Naujienos

Konferencija-praktikumas „Nuo ars combinatoria iki dirbtinio intelekto: muzikos komponavimas“

2026 11 12

Tai, kad Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Humanitarinių, socialinių mokslų ir menų skyriuje prasmingai ir jaukiai sugyvena mokslas bei menas, įrodė lapkričio 5 d. LMA surengta konferencija-praktikumas „Nuo ars combinatoria iki dirbtinio intelekto: muzikos komponavimas“, subūrusi menotyrininkus, muzikos atlikėjus ir kompozitorius. Pranešėjai buvo iš Švedijos Geteborgo universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Kauno technologijos universiteto, Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto. Konferenciją-praktikumą organizavo LMA Humanitarinių, socialinių mokslų ir menų skyrius bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Ekscelencijos centras, moderavo akademikai Gražina Daunoravičienė (šio teksto autorė) ir Giedrius Kuprevičius. Mokslų akademija konferenciją transliavo internetu, o per parą transliaciją peržiūrėjo daugiau nei 400 žmonių.

Kviestinis lektorius iš Geteborgo universiteto, kompozitorius, tyrėjas ir garso menininkas prof. Palė Dalstetas (Palle Dahlstedt) pristatė išplėtotą dirbtinio intelekto (DI) ir garsų meno santykio problematikos schemą. Įvairių DI fenomeną įprasminančių mokslinių aspektų tinklas patikimai įrodė, kaip DI generavimas (autoregresinis procesas) ilgina savo istoriją ir nuolat plečia mokymosi kontekstą. Kita vertus, sandūroje su muzika ir jos „skambančiais skaičiais“ (Džozefo Carlino (Gioseffo Zarlino) sąvoka) šis kūrybos instrumentas ir partneris taiko kintančio kūrybinio atstovavimo ar tarpininkavimo (angl. agency) funkciją bei formas.

Iš kairės: kompozitorius doc. Mantautas Krukauskas, prof. Palė Dalstetas (Palle Dahlstedt) ir LMA vyriaus. specialistė tarptautiniams ryšiams Agnė Rodriguez.

Moksliniame ir kūrybiniame konferencijos diskurse iškilo nemažai aktualių tiek šiuolaikinės muzikos kūrybos, tiek DI problematikos klausimų. Ne kartą įsižiebė diskusija aplink ontologinį branduolį – ar DI iš tiesų kuria ir kaip pavadinti jo generavimo procesą bei rezultatus – ko-kūryba ar kitaip? Problemų spektras plėtėsi diskutuojant, kas šiandien yra autorius ir jo kūrinys, nes abiejų sąvokų samprata dabar išgyvena turbulentišką saviraidos būseną. Priežastinė klausimų konsekvencija diskurse provokavo dar platesnius, filosofinius klausimus. Pavyzdžiui, ar kūryba šiuolaikybėje tebėra tik žmogaus privilegija ir jo egzistencinė būsena? Kas DI technologijos aplinkoje kūrybai siūlo naujas taisykles ir kas tiktai jas taiko?

Konferencijoje-praktikume buvo kalbama apie garsų kūrybos šiuolaikinius fenomenus, todėl polemikos erdvėje nuolat aktualizavosi pati kūrybiškumo samprata. Vėl ir vėl dalyviai kėlė klausimą, ar šiandien dar galioja Imanuelio Kanto (Immanuel Kant) genijaus samprata, pagal kurią naujas taisykles menui kuria tik genijus ir devalvuoja taisyklių taikymo atvejus. Šio fenomeno teoretikės Margaret Boden kritinis požiūris į DI raišką iškelia tokius kūrybiškumo požymius kaip gebėjimas siūlyti naujas, stebinančias ir vertingas idėjas. Kaip pastebėjo konferencijos dalyvis, DI atveju stebinimas iš dalies gali būti pripažįstamas. Taigi, ar DI kuria sąlygas, kuriomis genijaus įvaizdis gali tapti simuliakru? Ar DI jau įgijo kompetenciją diktuoti taisykles menui, ar tik seka (Nachfolge) ir vykdo jau sukurtas taisykles? Į diskurse kylančius klausimus I. Kantas, matyt, atsakytų neigiamai. Konferencijoje-praktikume dalyvavę kompozitoriai į šiuos klausimus atsakė savo kūrybos pavyzdžiais.

Iš kairės: muzikologas prof. dr. Juozas Antanavičius, garso menininkas Valdas Narkevičius ir kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė.

