Naujienos

Aš ją mylėjau – gimtąją literatūrą

2023 03 30

Lietuvos mokslų akademijoje Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius bei skyrius „Mokslininkų rūmai“ surengė LMA mokslo populiarinimo serijos „Mokslas visiems“ knygos sutiktuves. Pristatyta naujoji akademikės Viktorijos Daujotytės knyga „Populiariosios literatūrologijos versija“. Renginyje dalyvavo knygos autorė V. Daujotytė, akademikai Jūratė Sprindytė, Vytautas Martinkus, Zenonas Dabkevičius. Renginį vedė akad. Egidijus Aleksandravičius. Jis pažymėjo, kad nenuilstančios plunksnos meistrės naujoji knyga – tai pirmas veiksmas humanistikoje, kai pats autorius savo anksčiau sukurtą vadovėlį imasi perkeisti ir siūlo jį naujai perskaityti. Šioje knygoje esąs įkontekstinantis įvadinis epizodas. Renginio vedėjas pasiteiravo autorės – kiek dvejonių, Kalvarijų reikėjo nužygiuoti, kad imtųsi šio darbo?

Akad. Egidijus Aleksandravičius ir akad. Viktorija Daujotytė.

V. Daujotytė atsakė, kad Lietuvos mokslų akademijos aplinka ją vertusi rizikuoti. Autorė pastebėjusi, kad LMA yra išleidusi daug verstinių knygų, mokslo veikalų, bet kodėl toje „Mokslas visiems“ serijoje visai nesigirdi humanitarų balso? Tad LMA viceprezidentui Z. Dabkevičiui pritarus ir paraginus teikti pasiūlymus, buvo imtasi darbo, – iš jos pačios anksčiau rašytų trijų vadovėlių pateikti naują versiją, autorinio vadovėlio versiją. „Jis kažkaip sutapo su niekaip nepritemptu, niekaip kitaip, negu aš pati galvočiau, įpareigotu mąstymu. Apskritai, rašydama tą vadovėlį, o tai buvo pirmieji mūsų nepriklausomybės metai, aš pirmą kartą jaučiau tą tokią be galo man svarbią, be galo mane kėlusią laisvo mąstymo apie literatūrą būseną“, – prisipažino autorė. Akademikė šypsodamasi sakė rašiusi gražiai, o tas metaforinis, jausmingas ir pakeltas tonas todėl, kad ji taip ir galvojusi, taip jautusi. Iš Sigito Gedos išsirašiusi patį gražiausią sakinį: „Aš ją mylėjau – gimtąją literatūrą.“ Ji maniusi, kad ir pati turėtų taip pasakyti. Ir ji turinti tą jausmą. Tas vadovėlis apėmė lietuvių klasikos branduolį, šerdį, širdies liniją. Ją be galo lietusi laisvo mąstymo literatūra, ji turėjusi jausti modernėjantį pasaulį, impresionistinio pasaulio suvokimą, ateiti iki Salomėjos Nėries katastrofos. „Baigėsi išsipildžiusios literatūros laikas, prasidėjo katastrofos laikas. Pasiryžau nieko netaisyti, norėjau, kad tai, kas buvo parašyta prieš 30 metų, liktų, kad būtų paliudytas tas laikas. Pabūti šitame laike, pagalvoti, pamąstyti buvo didelė prabanga“, – sakė autorė. Ji prisipažino, kad baimės turėjusi ir šį vakarą tebeturinti, bet rizikavusi. „Rizikingiausios yra tos kontekstualizuojančios dalys –  įvadas ir pabaiga. Kokia paskirtis tų ant kraujuojančio laiko linijų (karo tada buvo 3 mėn.) bandyti parašyti žmogaus reikšmes, tas, kurias duoda literatūros klasika? Nesuklysti buvo sunku. Rūpėjo pamatiniai dalykai, kaip spręsti dar kardinalesnius kultūros klausimus, ką galvoti apie rusų literatūros klasikos kūrinius, kaip bandyti sukurti kontekstą, bandyti padėti nors vieną plytelę ant pamato, kuris leistų išlaikyti dėmesį A. Čechovui, dar kartą pamatyti „Vyšnių sodą“ su naujais režisieriais ir aktoriais? Kaip neprarasti Knuto Hamsuno, kurio klaidos paties taip permąstytos, kiek daug apie jas pasakyta. Kaip žmogui teisingai gyventi klaidų ir paklydimų kupiname pasaulyje? Kaip rasti tą takelį, kaip sukurti tą bendrą kultūros dangų, kuris yra bendras žmonijai, ir kad tas dangus susidaro iš visų, kurie gali tą dangų pasiekti: iš Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Amerikos, Anglijos ir Rusijos. Iš tų, kurie gali jį matyti, jo reikšmes skaityti. Gal tai yra tik iliuzija, kuri plazda manyje“, – svarstė autorė. Baigusi darbą, V. Daujotytė ant viršelio parašiusi teisybę, jutusi, kad lengviau būtų parašiusi nedidelį, lengvesnį populiariosios literatūros vadovėlį, be jokių kraujuojančių linijų, bet taip klostėsi. „Tas vadovėlis mane laikė, aš pamaniau, kad turiu ištiesti jam ranką, kad jis nedingtų, kad kurį laiką būtų gyvas...“ Autorė dėkojo Lietuvos mokslų akademijos vadovybei, darbuotojams, prisidėjusiems prie knygos gimimo, taip pat renginio dalyviams.

