2025 metai

Žmonių judėjimas Lietuvoje: istorinė geografija

Mokslininkai analizuoja ne tik naujausias žmonių judėjimo ir socialinių grupių skaidymosi, arba segregacijos, tendencijas. Įdomu pažvelgti į mūsų valstybės ir miestų kelių šimtmečių istoriją. Tai – istorinės geografijos tyrimų sritis, padedanti tiksliau atkurti šalies vystymosi procesus. Ji atskleidžia ne tik elito, bet ir eilinių žmonių gyvenimo sąlygas, jų judėjimą. Bene daugiausia istorikai gali pasakyti apie Vilnių, nes apie šį miestą sukaupta gausiausia archyvinė medžiaga.

Pirmieji turistai Lietuvoje

Ką šiuo metu žinome apie Vilniaus gyventojus ir turistų apsilankymus? Ar tais laikais irgi migruota? Miesto istorija atkuriama, remiantis vietinių žmonių pasakojimais ir svetimšalių stebėjimais. Lyginti verta, nes svetimšaliai fiksuodavo detales, kurių vietiniai nepastebėdavo.

Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos narys, istorikas dr. Tomas Čelkis, tyrinėjantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų gyventojų judėjimą, pažymi: „Svetimšaliai paprastai miestą vertindavo lyginamuoju požiūriu, nes absoliuti jų dauguma irgi buvo miestiečiai. Vilnius jiems neatrodė itin išskirtinis. Dažniausiai jų dėmesį patraukdavo lokacija – jiems įspūdį darė, kad miestas yra tarp kalvų, prie dviejų upių.“

Kodėl tai buvo pabrėžiama? Kelionės tuo metu buvo varginančios ir ne visada saugios. Vandens keliai didino miesto pasiekiamumą ir patrauklumą. Kai XV a. pasirodė Europos miestų aprašymai, atsirado ir nuorodos, kaip geriausiai juos pasiekti. Taip pat miesto svečiai žavėjosi Vilniaus laukine gamta, kuri supo miestą. Pastatyta mūrinė gynybinė siena irgi buvo vienas iš turtingo miesto simbolių. Svetimšaliai visa tai fiksuodavo, jiems tai priminė, ką matė Vakarų Europoje.

Didžioji reforma

Galima teigti, kad tuo metu daugiausia buvo keliaujama pačioje LDK. Ši vidinė migracija ir jos kryptys priklausė nuo susiformavusio gyvenviečių tinklo ir politinių sprendimų. XVI a. viduryje, 1547 m., buvo įgyvendinta Valakų reforma. Iki šios reformos LDK kaimų sodybos buvo statomos neplaningai. T. Čelkio manymu, kaimų „pervežimas“ prie dvarų iš dalies priminė kolūkių formąvimasi sovietmečiu. Senosios gyvenvietės buvo perkeliamos prie naujų ir kuriami centrai su dvaru, bažnyčia ir kt. Po reformos kaimai buvo pertvarkyti į gatvinius – sodybos išrikiuotos viena eile palei gatvę, o už sodybų plytėjo dirbami laukai. Tai buvo vienas didžiausių to meto LDK gyventojų vidinės migracijos procesų.

Kita vertus, negalima pamiršti, kad nuo XVI a. iki XVII a. pirmosios pusės LDK vyko didžiulis miestų ir miestelių augimas. Buvo išduodama daug privilegijų, leidimų prekiauti ir t. t. Šis procesas kūrė kitokią visuomenę. Šiuolaikiniu požiūriu, miesteliai, kuriuos aprašė svetimšaliai, neatrodo įspūdingi. Dauguma jų nuo kaimo skyrėsi tik teise prekiauti. Šie miesteliai jau turėjo rotušę, tačiau apskritai gyvenimas tuo metu visur buvo gan skurdus.

Kaip teigia istorijos geografas, dalis miestiečių jau išgyveno iš savo amato. Kažką jie gamindavo: kirpdavo, ausdavo, siūdavo, skersdavo gyvulius. Dalis tų miestiečių buvo kaimo gyventojai, turėję dirbamų laukų už miesto ribų. Miestų teisė traukė kaimo amatininkus, nes juose buvo daugiau potencialių klientų. Na, o augant paklausai, daugėjo ir miestelius aplankančių meistrų.

Tyrėjai nustatė, kad ir LDK, kaip ir Vakarų Europoje, egzistavo keliaujantys amatininkai. Tokie užsieniečiai keliaudavo po didžiuosius Lietuvos miestus ir taip uždarbiaudavo. Tokių amatininkų daugėjo, nes jie sugebėdavo išgyventi dėl savo sumanumo. Jie stengėsi tapti miestiečiais. Tačiau iš esmės šalyje dominavo vidinė migracija.

Apie išorinę migraciją istorikai kalba analizuodami sostinės Vilniaus vystymąsi. T. Čelkis teigia, kad yra šiek tiek duomenų, patvirtinančių, jog iki XVII a. Vilnių lankė užsieniečiai. Tokių atvejų nedaug – jie skaičiuojami šimtais. Tai buvo natūrali migracija į rytus – prekybos tikslais arba ieškant nuotykių. Žmonės atvykdavo, pagyvendavo mieste pusmetį ir išvykdavo.

Organizuota migracija

Imigracijos procesus bene pirmasis XIV a. ėmė skatinti Lietuvos valdovas Gediminas. Jis išsiuntė kelis laiškus į Vakarų Europą. Kai kuriuose jų pristatė ir Lietuvos ūkio plėtros programą: į kraštą buvo kviečiami amatininkai, pirkliai, žemdirbiai. Tiesa, reikėjo įrodyti, kad valstybė jau gana civilizuota. Todėl Gediminas minėjo ir Vilniuje pastatytas katalikų bažnyčias. T. Čelkis pabrėžia, kad tai buvo vienas pirmųjų oficialių mėginimų kolonizuoti šalį – stiprinti visuomenę „kokybiškai gabesniais“ gyventojais. Netgi ir archeologai pastebi, kad tuo metu Vilniuje pradeda rastis kokybiškesnių dirbinių.

Miestai LDK egzistavo nuo Viduramžių, tačiau istorikas atkreipia dėmesį į įdomų niuansą: turtingam bajorui gyventi mieste, miestiečio name nebuvo prestižas. Prestižas buvo turėti dvarą. Į miestus bajorai suvažiuodavo tik žiemoti, nes gyvenant kažkur užkampy būdavo nuobodu.

Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad iš nuobodulio bajorai sąmoningai skatindavo konfliktus su kitais bajorais – taip turėdavo pretekstą bylinėtis ir važinėti į teismus mieste. Šis „hobis“ padėdavo prasiblaškyti, susitikti su įvairiais žmonėmis. Žiemą atvykti į miestą bajorui buvo gan populiaru ir madinga. Jie turėdavo nuosavus namus ar užmiesčio rezidencijas. Tai leisdavo jiems atsidurti arčiau valdovo dvaro.

Mokslininkas pateikia pavyzdį iš metraščių, atskleidžiantį, kaip periferijoje gyvenę didikai geidė žinių iš miesto. Pavyzdžiui, vienas toks bajoras, matyt ne stipriausios sveikatos, davė savo patikėtiniui pinigų ir liepė jam nuvykti į sostinę, pasisukioti smuklėse, surinkti paskalų ir grįžus perpasakoti, kaip verda miesto gyvenimas.

