Naujienos

Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui, profesoriui habilituotam mokslų daktarui Gediminui Niaurai – 70

2026 09 04

Gerbiamasis Jubiliate,

Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas bei Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyrius nuoširdžiai sveikina Jus gražios sukakties proga. Vertiname Jūsų pasaulinio lygio mokslo darbus virpesinės spektroskopijos, organinių junginių savitvarkių monosluoksnių, molekulių struktūros ir funkcionalumo tyrimų srityse. Esame dėkingi už aktyvią veiklą Lietuvos mokslų akademijoje ir jaunųjų mokslininkų ugdymą. Šio gražaus jubiliejaus proga linkime Jums stiprios sveikatos, neblėstančios energijos ir sėkmės tolesniuose kūrybiniuose ieškojimuose.

Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Vytautas Nekrošius
Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininkas akad. Ričardas Makuška

2026 m. rugsėjo 5 d.
Vilnius

◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊◊

Prof. habil. dr. Gediminas Niaura – mokslo ribas plečiantis tyrėjas

Akad. Albertas Malinauskas

Gediminas Niaura gimė 1956 m. rugsėjo 5 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Simono Daukanto gimnazija), kurią baigė 1974 m. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultetą. Baigęs studijas ir įgijęs fiziko ir fizikos mokytojo kvalifikaciją, nuo 1979 m. dirbo moksliniame-gamybiniame susivienijime „Venta“ elektronikos srityje. Jau po trejų metų G. Niaura perėjo dirbti į tuometį Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institutą, kuriame ir pradėjo savo mokslinę veiklą.

Tuo metu, devintojo dešimtmečio pradžioje, mokslinius tyrimus ypač ribojo skurdi eksperimentinė bazė – darbo kryptis faktiškai tekdavo rinktis ar derinti pagal negausų turimų priemonių arsenalą. Svarbus lūžis įvyko apie 1986 m., kai institutas po ilgai trukusių pastangų gavo SSRS gamybos Ramano spektrometrą. Tai buvo gana primityvus ir morališkai pasenęs prietaisas, kurį tobulindamas Gediminas praleisdavo daugybę laiko. Tik dėl jo begalinio darbštumo ir užsispyrimo prietaisas atgijo. Maždaug tuo metu pasaulyje entuziastingai pradėtas taikyti neseniai atrastas naujas reiškinys – paviršiumi sustiprinta Ramano sklaida (SERS), leidusi gauti net iki milijono kartų intensyvesnius Ramano spektrus nuo molekulių, adsorbuotų ant rinktinių metalų paviršiaus. Faktiškai tai atvėrė vartus į heterogeninių nanodimensinių sistemų tyrimus molekuliniu lygmeniu, ir Gediminas stačiai pasinėrė į šią naują sritį. Kartu tai nulėmė ir jo tyrimų kompleksiškumą, integruojant fiziką ir chemiją į vieną mokslinę kryptį. Tokia sėkminga fizikos ir chemijos integracija, prie kurios vėliau dar prisidėjo biochemija ir medžiagotyra, buvo vienas svarbiausių Gedimino mokslinių tyrimų bruožų. Net ir šiais laikais toks platus skirtingų sričių susiejimas nėra labai dažnas reiškinys. Nepaisydamas aparatūros skurdumo, Gediminas atliko svarbių ir unikalių jonų adsorbcijos ant metalų paviršiaus elektrocheminėse sistemose tyrimų. Kelis iš šių darbų netgi pavyko publikuoti tarptautiniuose žurnaluose 1993–1995 m. – ano laikmečio sąlygomis tai buvo retas ir reikšmingas pasiekimas.