Renginio vedėjas E. Aleksandravičius pakvietė kitus akademikus tartį žodį, pasidalyti savo įspūdžiais ir uždavė klausimą – kas šioje knygoje labiausiai nustebino?

Akad. Vytautas Martinkus ir akad. Jūratė Sprindytė.

Atsakydama į klausimą akademikė J. Sprindytė patikino, kad tos nuostabos esą su kaupu. Stebina, kaip pavyksta profesorei būti tokiai produktyviai, taip intensyviai dirbti. „Tai daugiausia turinti informacijos, detalių, įsijautimo, įsiskaitymo, sukaupusi žinių dabarties literatūrologė“, – sakė ji. Kritikos apžvalgą rašiusi ir V. Daujotytės portretą nuškicavusi Jūratės kolegė akademikę yra pavadinusi „kritike iš nuostabos“. J. Sprindytė pasidžiaugė esanti V. Daujotytės mokinė.

„Esu klausiusi profesorės paskaitų Vilniaus universitete 1972 m., kai buvau antro kurso studentė, o ji dar tik pradėjo dėstyti. Paskaitos buvo stropios, gal kiek aprašomojo pobūdžio, nes tribūnoje stovėjo ką tik aspirantūrą baigusi jauna dėstytoja. Ir tiesiog stebuklinga, kaip ji evoliucionavo į apibendrinimus, kiek atsirado atidaus įsiskverbimo, interpretuojami ne tik kūriniai, bet pasitelkiami ir rašytojo asmenybės bruožai, biografijos detalės, kontekstai. Kiek ištirta ir patirta per tuos dešimtmečius. Kilti aukštyn kaip spirale, tobulinant, plečiant, papildant, pagilinant – pavydėtinas kelias. Man nuobodu keliskart kalbėti apie tuos pačius dalykus, nes trūksta minėto nuostabos krislo.  Grįžti prie tų pačių autorių, kūrinių padeda ir pagrindinis profesorės metodas – fenomenologija. Daujotytė bando peržengti mokslinės disciplinos ribas, ji ne formalistė, o žmogiškumo pagrindo, ryšio ieškotoja. Budintis klausimas, rūpintis kiekvienam literatūrologui – kaip literatūrą paversti aktyvuojančia jėga? Įdomi profesorės vadovėlio samprata, ir visų kitų vadovėlius rašiusių priedermės, lūkesčiai. Vincas Mykolaitis-Putinas ir Vanda Zaborskaitė čia pozicionuojami kaip kelrodžiai, vėliau prisijungia Motiejus Miškinis“, – prisiminimais ir įspūdžiais dalijosi J. Sprindytė.

Akademikė teigė šią knygų seriją pavadintų „Mokslas žmonėms“, nes pati V. Daujotytė sakanti, kad „Literatūra yra žmogaus ir pasaulio kalbinė jungtis.“ J. Sprindytė nepritaria manantiems, kad literatūros istorija, linijinis pasakojimas esą nereikalingas, ji palaikanti mintį apie literatūros istorijos būtinumą: „Knygoje panoramiškai pateikiama literatūros istorija kaip visuma, kaip procesas, susisteminta, aprėptas didžiulis laikotarpis. Populiarumas tikslingai siejamas su būtinybe susikalbėti, su dialogu. Kalbos vaidmuo iškyla kaip pamatinis, vien ko verta Daujotytės vartojama frazė „padas-pradas“.

 

LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė ir akad. Zenonas Dabkevičius.