Migracijos ir konfliktai

Kas gyveno LDK, kaip žmonės keliavo ir kodėl? į šį klausimą sunku atsakyti dėl kelių priežasčių. Visų pirma, išliko labai mažai istorinių šaltinių. Be to, tuo metu valstybėje gyventojų buvo nedaug, todėl žmonių judėjimas sunkiai pastebimas. Nors dažnai vyko kariniai konfliktai, tai nelabai trukdė viešajam gyvenimui.

Kunigaikščio Gedimino laiškai liudija, kad siekiant skatinti prekybą ir judėjimą valstybėje, buvo kuriami vadinamieji saugūs taikos ruožai. Jie turėjo užtikrinti, kad pavyzdžiui, prekeiviai galėtų saugiau nuvykti iš Vilniaus į Rygą. Tokie kelio ruožai vadinti „per ietį“. Tai reiškė, kad metant ietį iš vienos ar kitos kelio pusės, ji neturėtų pasiekti keliaujančio žmogaus. Tokiose vietose buvo draudžiama kariauti arba plėšti pirklius. Priešingu atveju tai reiškė valdovo įžeidimą, už kurį grėsė sankcijos. Šią taisyklę iliustruoja vienas labai įdomus epizodas iš XIV a., kunigaikščio Kęstučio laikų. Tai buvo pats intensyviausias karų metas, bet prekyba irgi vyko labai aktyviai. Vokiečių ordinas sulaukė skundo iš Vroclavo miesto, kad į Rusią važiuojama ne per Vroclavą. Paaiškėjo, kad Vokiečių ordino žmonės tiesia prekybos kelią per Lietuvą.

Beje, žmonės, gyvenę karo pakraščiuose ir pafrontės linijose, nesipriešindavo nei vokiečių ordino riteriams, nei Lietuvos kariams. Nors apskritai karas pasienio zonas ištuštindavo.

Karo laimikiai

Apie gyventojų deportacijas tuo metu informacijos beveik nėra. Tačiau karo grobis dažnai būdavo žmonės, o prekyba vergais buvo labai pelninga. Šio verslo nesibodėjo nei kryžiuočiai, nei pagonys lietuviai. Įvairiuose metraščiuose galima rasti duomenų, kad vyrai buvo žudomi, o vaikai ir moterys – parsivedami kaip karo grobis. Todėl nenuostabu, kad dabartinėje Aukštaitijoje galima rasti kaimų, kuriuose gyvena lenkai. Vokiečių ordino tyrinėtojas Verneris Paravičinis, parašęs ne vieną knygą apie Vokiečių ordino žygius, pasakoja, kad vienas trokštamiausių vokiečių riterių karo trofėjų būdavo vaikai.

Gali būti, kad žymus kronikininkas Henrikas Latvis, XIII a. parašęs Latvijos Livonijos kroniką, buvo pagrobtas būdamas vaikas, išvežtas į Vokietiją, pakrikštytas ir išmokytas kelių kalbų. Galbūt todėl jo pavardė būtent tokia. Įdomu, kad šitas kronikininkas mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lyvių bei estų kalbas. Tokie faktai rodo, kad migracija vyko įvairiais būdais.

Istorikų tyrimai apima labai įvairias sritis – nuo politinių procesų vertinimo iki kasdienio žmonių gyvenimo ir jų kelionių. Tai praplečia mūsų supratimą apie protėvius, jų elgesio motyvus ir pačios valstybės vystymąsi. Ne veltui sakoma, kad kiekviena karta turi iš naujo pažvelgti į istoriją ir ją atnaujinti, papildyti naujais faktais ar interpretacijomis ir kartais pasimokyti iš klaidų.

Kalbėjosi Rolandas Maskoliūnas

Migracija ir segregacija šiuolaikiniame pasaulyje

Žmonės yra hierarchinės ir gentinės būtybės – taip mus užprogramavo evoliucija. Tačiau pastaraisiais metais priešprieša visuomenėje spartėja dėl dviejų priežasčių: didėjančios turtinės nelygybės, kai kapitalas vis labiau koncentruojasi elito rankose, ir augančio migrantų srauto iš kitų kultūrų bei tikėjimo šalių. Migrantų nenoras arba nesugebėjimas pritapti skatina vietos gyventojus atsiskirti nuo atėjūnų. Kaip tą vertina visuomenės geografai?

Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos pirmininkė dr. Rūta Ubarevičienė sako, kad jos specialybė yra sociologija su erdvine dimensija. Visuomenės geografams labai svarbu suprasti, kokią įtaką turi erdvė ir kontekstas žmogaus elgesiui bei įvairioms socialinėms struktūroms. Tai labai tarpdisciplininis mokslas. Jis tyrinėja, kaip ir kodėl žmonės pasiskirsto tam tikroje teritorijoje pagal tikėjimą, tautybę, pajamas ar net seksualinę orientaciją, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Šioms elgesio priklausomybėms nustatyti naudojama daugybė duomenų.

Būtent turtinė nelygybė labiausiai lemia ir skatina segregaciją – žmonių grupavimąsi miestų erdvėse. Dėl to atsiranda prestižiniai kvartalai ar uždaros bendruomenės, kuriose telkiasi aukštesnio socioekonominio statuso, didesnes pajamas gaunantys žmonės, ir miestų dalys, kur gyvena mažesnes pajamas gaunantys gyventojai bei socialiai pažeidžiamos grupės.

Pasaulis vis labiau grįžta prie feodalizmo laikus primenančios, hierarchiškesnės visuomenės struktūros. Istoriškai visuomenės viršūnėje buvo bažnyčia ir dvasinis elitas: įtakingi meno, kultūros bei žiniasklaidos atstovai. Šiandien jų vietą užima naujieji aristokratai – technologijų milžinių oligarchai, valdantys informaciją ir duomenis. Galimybės patekti į elitą akivaizdžiai mažėja, ryškėja demografinė stagnacija ir stiprėja dogmatizmas. Vidurinė klasė Vakaruose nyksta.

R. Ubarevičienė pritaria, kad tam tikrų panašumų su feodalizmu yra – ypač ryški turto koncentracija keliose rankose. Skaičiuojama, kad 1 proc. pasaulio turtingųjų valdo 50 proc. viso pasaulio turto. Šiuo požiūriu tai šiek tiek primena viduramžius – elitas koncentruoja galią ir turtą, o likusioji visuomenės dalis vis labiau nuo jo priklauso.

Viduramžiais žmonėms buvo itin sunku patekti į aukštesnę klasę. Šiais laikais galimybių ir pasirinkimų daugiau, tačiau perspektyvos taip pat nėra itin guodžiančios. Vienas tokių požymių – auganti būtinybė skolintis iš bankų studijoms ar būstui. Todėl netekus darbo, šios skolos greitai gali tapti našta. Tai veikia kaip netiesioginė kontrolės priemonė, ribojanti žmonių galimybes atsitraukti nuo sistemos bei mažinanti jų gebėjimą priešintis ar ieškoti alternatyvų. 

Kodėl migruojame?

