielos egzistavimo hipotezę.

Kai patiriate artimos mirties pojūtį, reikia turėti veikiančias smegenis, kad išsaugotumėte atsiminimus. Turite išgyventi su sveikomis smegenimis, kad galėtumėte atkurti tą prisiminimą ir papasakoti apie jį. Tai būtų neįmanoma, jeigu smegenys būtų mirusios. Todėl argumentai, kad artimos mirties būsena įrodo, kad sąmonė egzistuoja už smegenų ribų, yra nepagrįsti.

V. Jurkuvėnas pripažįsta, kad mokslininkai nelabai ką gali pasakyti apie nemirtingą sielą. Bet tai, kas vadinama savastimi ar savęs suvokimu, gali būti lengvai sutrikdoma. Tai akivaizdu, nors anksčiau manyta, kad šis žmogaus bruožas nekinta. Eksperimentai su vaikais rodo, kad esame įgimti dualistai. Mūsų kultūroje įprasta manyti, kad yra labai aiški atskirtis tarp sielos – informacinės mūsų dalies ir biologinės dalies. Dauguma teorijų teigia, kad tai yra vienas ir tas pats sudėtingas mūsų pasaulis. Kur smegenys ir psichika yra dvi vienos ir tos pačios „monetos“ pusės.

Ką atsakyti į teiginius, kad egzistuoja nemateriali siela ir materialios smegenys? Mokslas negali komentuoti nematerialių dalykų. Jis tyrinėja materiją. Tačiau jeigu kas nors atras reiškinius, nepaklūstančius klasikinės fizikos dėsniams, tikrai gaus Nobelio premiją. O jeigu kalbame ne apie sielą, bet apie savastį ar sąmonę, mokslas jas labai aktyviai tyrinėja.

Sielos hipotezė

Ar siela gali būti mokslinė hipotezė? Naivieji realistai teigia, kad jei suvokiame savo „aš“, tai „aš“ turi egzistuoti. Tokia mintis yra ne mažiau kvaila nei teiginys: kadangi matau žalią žolę, ji turi būti savaime žalia. Deja, netobulais žmogaus pojūčiais suvokiamos realybės turinys nėra empirinė tiesa. Ekstremaliems sutrikimams būdingos būsenos pasireiškia dažnai ir turi tam tikrų bendrumų. Slopinant smegenų veiklą galima kiekybiškai įvertinti sąmoningumo lygmenį. Matuojamas elektrinis smegenų atsakas į transkranijinį magnetinės stimuliacijos impulsą. Visiškai sąmoningam žmogui šis indeksas svyruoja nuo 44 iki 67 šimtųjų. Miegančiųjų sąmoningumo indeksas krenta iki 18–28 šimtųjų. Pacientų, esančių vegetatyvinėje būsenoje, indeksas sumažėja iki 19–30 šimtųjų. Taigi, sąmonė neabejotinai susijusi su smegenų aktyvumu. Tai vis dar labai nauja tyrimų sritis. Mokslininkai kol kas neturi labai patikimų būdų žmogaus sąmonei matuoti. Tai kompleksinė neuromokslų sandūra, kur vis dar yra mėginama susigaudyti, kas iš tiesų vyksta.

Ar siela būtina?

Belieka esminis klausimas – ar sielos hipotezė būtina, norint nugyventi visavertį laimingą gyvenimą? Tikėjimas nemirtinga siela kartais iš tiesų padeda žmonėms psichologiškai. Jeigu sąmonė išliktų ir po mirties, mums nereikėtų įsivaizduoti neįsivaizduojamo – ką reiškia būti mirusiam. Tai suteikia vilties pratęsti egzistavimą rojuje arba pragare. Nemažai dėmesio tam skiria egzistencinės psichoterapijos sritis. Manoma, kad tikėjimas nemirtinga siela gali būti naudingas, įprasminant mūsų gyvenimus. Tačiau anaiptol nemanoma, kad netikėti siela yra egzistencinė tragedija. Tyrimai rodo, kad priklausymas religijai gali daryti žmones truputį laimingesnius. Vis dėlto šis efektas labai nedidelis. Jis labiau susijęs su tuo, kad žmones apskritai teigiamai veikia priklausymas įvairioms bendruomenėms.

Žurnale „Interalia“ Filipas Nova (Philipp Nova) teisingai pastebi, kad dar daug esminių dalykų apie Visatą ar gyvybę nesuprantame. Gali paaiškėti, kad siela ar kiti metafiziniai dalykai egzistuoja ir kažkaip yra susiję su sąmone. Galbūt Visatą persmelkia nepastebimas proto laukas, kuris turi sąveikauti su smegenimis, kad taptų sąmoningas. O gal gyvename kompiuterio simuliacijoje? Tačiau kol kas siela gali būti tik naudinga fantazija.

Parengė dr. Rolandas Maskoliūnas, vyriaus. specialistas ryšiams su visuomene