J. Sprindytei labai patikę, kad vadovėlyje kiekvienam rašytojui ieškoma dominantės – G. Petkevičaitei Bitei – tai pareiga ir visuomeniškumas, Lazdynų Pelėdai – melodramatizmas, ties Biliūnu – empatija, ir dar puikiai apsvarstomas žemaičių ir aukštaičių skirtumas, Vaižgantas – kova dėl kultūros, Sruoga – tarp lyrizmo ir ironijos, Šeinius – pirmasis bandymas išeiti į pasaulį, itin sugestyviai aptariamas impresionizmo reiškinys. Į Kuprelį įsigilinta kažkaip ypatingai, iš tų puslapių sklinda energetika. Akademikė atkreipė dėmesį, kad „Gera literatūra turi bendražmogiškumo, amžinumo dimensiją, tai banali tiesa, bet kai paremiama konkretybėmis, tampa nenuginčijama. Čechovo apsakymas „Džiaugsmas“, kai vaikinas didžiuojasi, kad girtas pakliuvęs po vežimu yra aprašytas laikraštyje – tai tiesiog šios dienos viešumo ištroškusių šou verslo žmogelių inkarnacija!“ J. Sprindytė mini istoriką Valdemarą Klumbį, tyrusį inteligentų laikyseną sovietmečiu, konstatavusį, kad vėl sustiprėjo poliarizacija ir skirstymas į balta-juoda, savas-priešas. Todėl ypač aktualus atrodo moralinės kolizijos skyrius, taip pat K. Hamsuno paralelė su kai kuriais sovietmečio vardais. Akademikė svarstė, kaip žvelgti į sovietmečiu garbintus, o dabar nustumtus ar kvestionuojamus rašytojus ir jų kūrybą? Kalbėti reikia, kad nebūtų tokių kraštutinumų nuo dievinti iki deginti! (kaip atsitiko su Baltušiu nepriklausomybės pradžioje). Didelis skyrius S. Nėriai pranoksta mokyklinio vadovėlio poreikius.

„V. Daujotytei svarbi meilė literatūrai ir pareiga ją viešinti. Iškalbus, paprastas, teisingas profesorės sakinys – „Praeities nepataisysime. Ją galime tik apmąstyti ir permąstyti.“ (38 p.). Iš jos galima tik pasimokyti. Tiesiog pagirtina, kokia Daujotytė lanksti, svarstydama visus opiuosius klausimus,“ – sakė literatūrologė J. Sprindytė. Ji pažymėjo: „Svarbi tezė – paprasta, bet ne prasta! Man pasirodė, kad knygos epilogą galime skaityti kaip savotišką, klaustukų pilną, savojo vadovėlio išplėstinę autorecenziją. Negalime nuvertinti savo tautinio savitumo, kuris nuolat pabrėžiamas.“    

„Aukštąją kultūrą anksčiau vartojo elitas, žemąją – prastuomenė. Hierarchinė piramidė lūžo, skirties modelis griuvo, todėl profesorės knyga labai savalaikė. Elitiškumas, šiuo atveju moksliškumas, turi ribotą veikimo sritį, o populiaristai – yra visiems, yra daugumai. Prieinamumas šiais masių edukacijos laikais tikrai didelis, bet kaip suformuoti poreikį?“, – svarstė ji.

Apibendrindama akademikė sakė: „Tarp gryno mokslo ir populiarinimo matau savotišką Trečią kelią – abiejų tipų kontaminacinį, tokio pobūdžio svarstymų matyti ir šioje knygoje. Ne tik mokslas, ne tik populiarinimas, bet kažkas per vidurį, gal be specialiųjų mokslo terminų ar metodologinių prieigų, bet pakankamai giliai ir išsamiai. Ir grožinėje literatūroje stebimas abipusis elitinės ir populiariosios koreliavimas, jų abiejų tarpusavio skverbtis. Dabartis sukūrė tam tikras naujas kūrinio – ar grožinio, ar kritinio – ir skaitytojo komunikavimo sąlygas – interaktyvumas, auditorijos mastas, dehierarchizacija, grįžtamasis ryšys per socialinius tinklus palankus tiek populiariosios literatūros, tiek populiariosios literatūrologijos plitimui. Man ta knyga buvo labai svarbi. Sveikinu Viktoriją.“