Britų žurnalisto Daglaso Murėjaus (Douglas Murrey) knygos pavadinimas „Keista Europos mirtis“ gali stebinti, tačiau dar labiau skatina susimąstyti. Jo manymu, žlungame visų pirma dėl nevaldomos migracijos ir dėl to, kad prarandame tikėjimą tradicijomis ir Europos vertybėmis. Rašytojas Stefanas Cveigas (Stefan Zweig) ir jo amžininkai patyrė, kad net didžiausias civilizacijas sugriauna žmonės, kurie jos neverti. Ar pagrįstas įsitikinimas, kad pavargusią Europos civilizaciją atgaivins migrantai?

R. Ubarevičienė sako: „Migracija yra mūsų išlikimo mechanizmas, Homo sapiens nebūtų išlikęs, jei nebūtume migravę. Ir anksčiau, ir dabar migracija padeda išvengti pavojų, prisitaikyti prie aplinkos ir ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų. Šiandien žmonės taip pat migruoja – tiek savanoriškai, tiek ne“.

Viena didžiausių žmonijos sėkmės istorijų – mūsų protėvių sprendimas palikti Afriką prieš dešimtis tūkstančių metų. Istorija patvirtino, kad likti Afrikoje buvo neperspektyvu. Judėjimas ir prisitaikymas prie naujų sąlygų ugdė išradingumą, lavino intelektą ir suteikė naujų kompetencijų. Todėl galiausiai šie migrantai, pasklidę Europoje ir Azijos šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, sukūrė pažangiausias civilizacijas. XXI a. migracijos procesai vyksta daug greičiau, tačiau kartu juos riboja ir įvairios politinės priemonės.

Pastaruoju metu visuomenės geografų dėmesys labiausiai krypsta į didžiuosius miestus – dinamiškas erdves, pasižyminčias didele žmonių koncentracija ir intensyviais socialiniais procesais. Čia labiausiai išryškėja tiek teigiamos, tiek neigiamos tendencijos. Visuomenės geografės manymu, miestų tyrimai gerai atskleidžia nelygybės ir jos erdvinės išraiškos – segregacijos – reiškinius. Segregacijos lygis miestuose auga, ir tai yra pasaulinė tendencija: žmonės pagal tautybę, rasę, turtą vis labiau tolsta vieni nuo kitų.

Švedijos nesėkmė

Kaip imigracija skatina segregaciją? Miestai formavosi šimtus ir net tūkstančius metų. Atrodytų, kad šios bendruomenės tapo stabilios. Tačiau lengvabūdiški sprendimai gana sparčiai keičia kai kurių miestų ir valstybių vystymąsi. Pavyzdžiui, Švedijos sostinėje Stokholme segregacijos lygis yra vienas aukščiausių tarp Europos miestų. Tai daugiausia lėmė kelios migrantų bangos ir būsto politikos klaidos, kurios kaupėsi per kelis dešimtmečius.

Švedijoje šiuo metu fiksuojamas didžiausias gaujų žudynių skaičius Europoje. Pagrindinė krizės priežastis – ilgametė atvirų durų migracijos politika, kuriai trūko veiksmingos integracijos strategijos. Absurdiška, tačiau kai kurie švedų politikai (pavyzdžiui, Lize Berg) netgi viešai menkino savo šalies kultūrą. 2025 m. duomenimis, Švedijoje užfiksuotas didžiausias išprievartavimų skaičius Europoje –100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia tokių nusikaltimų.  63 proc. tokių nusikaltėlių – imigrantai, sudarantys 25 proc. Švedijos populiacijos. Gali būti, kad jau 2026 m. Švedijoje į parlamentą bus išrinkta radikalių islamistų partija. 2015 m. įvykusios migracijos bangos atvykėliai šiek tiek geriau integravosi. Jau buvo mokomasi iš ankstesnių klaidų. Vis dėlto, būsto politika turi būti nuosekli ir įgyvendinama kelis dešimtmečius, kad jos rezultatai taptų matomi.

Praėjusiame šimtmetyje Prancūziją irgi užplūdo didelis imigrantų srautas iš Afrikos šalių. Atvykėliams buvo statomi atskiri gyvenamieji kvartalai priemiesčiuose, o toks erdvinis izoliavimas prisidėjo prie ilgalaikio jų atskyrimo nuo likusios visuomenės. Todėl imigrantai ir šiandien nejaučia poreikio integruotis. Tai laikoma viena esminių priežasčių, kodėl Vakarų valstybės, į kurias toliau plūsta migrantai, patiria valdžios ir demokratijos krizę. Nenoras spręsti problemų, pažvelgti tiesai į akis, baimė apie tai kalbėti ir nekompetencija tebeaštrina problemą. Rezultatas – vietos gyventojų nepasitenkinimą daugelyje Vakarų šalių išnaudoja populistinės partijos, kadangi tradicinės nesugebėjo suvaldyti šių abiejų procesų. Toks populizmas – natūrali savigynos reakcija.

Dar visai neseniai Kanada buvo laikoma sektinu imigracijos procesų valdymo pavyzdžiu. Ji vykdė tik kvalifikuotų imigrantų pritraukimo politiką. Tačiau pastaruoju metu ir ši valstybė pripažįsta apsiskaičiavusi, todėl ketina šiemet bent 20 proc. sumažinti imigrantų srautą. Mat per pastarąjį penkmetį darbo migrantų Kanadoje padaugėjo dvigubai.   

Migracija Lietuvoje

Nors pavėluotai, vis dėlto galima klausti, kodėl Vakarų Europos politikai elgėsi taip lengvabūdiškai? Kodėl jie neklausė sociologų nuomonės? Galbūt mokslininkai nebuvo užtektinai aktyvūs. Politiniai sprendimai XX amžiaus viduryje buvo priimami skubotai, negalvojant apie ateitį.

R. Ubarevičienė sako, kad po II pasaulinio karo imigrantai iš tolimesnių šalių buvo kviečiami į Europą, kad padėtų atstatyti sugriautas šalis. Tai atrodė puiki idėja, nes darbo jėgos labai trūko. Tačiau nebuvo pagalvota, kas bus toliau: ar reikės paprašyti kad šie žmonės grįžtų į savo šalis, ar teks juos integruoti? Daugelis jų ne tik liko, bet ilgainiui atsivežė ir savo šeimas.

Žinoma, mus labiausiai domina situacija Lietuvoje. Pastaraisiais metais patyrėme dvejopą smūgį – iš pradžių dirbtinai Rusijos ir Baltarusijos sukeltą migracijos krizę. Tada sulaukėme nuo karo bėgančių ukrainiečių pabėgėlių bangos. Be to, nereikėtų pamiršti, kad verslo įmonės kviečiasi darbuotojus iš rytų. Geruoju tai matyt nesibaigs ir mums.

R. Ubarevičienė pritaria, kad mokslininkai migracijos procesus vertina gana skeptiškai. Reikėtų atsižvelgti, kas mums svarbiau – ar verslo interesai, nes būtent jiems reikia pigesnės darbo jėgos, ar visgi mums svarbi darni demografinė šalies raida? Priimdami imigrantus mes iškreipiame demografinius procesus. Be abejo, ukrainiečius įsileidome todėl, kad norėjome jiems padėti. Tai panašios kultūros žmonės. Tačiau laikui bėgant vienokių ar kitokių problemų kils ir jas reikia ruoštis spręsti jau dabar. Ar politikai įsiklauso į mokslininkų perspėjimus? R. Ubarevičienės manymu, nelabai. Galbūt tai susiję ir su pačių mokslininkų neryžtingumu, tačiau jie mielai pasidalytų savo įžvalgomis, jeigu politikai prašytų. Derinant Vyriausybės programą tokios nuomonės buvo prašoma –mokslininkai teikė savo rekomendacijas, tik nežinia, ar į jas buvo įsiklausyta.

