Naujienos

2026 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatai – Robertas E. Halas (Robert E. Hall) ir Maiklas Vudfordas (Michael Woodford)

2026 10 13

Premijos formuluotė

2026 m. spalio 12 d., pirmadienį, Švedijos karališkoji mokslų akademija Stokholme paskelbė, kad Švedijos banko ekonomikos mokslų premija Alfredo Nobelio atminimui šiemet skiriama amerikiečių ekonomistams Robertui Ernestui Halui (Robert Ernest Hall) ir Maiklui Vudfordui (Michael Woodford). Premija įteikiama „už mikroekonominius makroekonominio stabilizavimo pagrindus“ (angl. for microeconomic foundations of macroeconomic stabilisation). Pasak „Reuters“, premijos vertė siekia apie 1,2 mln. JAV dolerių. Nobelio premijos tradiciškai įteikiamos gruodžio 10 d., Alfredo Nobelio mirties metinių dieną.

Esmė paprastai

Ekonomika svyruoja: kartais perkaista, kartais atšąla, o valdžia ir centriniai bankai bando ją reguliuoti kaip termostatą. Tam reikia žinoti, kaip žmonės ir įmonės iš tikrųjų reaguos į kiekvieną „pasukimą“. Šių metų laureatai šią reakciją aiškino „iš apačios“: R. E. Halas – kaip žmonės vartoja ir ieško darbo, o M. Vudfordas – kaip įmonės nustato kainas ir kaip tuo remiantis formuotipinigų politika.

Iki 2025 m. ši premija buvo skirta 57 kartus 99 laureatams (1969–2025). Tris paskutinius apdovanojimus gavo Klaudija Goldin (Claudia Goldin; 2023 m. – už moterų darbo rinkos rezultatų analizę), Daronas Acemoglu (Daron Acemoğlu), Simonas Džonsonas (Simon Johnson) ir Džeimsas A. Robinsonas (James A. Robinson; 2024 m. – už institucijų formavimosi ir jų poveikio gerovei tyrimus) bei Džoelis Mokyras (Joel Mokyr), Filipas Ajonas (Philippe Aghion) ir Piteris Hauitas (Peter Howitt; 2025 m. – už inovacijomis grįsto ekonomikos augimo paaiškinimą). Galima pastebėti, kad 2024–2025 m. apdovanojimai buvo orientuoti į ilgalaikio augimo ir institucijų klausimus, o 2026 m. sprendimas sugrąžina dėmesį į trumpalaikius svyravimus ir stabilizavimo politiką.

APIE ROBERTĄ ERNESTĄ HALĄ

Akademinis kelias

R. E. Halas gimė 1943 m. rugpjūčio 13 d. Palo Alte (Kalifornija). Bakalauro laipsnį ekonomikos srityje įgijo Kalifornijos universitete Berklyje, o daktaro laipsnį Masačusetso technologijos institute (MIT) – 1967 m., vadovaujamas Roberto Solou (Robert Solow). Dėstė Berklyje ir MIT, o nuo 1978 m. dirba Stanfordo universitete ir Huverio institute. Šiuo metu jis yra Stanfordo ekonomikos profesorius emeritas ir Huverio instituto vyresnysis bendradarbis.

R. E. Halas 2010 m. buvo Amerikos ekonomikos asociacijos prezidentas, yra JAV nacionalinės mokslų akademijos narys, Amerikos menų ir mokslų akademijos bei Ekonometrikos draugijos veikiantysis narys. Jis taip pat pirmininkauja Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro (NBER) Verslo ciklų datavimo komitetui, kuris sudaro pusiau oficialią JAV recesijų chronologiją.

Ką R. E. Halas išsiaiškino – paprastai tariant

Vartojimas: kodėl rytojus neprognozuojamas. Įsivaizduokite, kad protingai planuojate savo išlaidas visam gyvenimui ir stengiatės vartoti kuo tolygiau. Tuomet nieko, ką jau žinote, neverta keisti: visa tai jau įskaičiuota į planą. R. E. Halas 1978 m. žurnale „Journal of Political Economy“ paskelbtame straipsnyje padarė išvadą: vartojimą gali pakeisti tik netikėta naujiena, pavyzdžiui, netikėtas atlyginimo šuolis ar darbo netekimas. Todėl vartojimo pokyčių pagal senus duomenis numatyti beveik neįmanoma – jis elgiasi kaip „atsitiktinis klaidžiojimas“. Tai buvo ir atsakas į Roberto Emersono Lukaso (Robert Emerson Lucas) kritiką: politikos poveikio negalima apskaičiuoti vien pagal praeities įpročius, nes žmonės prisitaiko prie naujų taisyklių. 1988 m. R. E. Halas nagrinėjo, ar žmonės noriai perkelia vartojimą iš šiandienos į rytojų, kai kyla palūkanos; literatūros apžvalgose pabrėžiama, kad šis noras menkas.