Apibendrinęs savo tyrimus, 1992 m. Gediminas instituto taryboje apgynė kandidatinę (nostrifikuotą mokslų daktaro) disertaciją „Anijonų adsorbcija ant vario elektrodo pagal sustiprintos paviršiumi Ramano sklaidos duomenis“. Apgynęs disertaciją, 1993 m. Gediminas išvyko į ilgalaikę mokslinę stažuotę prestižiniame JAV Nacionaliniame standartų ir technologijų institute (NIST) Geitersberge, netoli Vašingtono. Į šį institutą jis vėliau dar ne kartą grįžo ir iš viso ten praleido bemaž ketverius metus. Institute Gediminas tęsė Ramano spektroskopijos elektrocheminėse sistemose tyrimus, paskelbė šios srities darbų ir sukūrė reikšmingą šių tyrimų metodinį patobulinimą – judančią spektroelektrocheminę celę, kuri gerokai sumažina lazerio šviesos neigiamą poveikį adsorbatui ant elektrodo. Šią savo sukurtą konstrukciją Gediminas toliau sėkmingai naudojo daugelyje tyrimų jau grįžęs į Lietuvą. Šiuos savo darbus G. Niaura apibendrino habilituoto daktaro disertacijoje „Molekulių ir jonų, esančių ant paviršiaus, struktūra pagal Ramano spektroskopijos duomenis“, kurią 2002 m. apgynė Chemijos institute.

Akad. G. Niaura prie savo darbo aparatūros 2005 m. (iš akad. A. Malinausko archyvo).

Lemtingi pokyčiai tyrimuose įvyko jau šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu mokslo įstaigas, taigi ir Chemijos institutą, pasiekė gausi ES parama, suteikusi institutui galimybę įsigyti naujoviškos tyrimų aparatūros. Ši parama ypač padidėjo nuo 2010 m., kai Chemijos institutas tapo integruota Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) dalimi, o nuo 2016 m. persikėlė į modernias dabartines patalpas Saulėtekyje. Šiuo laikotarpiu G. Niauros vadovaujama laboratorija reikšmingai išsiplėtė, buvo gauti nauji prietaisai – Ramano spektrometrai, Furjė transformacijos infraraudonojo diapazono spektrometras, suminio dažnio generavimo spektroskopas ir kt. Išaugus tyrimų apimčiai, G. Niaura įgijo nemažai pasekėjų, dirbančių jo vadovaujamoje laboratorijoje. Jis vadovavo daugeliui doktorantų, sėkmingai apgynusių daktaro disertacijas.

Būdamas išskirtinio darbštumo ir aukščiausios kvalifikacijos mokslininkas, G. Niaura kartu su savo vadovaujama laboratorija tapo vienu pagrindinių šios srities specialistų Europoje. Į G. Niaurą gana dažnai kreipiasi įvairių Europos mokslų centrai, prašydami konsultacijų, o tokie ryšiai dažnai virsta bendrais darbais ir publikacijomis. Šiuo metu jo mokslinių interesų diapazonas yra itin platus – nuo SERS metodo tobulinimo, savitvarkių lipidinių monosluoksnių ant elektrodų tyrimų, organinių junginių adsorbcijos ir sąveikos tyrimų iki laidžiųjų polimerų sintezės, elektrosintezės ir elektrocheminių kitimų tyrimų, elektrocheminių reakcijų ant modifikuotų elektrodų in situ tyrimų. Jo tyrimų spektras taip pat apima cheminius procesus su laiko skyra, neorganines medžiagas, grafeną ir daugybę kitų objektų. Būdingas G. Niauros darbų bruožas – darnus gretimų mokslo sričių – fizikos, chemijos, biochemijos – integravimas.  

Be pagrindinės darbovietės FTMC, G. Niaura nuo 1999 m. dirba vyriausiuoju mokslo darbuotoju VU Gyvybės mokslų centro Biochemijos institute, o nuo 2015 m. – ir profesoriumi VU Fizikos fakulteto Cheminės fizikos institute. Jo nenuilstama veikla atsispindi itin aukštuose mokslinio produktyvumo rodikliuose. Su bendraautoriais jis yra paskelbęs apie 300 mokslinių publikacijų, kurios iš viso yra cituotos per 8 000 kartų, o jo h indeksas yra 40. G. Niaura du kartus – 2003 ir 2020 m. – yra pelnęs Lietuvos mokslo premiją, o 2025 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Jubiliatui linkime kuo geriausios kloties.