Naujienos

Atminimo renginys, skirtas Mokslų akademijos nario korespondento profesoriaus Jono Bulavo (1903–1984) 120-osioms gimimo metinėms

2023 06 26

Šiemet sukanka 120 metų, kai Rokiškio apskrityje, Ginotų kaime, gimė garsus Lietuvos mokslininkas selekcininkas Jonas Bulavas (1903–1984). Ta proga Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius (ŽŪMMS) bei Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC) birželio 22 d. suorganizavo atminimo renginį, skirtą Mokslų akademijos nario korespondentui, profesoriui J. Bulavui atminti. Renginį pradėjo LAMMC direktoriaus pavaduotojas Žemdirbystės instituto veiklai dr. Antanas Ronis, trumpai pristatęs prof. J. Bulavo nuopelnus šalies selekcijos mokslui. LMA ŽŪMMS pirmininkas akad. Vidmantas Stanys supažindino su prof. J. Bulavo veikla Mokslų akademijoje.

 

Išsamų pranešimą apie selekcijos mokslo ištakas ir prof. Jono Bulavo biografiją bei indėlį augalų selekcijos srityje perskaitė akad. Vytautas Ruzgas. Dr. Algė Leistrumaitė perskaitė pranešimą „Miežių selekcija Lietuvoje – šimtmečio kelias“.  VDU Žemės ūkio akademijos prof. Vytautas Šlapakauskas apžvelgė J. Bulavo – Akademijos rektoriaus – veiklą ir nuopelnus šalies švietimui bei mokslui.

Akademiką Joną Bulavą prisimenant

Mažame 7 hektarų Jono ir Anelės Bulavų ūkyje gimė du būsimi akademikai – agronomas Jonas ir teisininkas bei ekonomistas Juozas. Būsimi Žemės ūkio akademijos ir Vilniaus universiteto rektoriai, jaunystėje buvę kairiųjų pažiūrų, vėliau abu iš rektorių pareigų pašalinti už universitetų gynimą nuo rusinimo sovietmečiu.

J. Bulavas 1921 m. atvyko mokytis į Dotnuvos žemės ūkio technikumą, jį baigė 1925 metais. Besimokydamas technikume pradėjo dirbti Selekcijos stotyje pas prof. Dionizą Rudzinską ir joje tęsė darbus jau būdamas Žemės ūkio akademijos studentu. Akademiją baigė 1928 m., o diplominį darbą „Miežių selekcija Lietuvoje“ apsigynė 1933 metais (vadovas prof. D. Rudzinskas). Tuo metu tai buvo tokia praktika. 1930 m. J. Bulavas paskirtas stoties vedėjo pavaduotoju, 1940 m. direktoriumi.

 J. Bulavas aktyviai domėjosi šio mokslo pasauliniais laimėjimais ir intensyviai dirbo selekcinį darbą. 1931 m. jis išvyko 9 mėnesių stažuotei į Svalefo selekcijos stotį Švedijoje. Ten studijavo pačius naujausius selekcijos mokslo laimėjimus, nes Svalefas buvo pati pažangiausia to laikmečio selekcijos stotis.

Būsimasis akademikas ketvirtajame dešimtmetyje be įprastinės kviečių ir miežių selekcijos pradėjo rugių ir kviečių tarpgentinius kryžminimus ir gavo vienus pirmųjų sėkmingų kvietrugių Europoje. Dar vienas iš J. Bulavo originalių darbų – tai bandymas sukurti miežius švelniais akuotais. Šiuos darbus jis pradėjo dar 1928 metais, panaudodamas D. Rudzinsko rastą nederlingą, bet genetiškai įdomų beakuotį miežį. Galima tik spėlioti, kokie būtų buvę tolesni beakuočių miežių ar kvietrugių selekcijos rezultatai, bet Europą jau temdė karo debesys. 1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams, J. Bulavas buvo atleistas iš stoties direktoriaus pareigų ir kelis mėnesius niekur nedirbo. Vėliau dvejus metus dirbo Savitiškio linininkystės bandymų stotyje selekcininku bei skyriaus vedėju, paskui dar dvejus metus – Plungės žemės ūkio mokykloje vyr. mokytoju.