Tiesą sakant, šios srities mokslininkams sunku pateikti konkrečias rekomendacijas, dėl kurių būtų galima būti visiškai tikriems. Vienas žmogus – labai kompleksiška būtybė. O čia tiriamos visuomenės. Vis dėlto tai geriau, nei palikti procesą savieigai. Socialiniai geografai atranda tam tikrų dėsningumų, kuria migracijos procesų modelius, mėgina prognozuoti politikos pasekmes. Tačiau užtikrinti, kad prognozės tiksliai išsipildys, sudėtinga – per daug veiksnių ir neapibrėžtumų.

Pelės ir žmonės

Išradingi socialiniai eksperimentai su gyvūnais leidžia tiksliau prognozuoti demografinius ir segregacijos procesus visuomenėje. Prieš 50 metų etologas Džonas Kalhunas (John Calhoun) tyrė žiurkių ir pelių elgesį, pastatęs joms specialius miestus. Jo laukė siurprizas. Graužikų bendruomenei pasiekus tam tikrą skaičių, įvykdavo krizė. Jie tapdavo agresyvūs, nebesirūpindavo palikuoniais, nustodavo daugintis, bendrauti. Ir pagaliau visos pelės išgaišdavo.

Labai įdomu, kad atsirasdavo „gražuolių“ kategorija – pelės, kurioms neberūpėdavo bendravimas ir dauginimasis, jos tik norėdavo gražinti savo kailiuką. Stebėtinai panašios tendencijos pastebimos ir mūsų miestuose. Pernelyg didelis gyventojų tankis, ypač varginguose imigrantų rajonuose, lemia dideles problemas, ypač augantį nusikalstamumą. Kita vertus, didmiesčiuose daugėja vienišų žmonių ir depresijos atvejų. Tai patvirtina, kad žmonių ir gyvūnų elgesį galime lyginti. Ir šio bei to pasimokyti.

Segregacija Europoje

Dr. R. Ubarevičienė kartu su 60-ties Europos mokslininkų komanda parengė „Globalios segregacijos knygą“, kurioje analizuojama segregacija didžiuosiuose pasaulio miestuose – jos tendencijos ir pokyčiai miestų erdvėse. Paaiškėjo, kad segregacijos lygis kyla visuose žemynuose. Ypač matoma geografinė segregacijos išraiška: aukštesnio socioekonominio statuso žmonės vis labiau koncentruojasi centrinėse miestų dalyse, o žemesnio statuso asmenys išstumiami į miestų pakraščius. Šiuo metu vyksta panašus tyrimas, apimantis Europos sostines – tarp jų ir Vilnių. Deja, aiškėja, kad Lietuvos sostinėje segregacija auga vienu iš sparčiausių tempų, palyginti su 15 kitų Europos miestų. Vis dėl to bendras vaizdas Europoje nėra vienalytis: maždaug trečdalyje miestų, įskaitant ir Vilnių, segregacija didėja, kitame trečdalyje mažėja, o likusioje dalyje išlieka stabili. Autoriai labai nustebo, pamatę tokius rezultatus. Ko gero, tą lemia dvi priežastys. Viena jų – ES socialinė politika, pajamų perskirstymas ir pan. Tai leidžia nelygybę kiek sušvelninti. Bet egzistuoja ir vadinamasis „segregacijos paradoksas“: centriniuose miesto rajonuose, kur anksčiau daugiausia gyveno žemesnio statuso gyventojai, dabar vis dažniau įsikuria aukštesnio statuso žmonės. Iš pradžių gyventojai susimaišo, tačiau palaipsniui ankstesni gyventojai bus išstumti, o segregacijos lygis vėl padidės. Taigi, norint mažinti segregaciją, svarbu, kad skirtingų socialinių grupių atstovai gyventų kuo arčiau vieni kitų. Tai daroma įrengiant socialinius būstus įvairiuose miesto rajonuose. Deja, šios pastangos neįveiks žmonių įgimtų polinkių. Tvarkingi žmonės nenori gyventi su nevaleikomis. Todėl reikia kitokio sprendimo.  

R. Ubarevičienė sako: „Yra kelios strategijos, kaip kurti įtraukų miestą. Viena jų – vieta paremta strategija. Būtina investuoti į infrastruktūrą, būsto renovaciją, siekti gerinti mažiau patrauklius miesto rajonus. Kita strategija – investuoti į žmones, į jų išsilavinimą, perkvalifikavimą. Tai ilgas procesas, kurio rezultatų greitai nepamatysime. Trečioji strategija – susisiekimo gerinimas. Svarbu, kad mažiau palankiose miesto vietose gyvenantys žmonės turėtų gerą susisiekimą su galimybių centrais – ten, kur sutelktos darbo vietos, švietimo įstaigos ar paslaugos. Geriausiai pasiteisintų šių trijų strategijų kombinacija. Bet tam reikia kantrybės, nuoseklumo ir lėšų. Kadangi žmogus yra hierarchinė ir gentinė būtybė, problema aštrės, kaip ir klimato kaitos iššūkiai.“

Kas lemia mūsų pasirinkimus

Pagrindinė segregacijos priežastis – žmonėms patinka gyventi šalia panašių į save. Šį reiškinį mėgino suprasti ir paaiškinti amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Tomas Šelingas (Thomas Schelling). Jis sujungė socialinius mokslus su kompiuterių mokslais ir sukūrė agentais pagrįsto modeliavimo metodą, skirtą analizuoti šių esybių tarpusavio sąveika. Jis atkreipė dėmesį, kad individualūs žmonių pasirinkimai lemia visuotinę segregaciją. Žmogus gali nesąmoningai rinktis gyvenamąją vietą, atsižvelgdamas į įvairius niuansus. Tačiau ilgainiui šie pasirinkimai sukelia ryškų gyventojų susiskirstymą. Remiantis modeliavimo rezultatais, galima teigti, kad segregacijos augimas yra tarsi užprogramuotas: užtenka net menkos netolerancijos, kad segregacija imtų stiprėti. Siekiant ją sumažinti, reikia gerai apgalvoti miesto planavimo politiką. Visų pirma reikia žinių apie šiuos mechanizmus, todėl visuomenės geografai aktyviai tiria šias sąveikas. Gautos žinios turėtų padėti miestų planuotojams priimti veiksmingus sprendimus.

Politikos filosofas, amerikietis Samuelis Hantingtonas (Samuel Huntington) teigia, kad tik atvirai kalbėdami apie grėsmes galime joms tinkamai pasiruošti. Jo nuomone, daugiakultūriškumas yra antivakarietiška ideologija. Jos teks atsisakyti, griežtinant migracijos valdymą. Na, o segregacija, paremta turtine nelygybe, silpnina Vakarų visuomenes. Todėl suprasdami šias priežastis, turime nedelsdami imtis veiksmų.