Nedarbas: kodėl darbo vietos ir darbuotojai ne iš karto randa vieni kitus. Darbo rinka šiek tiek primena pažinčių programėlę: laisvų vietų yra, bedarbių irgi, bet tinkamai porai surasti reikia laiko. Šią „paieškos ir atitikties“ (angl. search and matching) trintį R. E. Halas naudojo aiškindamas, kodėl nedarbas šoktelėja ir ilgai neatslūgsta. Viename savo darbų jis susiejo šią idėją su nuline palūkanų norma: kai centrinis bankas nebegali mažinti palūkanų, aukštas nedarbas gali išlikti ilgai.

Paprastesni mokesčiai ir šalių turtingumo mįslė. Kartu su Alvinu Rabuška Halu (Alvin Rabushka Hallas) pasiūlė supaprastintą vartojimo apmokestinimą („plokščiąjį mokestį“); 1981 m. gruodį „Wall Street Journal“ paskelbtas jų straipsnis išjudino plačią diskusiją. Kitame darbe jis klausė, kodėl vienos šalys vienam darbuotojui pagamina kur kas daugiau nei kitos.

APIE MAIKLĄ VUDFORDĄ

Akademinis kelias

M. Vudfordas gimė 1955 m. Čikopyje (Masačusetsas). Bakalauro laipsnį įgijo Čikagos universitete (1977), teisės daktaro (J. D.) laipsnį – Jeilio teisės mokykloje (1980), o ekonomikos daktaro laipsnį – MIT (1983). Dėstė Kolumbijos, Čikagos ir Prinstono universitetuose, o 2004 m. grįžo į Kolumbijos universitetą užimti Džono Beitso Klarko (John Bates Clark) katedros. Jis yra Daglaso Makarturo (Douglas MacArthur) fondo stipendininkas, 2007 m. apdovanotas „Deutsche Bank“ premija, o 2024 m. gavo Ervino Pleino Nemerso (Erwin Plein Nemmers) ekonomikos premiją ir BBVA fondo „Žinių ribų“ apdovanojimą.

 Ką M. Vudfordas išsiaiškino – paprastai tariant

Kainos, kurios keičiasi lėtai. Kodėl kavos puodelio kaina kavinėje nekinta kas minutę, nors paklausa svyruoja? Viena dažnai minima priežastis – kainų keitimas įmonėms kainuoja. Su Chulijumi Rotembergu Vudfordu (Julio Rotemberg Woodford) sukūrė vieną pirmųjų modelių, kuriuose įmonės apgalvotai optimizuoja sprendimus, o kainos prisitaiko palaipsniui. Tokiame pasaulyje pinigų politika gali paveikti ne tik kainas, bet ir realią ekonomiką – tai šių modelių esmė. Ch. R. Vudfordas ir M. Vudfordas 1997 m. straipsnyje pasiūlė, kaip pagal tokį modelį vertinti pinigų politiką.

Palūkanų norma kaip vairas. M. Vudfordo monografija „Interest and Prices“ (2003) pagal „Deutsche Bank“ premijos komitetą greitai tapo standartiniu šaltiniu akademikams ir centrinių bankų specialistams. Jos esmė paprasta: valdydamas palūkanų normą, centrinis bankas gali išlaikyti kainų stabilumą – tarsi laivo vairininkas, o ne kasininkas, skaičiuojantis pinigus. Palyginimas mano (šio straipsnio autoriaus), o idėją M. Vudfordas sieja su Knuto Vikselio (Knut Wicksel) veikalu ir savo požiūrį vadina „neovikseliniu“. Jis taip pat nagrinėjo, ar šis vairas veiktų, jei grynieji pinigai prarastų reikšmę, kaip kainų lygį veikia valstybės finansai ir kokios infliacijos tikslinimo taisyklės yra geriausios (kartu su Marku Džanoniu (Marc Giannoni).

Kai žmonės ne visažiniai. Naujesniuose darbuose M. Vudfordas klausia, kas nutiktų, jei žmonės ir įmonės nebūtų tobulai racionalūs ir žvelgtų į ateitį ne taip toli. 2022 m. straipsnyje su Insi Sie (Yinxi Xie) jis nagrinėja, kaip fiskalinė ir pinigų politika veikia ties nuline palūkanų normos riba esant ribotai numatymo galiai.

Bendras vardiklis: mikrofundamentai ir stabilizavimas

Pirma, abiejų laureatų darbai priklauso tai tyrimų tradicijai, kuri po R. E. Lukaso kritikos siekė makroekonominius ryšius išvesti iš ekonominių agentų optimizavimo elgsenos. R. E. Halas tai padarė namų ūkių vartojimo ir darbo rinkos elgsenos srityje, o M. Vudfordas – įmonių kainų nustatymo ir optimalios pinigų politikos srityje.