Pradėdamas savo kalbą akademikas V. Martinkus pabrėžė, kad skaitydamas šį „nestorą“ vadovėlį, buvo provokuojamas paties teksto. Šis dvigubas vadovėlis esąs šiuolaikinis produktas – „du viename“. Vienas senesnis – paslėptas, įpakuotas į daug platesnį tekstą. Akademikas pasidalijo savo įspūdžiais apie knygą: „Viktoriją Daujotytę sudominę  (jos išbandyti) žanrai: mokslo monografijos, biografinės knygos, straipsniai, recenzijos, kritika, studijos, esė (jų rinkiniai), vadovėliai, grožiniai kūriniai (eilėraščiai, romanas). Taigi ši knyga – ne pirmas autorės bandymas parašyti „populiarią“ knygą „visiems“. (Beje, jau prieš 12 metų ji išleido knygą „Patirties žodynas: Populiarioji literatūros fenomenologija“). Apie ją autorė prabyla pratarmėje, nurodo, kad „tebepasitiki“ ana knyga – hermeneutika, fenomenologija („literatūra gali pavedėti žmogų ir jo paties linkui“). Taigi tęsiami anksčiau pradėti, tik kitokie, darbai. Su dideliu išmanymu. Profesorei visada rūpėjo paprastai papasakoti apie nepaprastus / sudėtingus dalykus. Literatūrą. Taip yra ir naujojoje knygoje. Jos pagrindas – „senas mokyklinis vadovėlis“ XI klasei, kuriam parašytas platus įvadas ir esmingas epilogas. Senasis vadovėlis patikrintas laiko, skaitytojų – mokinių ir mokytojų. Skaitytojas čia labai svarbus. Jo nuomonė yra lemianti. Autorė jau anksčiau yra skelbusi ir pagrindusi mintį, kad geru vadovėliu gali tapti, anot Šliogerio, Homeras. Bet taip pat ir pats Šliogeris. Pridurkime: kaip ir Mažvydas, Donelaitis ar Žemaitė. Arba pati Daujotytė.“

Akad. V. Martinkus kalbėjo apie knygos išskirtinumą ir reikšmę: „Literatūros mokytis galima iš kiekvienos Daujotytės knygos, bet naujoji yra ypatinga, savita savo sandara ir tikslais, todėl itin verta į ją giliau įsižiūrėti, atidžiai perskaityti, nes joje paprastai, anot pačios autorės, yra pasakojama apie nepaprastus, gilius, sudėtingus literatūros pamatus. „Senasis vadovėlis“ – apie XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros klasiką, jos branduolį. Vadovėlis parašytas talentingai, su išmanymu ir meile visiems autoriams, aptariamiems kūriniams. Tai labai svarbu geram vadovėliui, jo populiarumui. Viktorijos vadovėlis remiasi lietuvių literatūros istorija. Lietuvos ir visuotinės pasaulio istorijos kontekstai suteikia jam daug tvirtų atramų. Skaitydamas jį, gali ginčytis su autore ir savimi pačiu, klausinėti, ar to branduolio pakanka, kad būtų populiariai ir ganėtinai plačiai aptartas, skaitytojui pristatytas mūsų (o ir visos literatūros) pamatas. Juk  čia tik dalis mūsų autorių, literatūra buvo rašoma ir iki XX a., ji buvo rašoma ir XX a. antrojoje pusėje, ji rašoma ir šiandien. Klausiau savęs, ar senojo vadovėlio skaitytojas nepasiges naujų (ir naujausių) literatūros teorijų, kurių anais laikais nebuvo ir nereikėjo.“

Apibendrindamas akad. V. Martinkus teigė: „Mano baimės tikrai nepasitvirtino. Nauji vadovėlio „krantai“ (prologas ir epilogas)  papildo senąjį tekstą, atveria jo naujas galimybes. Vyksta gili humanistikos ir literatūros mokslo simbiozė. Prologas parašytas iš didelio susirūpinimo literatūros tikslais, mūsų kultūra, visais humanistikos klausimais (metaforiškai – „literatūra yra humanistikos stogas“), Rusijos pradėto karo Ukrainoje geopolitika. Autorei rūpi ir ji sugeba paprastai pasakyti, kokia svarbi literatūra kaip vadovas šiandienėje humanistikoje, tiesos paieškose, kiek daug literatūra reiškia tautos ir valstybės istorijoje, politikoje, moralėje, mene. Kaip sunku (ir neprotinga) teisti ir nuteisti talentingus rašytojus (K. Hamsuną), kaip sudėtinga (ir neprasminga) vienu mostu atmesti karo perskeltame pasaulyje įstrigusius autorius (pvz., A. Čechovą). Belieka sveikinti autorę su naująja knyga ir palinkėti knygai laimingo likimo – susitikimų su skaitytojais.“

 

Renginio dalyviai.

Akademikas Z. Dabkevičius, paklaustas, kokios buvusios jo viltys, atsakė, kad jos pasiteisino su kaupu. Jis pasidomėjęs internete ir suskaičiavęs per 50 autorės parašytų knygų. Tokia produktyvi šios puikios knygos autorė V. Daujotytė yra ne tik akademikė, profesorė, habilituota daktarė, rašytoja, literatūrologė, įžengusi į filosofijos ir politologijos sferas. Tai rodo jos plačią erudiciją. Galima tik džiaugtis tokiais mokslo populiarintojais kaip akademikai A. V. Valiulis, R. Karazija, V. Daujotytė. Jais galima pasitikėti, jie valdo žodį, moka parengti puikius leidinius. Akademikas pasveikino autorę ir palinkėjo sėkmės ateityje.

Parengė Lietuvos mokslų akademijos skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

GALERIJA