Kalbėjosi dr. Rolandas Maskoliūnas

Berne aptartos jaunųjų akademijų galimybės stiprinti Europos mokslo politiką

Lietuvos mokslų akademijos Jaunoji akademija (LMAJA) kartu su daugiau nei dvidešimties Europos šalių jaunosiomis akademijomis dalyvavo metiniame Europos nacionalinių jaunųjų akademijų (angl. ENYA – European National Young Academies) susitikime, vykusiame birželio 5–6 dienomis Berne, Šveicarijoje. Renginį organizavo Šveicarijos jaunųjų mokslininkų akademija (angl. Swiss Young Academy). LMAJA atstovavo pirmininkė dr. Rūta Ubarevičienė ir technikos mokslų krypties jaunasis akademikas doc. dr. Arvydas Rimkus.

Pagrindinis susitikimo tikslas – stiprinti bendradarbiavimą tarp nacionalinių jaunųjų akademijų Europoje, plėtoti tarptautinius ryšius ir pabrėžti mokslo diplomatijos svarbą sprendžiant aktualius klausimus, susijusius su akademine laisve, įrodymais grįsta politika bei mokslininkų įtrauktimi į sprendimų priėmimo procesus. Daug dėmesio skirta ankstyvosios ir vidurinės karjeros tyrėjų vaidmeniui formuojant mokslo politiką bei atviros, įtraukios ir bendradarbiavimu grindžiamos Europos mokslo ekosistemos stiprinimui. Dviejų dienų susitikime vyko diskusijos, praktiniai seminarai ir dirbtuvės, skirtos mokslo komunikacijai, akademinės laisvės apsaugai, mokslo ir politikos sąveikai bei tarptautinio bendradarbiavimo modeliams..

Lietuvos atstovai dr. R. Ubarevičienė ir doc. dr. A. Rimkus dalyvavo mokslo komunikacijai skirtoje diskusijoje, kurioje aptarė, kaip mokslininkai gali veiksmingiau perteikti žinias visuomenei, didinti mokslo prieinamumą bei pasitikėjimą juo ir stiprinti įrodymais grįstą viešąjį diskursą. Ši tematika glaudžiai siejasi su LMAJA veikla, orientuota į mokslu paremto dialogo stiprinimą Lietuvoje. Susitikimo metu taip pat buvo pradėtas formuoti bendras Europos jaunųjų akademijų pozicijos pagrindas aktualiais mokslo politikos klausimais. Diskutuota apie tolesnio bendradarbiavimo formas: siūlyta steigti temines darbo grupes, rengti bendrus pareiškimus ir pozicinius dokumentus, kurie leistų koordinuotai atstovauti jaunųjų akademijų požiūriui Europos politinėje ir akademinėje erdvėje.

Lietuvos mokslų akademijos Jaunoji akademija aktyviai įsitraukia į šiuos procesus, prisidėdama prie iniciatyvų turinio formavimo ir strateginių krypčių nustatymo. Dalyvavimas tokio masto susitikimuose ne tik stiprina tarpinstitucinį bendradarbiavimą, bet ir padeda užtikrinti, kad europinės mokslo politikos kryptys būtų nuosekliai integruojamos į nacionalinę LMAJA veiklą.

Parengė LMA Jaunosios akademijos narys dr. Arvydas Rimkus|

Jauniesiems mokslininkams skirtos Lietuvos mokslų akademijos ir Ateities biomedicinos fondo premijos

2024 m. Lietuvos mokslų akademija (LMA) ir Labdaros ir paramos Ateities biomedicinos fondas (ABF) pasirašė sutartį kiekvienais metais skirti premijas Lietuvos jauniesiems mokslininkams, dirbantiems medicinos ir gyvybės mokslų kryptyse. Šių premijų iniciatorius – pagrindinis ABF mecenatas, Lietuvos biotechnologijos mokslo pradininkas ir vystytojas akad. Eugenijus Arvydas Janulaitis. Premija skiriama Lietuvos jauniesiems mokslininkams, dirbantiems medicinos ir gyvybės mokslų kryptyse, už šiuos nuopelnus: reikšmingą mokslinę veiklą, aukščiausius mokslo pasiekimus nacionaliniu ir (ar) tarptautiniu mastu, novatoriškas mokslines idėjas bei jų įgyvendinimą ir sklaidą Lietuvoje. Kasmet siūlomos kandidatūros dviem premijoms gauti: viena – medicinos ir sveikatos mokslų ir viena gyvybės mokslų kryptyse.

Bendra LMA ir ABF ekspertų komisija 2025 m. premijas nusprendė skirti:

Medicinos kryptyje – vieną premiją dr. Rolandui Gedgaudui (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) už darbą „Mikrobiotos vaidmuo personalizuotoje medicinoje: nuo žarnyno ir kraujo mikrobiotos tyrimų iki tikslinių terapinių intervencijų“;

Gyvybės mokslų kryptyse – tris skatinamąsias stipendijas, bendrą premijos sumą padalijant į tris lygias dalis, nes trijų kandidačių darbai / indėlis buvo įvertinti vienodai:

Dr. Agatai Mlynskai (Nacionalinis vėžio institutas) už darbą „Personalizuotos medicinos link: imuninės naviko mikroaplinkos tyrimai ir inovatyvių imunoterapijos strategijų kūrimas“;

Dr. Giedrei Valiulienei (Vilniaus universitetas) už darbą „Medikamentams atsparios depresijos tyrimai: transkranijinės magnetinės stimuliacijos efektyvumą prognozuojančių biožymenų paieška“.

Dr. Raimondai Kubiliūtei (Vilniaus universitetas, Nacionalinis vėžio institutas) už darbą „Skysčių biopsijos testas ankstyvai inkstų vėžio diagnostikai ir gydymo personalizavimui“.

LMA informacija

Apdovanoti geriausieji 13-ojoje jaunųjų mokslininkų konferencijoje „Fizinių ir technologijos mokslų tarpdalykiniai tyrimai“ atrinkti mokslo darbai

Gegužės 22 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) vyko 13-osios jaunųjų mokslininkų konferencijos „Fizinių ir technologijos mokslų tarpdalykiniai tyrimai“, kurią organizavo LMA Jaunoji akademija (LMAJA) ir LMA Matematikos, fizikos ir chemijos bei Technikos mokslų skyriaus akademikai, geriausių atrinktų mokslo tiriamųjų darbų apdovanojimų ceremonija. Šių darbų autoriams Visorių informacinių technologijų parkas (VITP) ir IT paslaugų grupė „Novian“ įsteigė vardines stipendijas. 2025 m. konkurse bendrovė „Novian“ vertino mokslinių darbų temas, susijusias su dirbtiniu intelektu, kvantinėmis technologijomis, aukšto našumo skaičiavimų (HPC) sprendimais, visuomenės technologinio saugumo ir atsparumo sprendimais, taip pat klimato kaitos švelninimo technologijomis. VITP vertino darbus, susijusius su kosmoso technologijomis bei taikymu gynybos technologijų srityje.