Antra, jų indėliai papildo vienas kitą. R. E. Halo darbai suteikė empirinį ir teorinį pagrindą paklausos pusei bei darbo rinkos trinčiai suprasti, M. Vudfordo darbai šias idėjas sujungė į nuoseklią politikos vertinimo sistemą, kurioje stabilizavimo tikslai išplaukia iš gerovės kriterijų, o ne nustatomi ad hoc.

Trečia, abu mokslininkai vėliau kritiškai peržiūrėjo savo pradines prielaidas: R. E. Halas – pereidamas prie paieškos trinties ir atlyginimų nelankstumo, M. Vudfordas – prie ribotojo racionalumo ir ribotos numatymo galios. Nulinės palūkanų normos riba yra bendras abiejų laureatų tyrimų susikirtimo taškas.

Reikšmė ir kritinės pastabos

Praktinė reikšmė. M. Vudfordo teorinė sistema glaudžiai susijusi su infliacijos tikslinimo režimais, kuriuos taiko daugelis centrinių bankų, o R. E. Halo vaidmuo Verslo ciklų datavimo komitete rodo jo tyrimų ryšį su kasdiene makroekonominės diagnostikos praktika. Mikrofundamentais grįsto stabilizavimo programa išlieka ir pripažinta, ir ginčytina. Diskusijos vyksta dėl racionalių lūkesčių prielaidos tinkamumo, atskirų agentų heterogeniškumo svarbos agreguotiems rezultatams ir modelių gebėjimo paaiškinti didelius sukrėtimus.

Šalims, priklausančioms euro zonai, pinigų politiką formuoja nacionalinį lygį viršijanti institucija, todėl nacionalinio stabilizavimo svarbą labiau nulemia fiskalinė politika ir darbo rinkos institucijos. Šiuo požiūriu R. E. Halo darbo rinkos tyrimai ir M. Vudfordo analizė apie fiskalinės ir pinigų politikos sąveiką gali būti ypač aktualūs; tai yra autoriaus samprotavimas.

Pagrindiniai laureatų darbai  

Autorius	Darbas		Anotacija
Hall	„Stochastic Implications of the Life Cycle–Permanent Income Hypothesis“, JPE, 1978		Pagrindinis vartojimo „atsitiktinio klaidžiojimo“ darbas: vartojimo pokyčiai neprognozuojami.
Hall	„Intertemporal Substitution in Consumption“, JPE, 1988		Tarplaikinio vartojimo pakeičiamumo tyrimas.
Hall, Rabushka	The Flat Tax (Hoover Institution Press)		Vartojimo apmokestinimo („plokščiojo mokesčio“) koncepcija; knygą galima nemokamai atsisiųsti iš leidėjo.
Hall ir bendraautoris	„Why Do Some Countries Produce So Much More Output per Worker than Others?“		Šalių darbo našumo skirtumų analizė.
Hall	„Search-and-matching analysis of high unemployment caused by the zero lower bound“		Darbo rinkos paieškos teorija, siejama su nulinės palūkanų normos riba.
Woodford	„Learning to believe in sunspots“, Econometrica, 1990		Ankstyvasis darbas apie saulės dėmių pusiausvyras.
Rotemberg, Woodford	„An optimization-based econometric framework for the evaluation of monetary policy“, NBER Macroeconomics Annual, 1997		Vienas pirmųjų mikroekonomiškai pagrįstų naujosios keinsistinės krypties modelių.
Woodford	Interest and Prices, Princeton University Press, 2003		Pinigų politikos teorijos monografija; pagal „Deutsche Bank“ premijos komitetą tapo standartiniu šaltiniu.
Giannoni, Woodford	„Optimal inflation targeting rules“, 2005		Optimalios infliacijos tikslinimo taisyklės.
Woodford	„Macroeconomic Analysis without the Rational Expectations Hypothesis“, Annual Review of Economics, 2013		Makroekonominė analizė be racionalių lūkesčių hipotezės.
Woodford, Xie	„Fiscal and monetary stabilization policy at the zero lower bound: Consequences of limited foresight“, JME, 2022		Stabilizavimo politika ties nuline riba esant ribotai numatymo galiai.

Metodologinė pastaba ir šaltiniai

Biografiniai duomenys iš dalies paimti iš antrinių šaltinių (Wikipedia, naujienų agentūrų pranešimų), todėl prieš cituojant moksliniame tekste juos rekomenduojama patikrinti Nobelio fondo (nobelprize.org) ir Švedijos karališkosios mokslų akademijos (kva.se) svetainėse.

Parengė akad. Antanas Buračas