Po Antrojo pasaulinio karo J. Bulavas vėl buvo paskirtas Dotnuvos selekcijos stoties direktoriumi. Dotnuvos selekcijos stotį jis rado gerokai nualintą ir apiplėštą. Sunaikinta biblioteka, išvežta didžioji dalis selekcinės medžiagos, kai kurie selekcininkai emigravo į Vakarų valstybes. Šiuo laikotarpiu atsiskleidė J. Bulavo – mokslininko ir organizatoriaus – sugebėjimai. Jis iš naujo subūrė selekcininkų kolektyvą, rūpinosi ūkio pertvarkymu, plėtė selekcinio darbo apimtį. Šalia organizacinio darbo J. Bulavas intensyviai dirbo tiesioginį selekcininko darbą. Sukūrė žieminius kviečius ‘Pergalė’ ir ‘Raudonieji’, kurie buvo registruoti 1949 m., ‘Dotnuvos 458’, registruotus 1950 metais. Be kviečių, J. Bulavas selekcionavo ir vasarinius miežius. Sukūrė vėliau ilgai šalyje augintą veislę ‘Auksiniai II’ bei originalią miežių veislę ‘Džiugiai’, kuriai genetinę medžiagą atrinko iš Dzūkijos rūgščiose dirvožemiuose augusių vietinių miežių. Sakoma, selekcijoje sėkmė palanki jai pasirengusiam protui, o jį lavina turima patirtis. J. Bulavas toks ir buvo. Iš viso profesorius sukūrė 5 žieminių, 5 vasarinių kviečių, 8 miežių veisles, kurios buvo registruotos ir augintos Lietuvoje.

J. Bulavas 1953 m. parašė daktaro (tada kandidato) disertaciją tema „Lietuvos TSR sąlygoms tinkamų miežių veislių išvedimas“. Mokslinis darbo vadovas buvo akad. Jonas Kriščiūnas. Tai buvo pirmoji disertacija stotyje. Augalų selekcija tada buvo labai vertinama. 1956 m. J. Bulavas buvo išrinktas Sąjunginės žemės ūkio ir Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu.

1956 m., po šalies žemės ūkio mokslo sistemos reorganizacijos, J. Bulavas buvo paskirtas Žemės ūkio akademijos rektoriumi, o nuo 1957 m. dar ir Augalininkystės katedros vedėju. 1961 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Tai buvo ryškus profesoriaus gyvenimo etapas. Jis inicijavo ir statė naują Žemės ūkio akademiją Noreikiškėse, plėtojo mokslą ir studijas. Būdamas rektoriumi atsisakė kitataučių, nemokančių lietuvių kalbos, dėstytojų paslaugų ir stengėsi akademijoje išlaikyti lietuvišką dvasią, nors norinčiųjų suteikti Lietuvai „internacionalinę pagalbą“ buvo daug. Už tai 1962 m. buvo atleistas iš rektoriaus pareigų ir buvo paliktas tik Augalininkystės katedros vedėju. Visiškai susidoroti su garsiu mokslininku valdžia nedrįso – gelbėjo jo pasiekimai ir biografija.

1963 m. profesorius parengė vadovėlį „Augalų selekcija ir sėklininkystė“, 1970 m. – vadovėlį „Bendroji augalų selekcija“. 1965 m. prof. J. Bulavui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas, nes politinė aplinka šiek tiek „atšilo“. 1966 m. J. Bulavas inicijavo genetikų ir selekcininkų draugijos įkūrimą ir jai 10 metų vadovavo. 1968 m. jis tapo habilituotu daktaru apibendrindamas selekcinio darbo rezultatus veikale „Kviečių ir miežių selekcija Lietuvoje“. Į pensiją išėjo 1983 metais.

Šios lakoniškos eilutės pamini tik kelis prof. Jono Bulavo gyvenimo momentus, nepretenduojant į detalų profesoriaus gyvenimo paveikslą. O jis gyveno trijose santvarkose, išgyveno du pasaulinius karus. Tas laikmetis buvo sunkus išbandymas visiems žmonėms, kai reikėjo išlikti ir dar būti atsakingam už savo ir kitų žmonių likimus bei pačią valstybę. Profesorius Jonas Bulavas savo misiją atliko garbingai.

Akad. dr. Vytautas Ruzgas
Gintarės Naujokienės nuotraukos 

GALERIJA