Naujienos

Lietuvos radijui ir legendinei radijo diktorei Undinei Nasvytytei – 100 metų

2026 10 08

Spalio 5 d. į Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Didžiąją konferencijų salę susirinko gausus būrys žmonių pagerbti legendinės radijo diktorės, aktorės, skaitovės, ilgametės Lietuvos bajorų sąjungos vadės Undinės Nasvytytės atminimo. Renginys buvo skirtas dviem svarbioms sukaktims: Lietuvos radijo šimtmečiui ir U. Nasvytytės 100-osiomis gimimo metinėmis. Tai jau 27-asis LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ organizuojamo ciklo „Įžymių žmonių portretai“ renginys. U. Nasvytytė (1926–2016) buvo viena ryškiausių, kūrybingiausių ir įtakingiausių radijo diktorių, skaitovių ir kultūros veikėjų. Įsimintino, gražaus, malonaus balso tembro ir išskirtinės dikcijos aktorė (baigė Vilniaus dramos teatro studiją) puikiai valdė žodį, jautė kalbos ritmą ir gebėjo emociškai paveikti klausytoją, todėl tapo tikra eterio žvaigžde. U. Nasvytytė Lietuvos radijuje diktore pradėjo dirbti 1956 m. ir visą savo gyvenimą skyrė Lietuvos radijo klausytojams.


Sostinės styginių kvartetas.

Renginį LMA salėje vedė U. Nasvytytės sūnus kompozitorius Kipras Mašanauskas ir Aldona Daučiūnienė (šių eilučių autorė). Vakaras prasidėjo Sostinės styginių kvarteto atliekama Žiulio Masnė (Jules Massenet) „Meditacija“. Paskui žiūrovams buvo parodytas U. Nasvytytės gyvenimą išsamiai apibūdinantis vaizdo filmas, kuriame panaudotos LRT televizijos laidų „Kalbina Dalia Kutraitė“ ir „Daiktų istorijos“ ištraukos ir vaizdo įrašai iš šeimos archyvo. Iš U. Nasvytytės interviu D. Kutraitei sužinojome, kad jai vardą parinko dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, tad ji tapo vienintele Undine Lietuvoje. Užaugusi gilias šaknis turinčioje bajorų šeimoje, U. Nasvytytė vėliau, 2000–2008 m., vadovavo Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai ir visuomet spinduliavo inteligenciją, aukštą vidinę kultūrą ir eleganciją – tokią laikyseną ji išlaikė visą gyvenimą. Mūsų herojė buvo neeilinės dvasios stiprybės žmogus, išgyvenusi savo tėvo tremtį į Sibirą, šeimos gyvenimo pokyčius, praradus turtus, o vėliau patyrusi dar didesnį gyvenimo išbandymą – pirmojo sūnaus nepagydomą ligą ir jo netektį. Tačiau ji nepalūžo ir rūpinosi savo talentingo vaiko kūrybos įamžinimu – išleido jo eilėraščių knygelę „Žeme, nepalik mūsų“. Filme kalbėjo jos vyras dainininkas Jonas Mašanauskas, sūnus K. Mašanauskas, dukra Ramunė Reimerienė. Visi jie apibūdino U. Nasvytytę kaip mylinčią motiną, labai veiklią, stiprią, įdomią moterį, kūrėją, renginių vedėją, poezijos skaitovę. Prieš pradėdama dirbti radijuje, Undinė šešerius metus dirbo Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pranešėja – be galo graži lietuvaitė, pasipuošusi tautiniu kostiumu, su karūna ir nuometu ant galvos. Savo prisiminimų knygose „Apie sceną, radiją ir meilę“ ir „Apie pulką ir mergelę“ ji išsamiai bei su humoru pasakoja įvairias savo gyvenimo istorijas, spalvingus prisiminimus apie darbą, sceną, sutiktus įdomius žmones.

Kalba radijo diktorė Bernadeta Lukošiūtė.

Renginyje dalyvavę jos buvę kolegos – radijo diktoriai, radijo žurnalistai – minėjo jos profesionalumą ir puikų darbo išmanymą. Prisimena ją buvus šiltą, sąmojingą, charizmatišką asmenybę, kurios draugijoje visada buvo smagu ir įdomu. Jos mokinė, radijo diktorė ir televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja Bernadeta Lukošiūtė pasakojo apie savo mokytojos patarimus, kaip kalbėti per mikrofoną, kaip skaitant žinias reikia turėti konkretų adresatą – tarsi jas skaitytum savo artimiems, pažįstamiems žmonėms. Kitas jos patarimas buvo kalbėti savo balsu, jo nežeminant, kaip tai bandė daryti Bernadeta darbo pradžioje. B. Lukošiūtė taip pat paskaitė keletą Arvydo Ambraso eilėraščių iš pirmosios jo knygelės, nes buvo pirmoji, viešai skaičiusi jo eiles dar iš rankraščio – netrukus po Arvydo mirties Dailės akademijos surengtame jo paminėjime.