Konferencijos programa izomorfiškai atspindėjo vieno pagrindinių jos objektų – muzikos kūrinio – dažną formą: trijų dalių kompoziciją su trio. Pirmosios dalies erdvę kūrė DI problematikos epistema ir algoritminės kūrybos strategijos ekspozicija. Programos trio – viduriniąją dalį – formavo trys pranešimai. Jie atskleidė algoritmų ir technologijų generuojamos muzikos priešistorę, pradedant Atanazo Kircherio (Athanasius Kircher), veikalo „Musurgia universalis“ (1650) autoriaus, pastebėjimu, kad muzikos kūrinys yra savotiškas kombinatorikos uždavinys. Šiame darbe A. Kircherio sumodeliuotas ir nupieštas Arca musarithmica išradimas tapo vienu ankstyviausių dirbtinio kūrybiškumo ir algoritminės kūrybos pavyzdžių. Jis iliustravo naują muzikos kūrinio kaip mobilių kompozicinių struktūrų sistemos sampratą, įrodė, kad kūrinys gali atsirasti taikant matematinės kombinatorikos operacijas, ir kartu pagrindė įspūdingo kūrinių variantų skaičiaus priežastis.

Konferencijoje buvo pristatyti ankstyvieji ateities technologijų ir DI generuojamos kūrybos pranašai. Tai buvo XVIII a. Europos dvaruose groję muzikos automatai ir jų „sukurti“ arba algoritmiškai sumontuoti muzikinių struktūrų kombinavimo pavyzdžiai, įteisinę kontroliuojamą netikėtumą. Tokios iš Johano Filipo Kircherio (Johann Philipp Kircher) ir Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart) sukurtų muzikos fragmentų perkomponuotos muzikos klausėsi konferencijos-praktikumo dalyviai. Ši muzika iliustravo Austrijoje ir Vokietijoje XVIII a. išpopuliarėjusius vadinamuosius muzikinių kauliukų žaidimus (vok. Musikalische Würfelspiele), kurie buvo interpretuojami žvelgiant iš ateities DI technologijos perspektyvos ir pabrėžiant, kas yra bendra ir kas skirtinga. Konferencijos-praktikumo klausytojai taip pat turėjo retą galimybę įsitikinti, kaip pianinų ar fortepijonų „mechanizavimas“ leido automatui net su raiškiu interpretaciniu subtilumu „skambinti“ Frideriko Fransua Šopeno (Frédéric François Chopin) „Noktiurną“. Menotyrininkai iškėlė ir gausiais pavyzdžiais iliustravo XX a. „mąstančios mašinos“ (Alano Tiuringo (Alan Turing) sąvoka) fenomeno istorinės raidos kelią.

Dr. Skaidra Trilupaitytė skaito pranešimą „Kaip apibrėžti mąstymą?(Apie vieną Alano Turingo viziją)“.

Konferencijos svarstymų diskurse vis dėlto karaliavo DI dirbtinio kūrybiškumo problematika, o moderatoriai ne kartą kėlė klausimą, ar ne laikas jau 70 metų gyvuojančią metaforą „dirbtinis intelektas“ apibrėžti tiksliau, nurodant reiškinio ontinę esmę, kaip neseniai buvo pasiūlęs kunigas Gediminas Jankūnas, DI apibrėždamas kaip „mašininę informacijos apdorojimo sistemą“. Dar vieną fenomeno metaforišką, menišką apibrėžimą savo paskaitoje į DI epistemos schemą įrašė kompozitorius ir tyrėjas P. Dalstetas: „Generatyvusis DI yra savotiška sudėtinga akis, žvelgianti į pasaulį“ (Generative AI is a kind of compound eye looking at the world).

Konferencijos-praktikumo polemikos erdvėje ir algoritminės kūrybos praktikos kontekste, remiantis konkrečios kūrybos pavyzdžiais, buvo svarstomas ir kūrinio autorystės erozijos klausimas. Garsų meno kūrėjai (P. Dalstetas, M. Krukauskas, G. Kuprevičius) ir muzikos atlikėjai (broliai Benediktas, Mykolas ir Motiejus Bazarai) aktualiais pavyzdžiais dekodavo ir išskleidė muzikų darbo su algoritmais bei DI technologijomis principus. Tačiau didžiausias dėmesys dirbtuvėse buvo skiriamas demonstruoti ir aptarti, kaip dabarties kompozitoriaus komponavimo procesą koreguoja šiuolaikinės algoritminės technologijos galimybės.

Iš kairės: pianistai broliai Mykolas Benediktas ir Motiejus Bazarai.