Apdovanojimų ceremonija prasidėjo muzikiniu sveikinimu, kurį atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Nijolė Ralytė ir studentė Elzė Liškauskaitė. Sveikinimo žodį tarė LMA prezidentas akad. Jūras Banys, LR Ministro Pirmininko patarėjas ekonominės diplomatijos ir valstybinių įmonių efektyvinimo klausimais Taurimas Valys, bendrovės „Novian Technologies“ generalinis direktorius Gytis Umantas bei VIPT apdovanojimų atrankos komisijos pirmininkas dr. Titas Gertus. Apdovanojimams balandžio 11 d. vykusioje 13-ojoje jaunųjų mokslininkų konferencijoje „Fizinių ir technologijos mokslų tarpdalykiniai tyrimai“ buvo nominuoti 10 jaunųjų mokslininkų, kurie dalyvavo tolesniame konkurso etape. Visiems nominantams įteikti LMA diplomai ir jie apdovanoti rėmėjų įsteigtais piniginiais prizais.

Įmonių grupės „Novian“ ekspertų komisija šiemet skyrė dvi skatinamąsias stipendijas: Oskarui Klimašauskui (Vilniaus universitetas – VU) už darbą „Reinforcement Learning for 2D Car Navigation: Effects of Input and Exploration Strategies“ ir Rokui Lemežiui (VU) už darbą „Kalcio chlorapatitų struktūrinių medžiagos fazių tyrimas kietojo kūno BMR metodu“. Dvi pirmosios vietos stipendijos (po 1 750 eurų) skirtos Žygintai Murnikovai (VU) už tyrimą „Study of Enhanced Solubility of Glibenclamide in Aqueous Ionic Liquid Solutions“ bei Aidui Žygui (VU), pristačiusiam darbą „Muzikos garso šaltinių atskyrimas: SCNet modelio architektūra, apmokymo duomenys ir kokybės vertinimas“.

VITP apdovanojo šešis jaunuosius mokslininkus. Keturios skatinamosios stipendijos skirtos: Augustui Koklevičiui (Fizinių ir technologijos mokslų centras – FTMC) už darbą „Elekromagnetinių bangų atspindžio mažinimas panaudojant daugiasluoksnes struktūras su metapaviršiais“, Vladislovui Čižui (FTMC) už darbą „Dviejų režimų terahercų homodininio vaizdinimo sistemos patobulinimas C-formos metalęšiais“, Ujjawal Malani (VILNIUS TECH) už darbą „Biologiškai skaidžios tempimo jutiklio medžiagos iš rafinuoto karagenino kūrimas“ bei Tim Tofan (VILNIUS TECH), pristačiusiam darbą „Smulkios, lašo pavidalo dalelės, ant tam tikro paviršiaus sąveikos analizė“. Dvi pirmosios vietos stipendijos skirtos: Simonai Bendžiūtei (VU) už darbą „Stroncio chlorapatito legiruoto europiu sintezė bei liuminescencinės savybės“ (taikymo kosmoso technologijų srityje tematika) ir Jonui Žurauskui (VU) už darbą „Mažai elektronų turintys akridonai ir akridinai, kaip super fotooksidantai molekulinėje fotoelektrochemijoje, naudojanys neįprastus mechanizmus“ (taikymo gynybos technologijų srityje tematika).

Labai dėkojame rėmėjams, prisidedantiems prie šalies mokslo skatinimo, ir nuoširdžiai sveikiname laureatus!

Parengė LMA Jaunosios akademijos vicepirmininkas dr. Julius Vengelis ir LMAJA narė dr. Lina Mikoliūnaitė

LMAJA narių išvažiuojamasis posėdis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute

Gegužės 15 d. Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos (LMAJA) kasmetinis išvažiuojamasis posėdis įvyko Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Sodininkystės ir daržininkystės institute (SDI), Babtuose. Posėdžio metu susipažinta su LAMMC SDI jaunųjų mokslininkų vykdoma veikla ir tyrimais, aplankytos mokslinės laboratorijos ir bandyminiai sodai. LMA jaunųjų akademikų susitikimas prasidėjo LAMMC SDI Augalų fiziologijos laboratorijoje, kur LMAJA narė dr. Rūta Sutulienė kartu su kolege vyriausiąja mokslo darbuotoja dr. Akvile Viršile supažindino, kokios veiklos vykdomos laboratorijoje, kokie šviesos intensyvumo ir spektro tyrimai atliekami kontroliuojamo klimato kamerose, kur augalai auginami hidroponiniuose tirpaluose.

Jaunieji akademikai pamatė, kaip ankštiniai augalai – žirniai – formuoja gumbelines bakterijas hidroponikoje. Paskui lankėsi Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriuje, kur dr. Edvinas Misiukevičius pristatė vykdomus tyrimus, kriolaboratoriją bei supažindino su skyriuje išvestomis obelų, vyšnių ir juodųjų serbentų veislėmis. Dalyviai galėjo ne tik pamatyti, bet ir paragauti viendienių žiedų.

Biochemijos ir technologijos laboratorijoje jaunasis akademikas dr. Jonas Viškelis supažindino su atviros prieigos centre vykdomais darbais, vaisių, uogų ir daržovių perdirbimo būdais, o maisto technologas Edvinas Genys – su fermentacijos tyrimais.

Augalų apsaugos laboratorijoje jaunoji akademikė dr. Neringa Rasiukevičiūtė supažindino su laboratorijos projektais ir tyrimais, eterinių aliejų išgavimo ir panaudojimo augalams apsaugoti galimybėmis. Taip pat jaunieji akademikai lankėsi LAMMC SDI kolekciniuose soduose, kur dr. Juozas Lanauskas pristatė vykdomus tyrimus ir aprodė trešnių, slyvų bei obelų eksperimentus.

Galiausiai LAMMC pavaduotojas SDI veiklai dr. Vidmantas Bendokas pristatė instituto misiją, viziją, inovacijas ir vykdomą veiklą. Kartu su LMAJA nariais vyko diskusija apie Lietuvos žemės ūkio mokslų ypatybes, perspektyvas bei poreikius. LMAJA akademikų susitikimą LAMMC SDI organizavo LMAJA žemės ūkio mokslų srities atstovė jaunoji akademikė dr. N. Rasiukevičiūtė.

Parengė Jaunosios akademijos narė dr. Neringa Rasiukevičiūtė ir vicepirmininkas dr. Julius Vengelis

Šiaurės ir Baltijos šalių jaunųjų akademijų atstovų susitikimas Taline

Penki Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos (LMAJA) nariai – pirmininkė dr. Rūta Ubarevičienė, vicepirmininkas dr. Julius Vengelis, LMAJA nariai dr. Vilma Naujokienė, dr. Ignas Kalpokas ir dr. Tadas Kaliatka – gegužės 8–9 dienomis dalyvavo Šiaurės ir Baltijos šalių jaunųjų akademijų susitikime Taline, Estijoje. Renginyje, kuriame buvo aptartos aktualios mokslo temos, dalyvavo atstovai iš visų trijų Baltijos šalių ir keturių Šiaurės šalių (Danijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos) jaunųjų akademijų.
 
Susitikimo pradžioje pristatyta kiekvienos šalies Jaunosios akademijos struktūra ir veikla. LMAJA atstovai (pranešimą skaitė pirmininkė dr. R. Ubarevičienė) pasidalijo savo gerąja veiklos patirtimi, susijusia su pernai įkurtomis darbo grupėmis, ir šiais metais vykdomomis iniciatyvomis. Šis pristatymų ciklas leido LMAJA nariams užmegzti ryšius su kolegomis iš kitų šalių ir pasisemti naujų idėjų savo veiklai.