 
Prisiminimais dalijasi Vytautas Markevičius.

Radijo žurnalistas Vytautas Markevičius prisiminė, kad tokie žmonės kaip Undinė pakreipė jo gyvenimą. Jis užaugęs su Undinės balsu, klausydavęsis jos skaitomų pasakų, eilėraščių, radijo vaidinimų. Stebuklingai pavykę pamatyti ją gyvai, kai pats pradėjo dirbti radijuje žurnalistu. Jį žavėjo nepaprastos elegancijos, bajoriškos laikysenos moteris. Ypač pabrėžė jos nepaprastą žvilgsnį, kurį, jo nuomone, paveldėjęs ir jos talentingas sūnus kompozitorius Kipras, padovanojęs mums atgimimo dainą „Lietuva“. Žurnalistas prisiminė savo laidą „Radijas mano gyvenime“, kurioje Lietuvos radijo 70-mečio proga sukvietė garbiausius diktorius: Daną Rutkutę, U. Nasvytytę, Joną Miliušį, Henriką Paulauską, Praną Stankevičių ir pasiūlė jiems tiesioginiame eteryje be jokio pasiruošimo ekspromtu dviese perskaityti žinias. Undinė ir Henrikas iš karto sutiko. Žinios buvo perskaitytos nepriekaištingai – su tokia dikcija, ritmu, organiškomis pauzėmis ir elegancija, kokią gali sukurti tik didžiausi savo amato meistrai. Jis visada prisimenantis, kad U. Nasvytytė buvo ne tik šios profesijos atstovė, ji buvo radijo balsas.

Renginio dalyviai.

K. Mašanauskas prisimena mamą jau kaip brandžią asmenybę, kūrybinės karjeros pačiame pike. Jis žinojo, jautė ir matė, kad ji yra tikra žvaigždė, ją žmonės pažindavo iš balso. Jis matė, kad jo mama yra kitokia nei kitos mamos. Ji mokėjusi vertinti tai, kas sunkiai įvertinama, – žmoniškumą, šeimos atmintį, šeimos savastį. Sūnaus Arvydo ankstyva mirtis labai paveikė ją ir visą šeimą, tačiau ji mokėjo kabintis į gyvenimą, neleido sau palūžti. Tas tvirtumas, širdis, atlaikanti didžiausius gyvenimo smūgius, neprarandant gyvenimo šviesos, Undinės žodžiais, esanti tėvų dovana. Jos tėtis Kazimieras Nasvytis buvo kariuomenės gydytojas. Jis buvo ištremtas į Sibirą, kai Undinei buvo 15, o broliams dvyniams Algimantui ir Vytautui – po 13 metų. Mamai vienai teko auginti vaikus ir ištverti visus karo sunkumus.

Kalba Jonas Mašanauskas.

Jos vyras estrados legenda J. Mašanauskas pažymėjo, kad Undinė buvo neeilinė moteris. Kai Bajorų sąjunga atkūrė savo veiklą, ji tapo Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos vade ir puikiai vadovavo bendruomenei. Jos bendravimas su žmonėmis buvo fenomenalus – ji mokėjo su visais rasti bendrą kalbą, traukė žmones. J. Mašanauskas sakė esąs laimingas, kad jam taip pasisekė būti jos vyru 51-erius metus.

Kipras Mašanauskas ir Aldona Daučiūnienė.