Kompozitoriui bendradarbiaujant su kitais kūrėjais bei atlikėjais ir pasitelkiant DI sistemas, pastebimas gana esmingas paties komponavimo proceso kismas. Jis pildosi ir plečiasi visiškai naujais segmentais bei operacijomis. Taikydami DI įrankius, kompozitoriai į komponavimo procesą integruoja konkrečios DI generatyvinės sistemos pasirinkimą. Autorius taip pat lemia DI apmokymo medžiagos parinkimą, nustato konkrečius parametrus bei apribojimus. Konferencijos dirbtuvėse kompozitoriai demonstravo, kaip komponuojant analizuojama ir atrenkama DI sugeneruota muzikinė medžiaga, kaip ji interpretuojama ir toliau transformuojama, kaip visa tai apmąstoma ir integruojama į kūrinio koncepciją arba ieškoma naujų kūrybinių trajektorijų. Tai pildo ir plečia šiuolaikišką kūrybiškumo sampratą ir patį garsų meno komponavimo procesą.

Tarp konferencijos-praktikumo rezultatų išryškėjo ir nauji lietuvių autorių algoritminės kūrybos pavyzdžiai. Įvyko Vytauto Jančio (1922–1990) 1969 m. sukurtos algoritminės kompozicijos „Audiopiece for computer“ debiutas. Šis kompozitorius ir atlikėjas, 1944 m. į JAV pasitraukęs iš Lietuvos, taip pat studijavo matematiką, techniką ir komerciją bei vykdė kompiuterių programavimo darbus. Jis daugiau kaip dvidešimt metų paankstino lietuvių kompiuterinės muzikos kūrybos pradžios datą.

DI įrankiais sukurtų lietuvių kompozitorių kūrinių ekspoziciją papildė 2023 m. Mantauto Krukausko pristatyta kvazibarokinio stiliaus opera „Andromeda“. Tai hipotetinė dingusios vienvardės operos rekonstrukcija, sukurta pasitelkus neuroninius tinklus. Originalios operos autorius – Valdovų rūmų Vladislovo Vazos kapelos kapelmeisteris, italų kompozitorius ir teoretikas Markas Skakis (Marco Scacchi; (apie 1602–1662). Jai taikomą DI modelį Martin Malandro Krukauskas apmokė išlikusiais paties M. Skakio, jo amžininkų bei to meto baroko muzikos pavyzdžiais. Pasitelkus DI, taip pat buvo kuriama šiuolaikinės „Andromedos“ scenografija bei vaizdo projekcijos, sugeneruotos DI apmokius ankstyvojo baroko paveikslų pavyzdžiais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad M. Krukauskas toliau dirba prie įsivaizduojamos M. K. Čiurlionio 1908 m. pradėtos operos „Jūratė“ kūrimo DI priemonėmis. Yra išlikęs tiek Vazų rūmų kapelos nario, italų poeto, muziko ir dainininko Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli; 1599–1654) parašytas operos „Andromeda“ libretas, tiek Sofijos Kymantaitės parašytas „Jūratės“ libretas bei keli Čiurlionio sukurti muzikos fragmentai.

Akademikas, kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius.

Konferenciją-praktikumą uždarė dar tik šių metų gruodžio mėnesį skambėsiančios premjeros – Giedriaus Kuprevičiaus kūrinio „Strazdo malda“ mišriam chorui, marimbai ir styginių kvartetui – „kūrybinės virtuvės“ demonstracijos pavyzdys. Kompozitorius pristatė, kaip iš prie jo namų įrašyto juodojo strazdo „gyvo“ čiulbėjimo radosi opuso muzikinė medžiaga ir kaip vyko tolesnės jos transformacijos pasitelkiant DI technologijas. Atverta kompozitoriaus kūrybos dirbtuvė pristatė tolesnius čiulbančios medžiagos atrankos etapus, kritinės peržvalgos argumentus ir komponavimo procesą, kol techniškai apdorota giesmė natomis sugulė penklinėse ir tapo prekompozicine medžiaga. Vėliau ji įvairiais segmentais pasklis po choro, marimbos ir styginių partijas. Šiuo pavyzdžiu G. Kuprevičius dar kartą patvirtino ir patikimai įrodė savo paties ir daugybės kitų kompozitorių santykį su šiuolaikinėmis DI technologijomis muzikos komponavimo procese: DI interpretuojamas kaip naujas, išmanus pagalbinis kūrybos įrankis šalia visų kitų jau egzistuojančių.

Skaidrė iš akad. prof. Giedriaus Kuprevičiaus kūrybos dirbtuvės.

Tikimybinę staigmeną (probabilistic surprise, M. Boden sąvoka) sukeliančią technologijų ko-kūrybą pagal 2025 m. lapkričio mėn. LANDR atliktą tyrimą bent vienoje darbo proceso dalyje taiko 87 proc. muzikantų ir prodiuserių. Taigi garsų meno kūryboje šis įrankis, turintis ilgą ir turtingą priešistorę, tampa mūsų laikų kultūros realybe.

Akademikė prof. habil. dr. Gražina Daunoravičienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

Konferencijos pranešimų tezės
Konferencijos vaizdo įrašas

GALERIJA