Pagrindinė šių metų susitikimo programa buvo sutelkta į dvi temas. Pirmoji – akademinės karjeros trajektorijos ankstyvosios karjeros tyrėjų požiūriu. Skaityti pranešimai, mažose grupelėse vyko diskusijos apie iššūkius, su kuriais susiduria jaunieji tyrėjai, siekdami akademinės karjeros. LMAJA pirmininkė dr. R. Ubarevičienė bei jaun. akad. dr. T. Kaliatka pristatė pranešimą „Akademinės karjeros organizavimas: iššūkiai ir galimybės ankstyvosios karjeros tyrėjams Lietuvoje“, kuriame aptarė su doktorantų pritraukimu susijusius iššūkius bei skirtingų kartų tyrėjų įpročių skirtumus ir ypatumus vykdant mokslinę veiklą Lietuvoje. Visuose pranešimuose pabrėžta, kad reikia užtikrinti nuoseklų finansavimą ir universitetų bei visų aukštojo mokslo institucijų akademinę laisvę, siekiant išugdyti aukštos kvalifikacijos kritiškai mąstančius tyrėjus.

Antroji susitikimo tema – etika ir dirbtinis intelektas. Filosofė, Tartu universiteto profesorė ir Estijos parlamento narė Margit Sutrop skaitė pagrindinį pranešimą apie dirbtinio intelekto vystymo etinius aspektus, susijusius su moralinių vertybių konsensusu skirtingų kultūrų aplinkoje. Kituose pranešimuose taip pat buvo aptariami dirbtinio intelekto taikymo akademinėje veikloje etiniai aspektai. LMAJA narys dr. I. Kalpokas skaitė pranešimą „Sintetinės svajonės: generuojančio dirbtinio intelekto šališkumo tyrinėjimas“, kuriame aptarė dirbtinio intelekto šališkumo problemą bei su ja susijusius jo vystymo pavojus.

Paskutinėje susitikimo dalyje LMAJA nariai diskutavo su kolegomis iš kitų šalių jaunųjų akademijų dėl kitų metų susitikimo, kuris vyks Rygoje, Latvijoje. Dalyvavimas šiame susitikime leido sustiprinti ryšius tarp Šiaurės ir Baltijos šalių jaunųjų akademijų, suteikė LMAJA nariams idėjų tolesniam bendradarbiavimui ir vertingos patirties bei žinių.

Titutlinėje nuotraukoje LMAJA delegacija Šiaurės ir Baltijos šalių jaunųjų akademijų atstovų susitikime Taline, Estijoje. Iš kairės: dr. Ignas Kalpokas, dr. Tadas Kaliatka, LMAJA pirmininkė dr. Rūta Ubarevičienė, vicepirmininkas dr. Julius Vengelis ir dr. Vilma Naujokienė.

Parengė LMA Jaunosios akademijos vicepirmininkas dr. Julius Vengelis

Jaunojo akademiko paskaita apie branduolinį „baubą“

Balandžio 8 d. Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos narys dr. Tadas Kaliatka (šių eilučių autorius) Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjuje skaitė paskaitą „Branduolinė energetika: ateitis ar „baubas“?“. Paskaitoje dalyvavo 8 ir 10 klasės mokiniai, iš viso apie 70 mokinių. 

Paskaitoje dr. T. Kaliatka su mokiniais aiškinosi, ar egzistuoja branduolinis „baubas“ ir ar jis toks baisus? Iš kur kyla šios baimės ir ar yra joms pagrindas? Aptarta pasaulio ir Lietuvos branduolinės energetikos situacija. Pažvelgta branduoliniam „baubui“ į akis – apžvelgtos Černobylio ir Fukušimos branduolinių elektrinių avarijos, jų priežastys ir pasekmės. 

Taip pat su mokiniais pranešėjas diskutavo apie branduolinę saugą, jos pagrindinius principus. Dr. T. Kaliatka trumpai pristatė, kokius tyrimus šia tema vykdo Lietuvos energetikos institutas, supažindino su pažangiais moduliniais reaktoriais, aptarė jų diegimo planus Europos Sąjungoje. Gal šie reaktoriai ir Lietuvos branduolinės energetikos ateitis? Paskaitos pabaigoje branduolinis „baubas“ buvo nugintas.

Parengė jaunasis akademikas dr. Tada Kaliatka

Jaunosios akademijos alumno daugiafotonės 3d litografijos vadovas išspausdintas žurnale „Nature Reviews Methods Primers“

Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos (LMAJA) alumno prof. Mangirdo Malinausko vadovaujama Lazerinės nanofotonikos grupė (Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centras) publikavo mokomojo pobūdžio straipsnį apie teorinius ir praktinius lazerinės 3D daugiafotonės litografijos pagrindus bei taikomas metodikas. Šis vadovas išspausdintas prestižiniame žurnale „Nature Reviews Methods Primers“ (cituojamumo rodiklis (IF) siekia 50,1), jo bendraautoriai: dvifotonės polimerizacijos pradininkas prof. Šoji Marujo (Shoji Maruo, Jokohamos universitetas), korifėjus prof. Georgas fon Freimanas (Georg von Freymann, Kaizerslauterno universitetas) bei nepakartojamoji prof. Džulija Grijer (Julia Greer, Kalifornijos technologijos institutas). Tarp autorių – ir dr. Edvinas Skliutas (VU Fizikos fakulteto alumnas) bei dr. Greta Merkininkaitė (VU Chemijos ir geomokslų fakultetas). Visų autorių suminė patirtis šioje srityje viršija 100 metų. 

Tai įvadinė apžvalga, apimanti geriausią eksperimentavimo praktiką, paplitusius analizės metodus, aktualius taikymus bei ateities tendencijas. Tokia publikacija suteikia visą reikalingą informaciją, norint įvertinti, pritaikyti ir įdiegti pažangiausią lazerinio 3D spausdinimo metodą savo laboratorinėje aplinkoje. Tikimasi, kad tai dar labiau paspartins šios technologijos vystymą mokslinėse laboratorijose ir diegimą aukštųjų technologijų įmonėse. Šiuo metu daugiafotonė 3D polimerizacija naudojama daugelyje Lietuvos įmonių: „Femtika“, „Workshop of Photonics“, „Vital 3D“, „Elas“. Tam skirtos staklės komplektuojamos iš „Light Conversion“, „Ekspla“, „Optogama“, „Standa“, „Altechna“ ir kitų gamintojų komponentų.

Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto bakalauro, magistro ir doktorantūros pakopų studentai turi galimybę šia tema klausytis paskaitų ir atlikti praktinius darbus laboratorijoje.

Multiphoton 3D lithography: Nat Rev Methods Primers 5, 15 (2025).
https://doi.org/10.1038/s43586-025-00386-y

Vizuali vadovo santrauka: Multiphoton 3D lithography | Nature Reviews Methods Primers

Laisvai prieinamas dokumentas: https://rdcu.be/edoxN

Parengė Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos vicepirmininkas dr. Julius Vengelis ir
LMAJA alumnas prof. Mangirdas Malinauskas

Seminaras „Alternatyvios augalų apsaugos priemonės braškėms“

Kovo 6 d. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Sodininkystės ir daržininkystės institute (SDI) įvyko tarptautinis žinių sklaidos seminaras „Alternatyvios augalų apsaugos priemonės braškėms“, kurį organizavo Lietuvos mokslų akademijos Jaunoji akademija (LMAJA) ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras.