Renginio vedėjo K. Mašanausko pakalbinta A. Daučiūnienė papasakojo, kad su U. Nasvytyte susipažino 1976 m., kai, laimėjusi diktorių konkursą, pradėjo dirbti radijuje diktore. Tuomet ji susipažino ir su kitomis įžymybėmis: Dana Rutkute, Vytautu Kybartu, Audrone Padegimaite, Henriku Paulausku, B. Lukošiūte, Dalia Stonyte, Irena Giedryte ir kt. Iš pradžių jos mokytoja buvo Liuda Triponaitė, bet palaipsniui tapo artimesnė ir su Undine. Kadangi tuo metu Aldona (tada Kalasauskaitė) paraleliai dirbo ir Lietuvos menininkų rūmuose teatro renginių organizatore, ji sumanė surengti radijo diktorių vakarą ir pasiūlė jiems paskaityti eilių. Daugelis pasikuklino, o Undinė sutiko. Taip jos surengė poeto Vacio Reimerio kūrybos vakarą, kuriame dalyvavo ir D. Rutkutė, U. Nasvytytė, Vytautas Širka, V. Reimeris ir kiti. Šis vakaras tapo pradžia tolesniam bendradarbiavimui – vėliau surengta nemažai bendrų renginių. U. Nasvytytė dalyvaudavo literatūros vakaruose, Bajorų sąjungos šventėse, poezijos ir muzikos vakaruose, kartu jos skaitydavo poeziją. Švenčiant Lietuvos menininkų rūmų 25-metį, Aldona surengė U. Nasvytytės jubiliejinį vakarą Vilniaus rotušėje, kuriame dalyvavo daug muzikantų, aktorių, rašytojų: Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius, Jonas Mikelinskas ir kiti. Šioje LMA salėje, Aldonai jau dirbant „Mokslininkų rūmuose, buvo pristatyta nauja A. Ambraso kūrybos knyga, išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2009 m., jos sudarytojos – dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė ir Rita Juodelienė. Knygoje pateikiami ne tik A. Ambraso eilėraščiai, bet ir dramos, prisiminimai, lydimi daugybės nuotraukų. U. Nasvytytė lankydavosi ir kituose LMA organizuojamuose renginiuose kaip žiūrovė. Ypač įsiminė Undinės draugiškumas, nuoširdumas, kūrybiškumas ir puikus humoro jausmas. Ji buvo labai elegantiška dama, visada gražiai pasipuošusi – su skrybėle ar skara ant peties, visada stilingai apsirengusi. Buvo draugiška kolegė. Pastebėjusi, kad Aldonai užkimo balsas, tuoj patarė šiltai apsiauti kojas, šiltai rengtis ir saugoti balsą. Jai patiko A. Daučiūnienės skaitomos Henriko Radausko eilės, ne kartą dalyvavo jos rengiamuose vakaruose, pati kvietė Aldoną paskaityti eilių jos brolių architektų projektuotoje „Neringos“ kavinėje. A. Daučiūnienė džiaugėsi, kad likimas lėmė pažinti tokią gražią ir stiprią asmenybę.

Eiles skaito Rita Juodelienė.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Rita Juodelienė pasakojo, kad su Undine susipažino seniai. Ji rašė disertaciją apie A. Ambraso kūrybą ir susitiko su Undine ją aptarti. Nors iš pradžių buvo nedrąsu, netrukus ji sutiko labai nuoširdų ir šiltą žmogų. Ilgainiui jos susidraugavo, kartu važinėjo po Lietuvą, abi skaitė Arvydo eiles. Vėliau ji organizavo Undinės Nasvytytės vardo skaitovų konkursą, kuris gyvuoja jau aštuonerius metus. Ji prisiminė ir paskutinį jų pokalbį, per kurį Undinė prašė perduoti žiūrovams, kad ji visus labai mylinti.

Vokalinis merginų ansamblis „Sauja“.
Prisiminimais dalijasi U. Nasvytytės anūkas Kazimieras.

Jaukų vakarą gražiai papuošė Sostinės styginių kvarteto muzikavimas ir Vokalinis merginų ansamblis „Sauja“, kuriame dainuoja ir Undinės anūkė Uršulė Mašanauskaitė. Jas sieja Nacionalinėje M. K. Čiurlionio gimnazijoje atsiradęs muzikinis ryšys. Merginos nuostabiai atliko Juozo Naujalio lietuvių liaudies dainą „Už Raseinių, ant Dubysos“ ir Broniaus Kutavičiaus „Tėviškės papartis“.

Undinės Nasvytytės artimieji ir jubiliejinio renginio organizatoriai.

Vakaro pabaigoje žodį tarė Undinės artimieji – dukra Ramunė, vyriausias anūkas Kazimieras. Anūkė Agnė paskaitė ištrauką iš U. Nasvytytės knygos „Apie sceną, radiją ir meilę“. Undinės vyras J. Mašanauskas nuoširdžiai padėkojo organizatoriams už tokį gražų ir šiltą vakarą.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos 

GALERIJA