LAMMC direktoriaus pavaduotojas SDI veiklai dr. Vidmantas Bendokas renginio pradžioje pasidžiaugė, kad tarptautiniai seminarai tampa tradicija, pritraukiančia ne tik mokslininkus, bet ir ūkininkus. Seminare dalyvavo apie 60 ūkininkų ir mokslininkų. 

Europos Komisija skatina atkurti pažeistas ekosistemas bei siūlo mažinti cheminių trąšų ir pesticidų naudojimą. Tam tikslui siūloma iki 2030 m. 50 proc. sumažinti cheminių pesticidų ir  pavojingesnių pesticidų naudojimą ir su tuo susijusią riziką. Taip pat tikimasi, kad iki 2030 m. cheminių trąšų naudojimas sumažės bent 20 proc. Seminare nagrinėtos braškių auginimo technologijos ir ypatumai, braškių mineralinės mitybos aktualijos Lietuvoje ir Estijoje bei trąšų mažinimo valdymo galimybės, braškių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų problemos ir kiti aktualūs klausimai. 

Seminaro metu aptartos šios temos:
• Tvarios ir inovatyvios sodininkystės taikymas Šiaurės ir Baltijos šalyse, tarptautinio „NordForsk“ projekto „InNoBaHort“ veiklų pristatymas (dr. Neringa Rasiukevičiūtė, LAMMC, LMAJA).
• Technologijų raida ir jos ypatumai Lietuvos verslinėje braškininkystėje (doc. dr. (HP) Nobertas Uselis, VDU Žemės ūkio akademija).
• Ar galime sumažinti braškių tręšimą? Estijos tyrimų patirtis (prof. dr. Ulvi Moor, Estijos gyvybės mokslų universitetas).
• Estijoje taikomi tyrimai maistinių medžiagų trūkumams nustatyti (MSc Priit Põldma, Estijos gyvybės mokslų universitetas).
• Braškių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sistemos aktualijos Lietuvoje (dr. Alma Valiuškaitė, LAMMC).
• Būtinos sąlygos tinkamai braškių mineralinei mitybai ir jų valdymas (dr. Juozas Lanauskas, LAMMC).

Dr. N. Rasiukevičiūtė pristatė „InNoBaHort“ tarptautinį projektą bei vykdomas veiklas. Pagrindinis tikslas – padidinti bendrą pagrindinių sodininkystės kultūrų gamybą Šiaurės ir Baltijos šalių regione, orientuojantis į tvarumą. Lietuvos partnerių tikslas – surasti veiksmingą alternatyvių augalų apsaugos priemonių derinį nuo braškių uogų kekerinio puvinio ir taip sumažinti braškėse naudojamų sintetinių fungicidų kiekį.

Vykdomos veiklos:  alternatyvių augalų apsaugos priemonių naudojimo Lietuvoje įvertinimas; augalinių ekstraktų slopinamojo poveikio braškių kekeriniam puviniui įvertinimas.

Tyrimai vykdomi ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu, žinios bus perduotos projekto partneriams. 

Doc. dr. (HP) N. Uselis savo pranešime pristatė, kad verslinių braškynų plotai per pastaruosius 20 metų išaugo 3,5 karto. Šalyje išaugintų, pakankamai aukštos kokybės desertinių braškių uogų pasiūla nebeapsiriboja 2–3 savaitėmis per braškių derėjimo piką Joninių metu, o išsiplėtė iki pusės metų. Tai pavyksta užtikrinti ne tik parenkant įvairaus sunokimo laiko braškių veisles, bet ir taikant inovatyvias braškių derėjimo paankstinimo ir derėjimo suvėlinimo technologijas, kurios ir leidžia džiaugtis ekonomiškai pagrįsta šviežių desertinių braškių uogų pasiūla iki pusės metų. Lietuvoje sparčiai plinta braškių auginimas uždarame grunte. Braškių plotai aukštuose tuneliuose ar kito tipo šiltnamiuose jau susilygino su pomidorų plotais. Pristatyta, kaip keitėsi braškių auginimo technologijos auginant jas lauko sąlygomis, kokios braškių auginimo technologijos taikomos, norint paankstinti ir suvėlinti šviežių desertinių braškių uogų pateikimą rinkai. Aptarti braškių daigų auginimo ir laikymo aspektai, piktžolių kontrolės braškynuose šiandieniai ypatumai ir nepakankamo registruotų herbicidų spektro Lietuvos braškininkystėje iššūkiai.

U. Moor iškėlė klausimą, ar galime, sumažindami cheminių trąšų naudojamas normas braškėms, neprarasti kokybiško derliaus. Per pastaruosius šešiasdešimt metų azoto trąšų naudojimo normos auga, tačiau matoma tendencija, kaip galima tikslingiau šias trąšas panaudoti ir net sumažinti. U. Moor pastebėjo, kad pertręšus braškes uogų kokybė prastėja, uogos minkštėja. Siekiant mažinti azoto trąšų vartojimą nustatyta, kad tręšiant azoto 50 kg/ha ir azoto 25 kg/ha normomis nebuvo esminių skirtumų tarp vidutinio uogos dydžio. Ta pati tendencija išliko ir įvertinus derlių gramais iš augalo. Taigi naudodami mažiau trąšų, gausime ne prastesnės kokybės braškių derlių.  

P. Põldma pristatė Estijoje taikomas braškių lapų analizes – kaip jos padeda tiksliau parinkti reikalingas trąšų normas. Aptarė skirtingus metodus, jų skirtumus bei skirtingų lapų analizių duomenis ir interpretaciją. Taip pat pabrėžė, kad braškių lapų analizės labai reikalingos sezono metu.

Dr. A. Valiuškaitė pristatė braškių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų aktualijas, kurios apima žalingiausius braškių kenksminguosius organizmus ir jų kontrolės sistemas. Kiekvienais metais atsiranda naujų potencialių ir ekonomiškai reikšmingų kenkėjų, pvz., kvapusis auksavabalis (Pietų ir Vidurio Europos šalyse įvardijamas kaip kenkėjas – polifagas, mintantis įvairiausių augalų žiedų nektaru) pradėjo kenkti Lietuvos braškynuose. Tai naujas iššūkis braškių augintojams. Taip pat buvo pristatyta braškių apsaugai nuo ligų ir kenkėjų kontrolės sistema su Lietuvoje registruotais augalų apsaugos produktais. 

Dr. J. Lanauskas pristatė, kokių mineralinių mitybos elementų reikia braškėms, kokios dirvožemio agrocheminės savybės joms tinka, kalbėjo apie dirvos tręšimą prieš įveisiant braškynus ir juos auginant, tinkamiausias trąšas ir tręšimo laiką, fertigaciją, braškių mineralinės mitybos diagnostiką pagal lapų cheminių analizių duomenis. Taip pat supažindino su lėtai veikiančių trąšų panaudojimo tyrimais šiltnamyje auginamoms braškėms tręšti.

Po pranešimų vyko diskusija apie braškių auginimo aktualijas, tvarios augalų apsaugos problemas. Seminaras suteikė ne tik puikią galimybę pristatyti tyrimų rezultatus, bet ir skatino mokslininkus ir ūkininkus diskutuoti bei kelti svarbius klausimus. 

Parengė LMA Jaunosios akademijos narė dr. Neringa Rasiukevičiūtė