Naujienos

Antikinės filosofijos aktualumas šiuolaikiniam žmogui

Džiugu, kad Lietuvos mokslų akademijos skyriaus „Mokslininkų rūmai“ organizuojamų „Mokslo žinių dienų“ vis dažniau pageidauja pačios mokyklos. Šįkart savo vyresniųjų klasių auklėtinius supažindinti su antikinės filosofijos aktualumu šiandienos pasaulyje paprašė Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinė gimnazija. „Mokslininkų rūmų“ pakviestas balandžio 26 d. gimnazijoje viešėjo ir paskaitą skaitė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Naglis Kardelis. Jis klausytojus supažindino su svarbiausiais antikinės filosofijos aspektais, kurie, jo žodžiais tariant, turėtų būti mums ypač aktualūs šiandien, kai svarbu nepamesti iš akių dalykų, susijusių su prasme, su žmogaus gyvenimo tikslu. Būtent šiuos klausimus ir nagrinėja filosofija. Dažnai kalbame apie pažinimą, apie mokslo žinias, bet šiais informacijos pertekliaus laikais, kai žinios gali būti simuliuojamos, jos pačios savaime nėra tiek vertingos, jų perteklius gali netgi teršti protą, teigė filosofas. Labai svarbu mokėti žinias atsirinkti, tad turime kalbėti ne tik apie žinojimą, bet ir apie supratimą. Graikiškas žodis επιστήμη [epistḗmē], kuris verčiamas kaip „pažinimas, žinojimas“, yra kilęs iš veiksmažodžio ἐπῐ́στᾰμαι [epístamai] – „suprasti“. Tai yra suprantantis pažinimas. Filosofija kaip tik ir moko mus pažinti suprantant.

Antikinė filosofija į pirmą planą iškelia pasaulio grožį, teigė prof. N. Kardelis. Pagrindinis filosofijos šaltinis yra nuostaba ir ne šiaip žinių siekimas, bet pozityvus santykis su pasauliu, požiūris į jį kaip į gražią kosmišką visumą. Tokį santykį turi vaikas, kol jo mąstymo dar nėra sutrikdę pragmatiniai interesai, kol jis išlaiko gebėjimą žavėtis pasauliu. Filosofija ir moko į pasaulį žvelgti vaiko akimis, moko siekti tokių žinių, kurios išlaikytų mūsų džiugią nuostatą pasaulio atžvilgiu, kad į kasdienius jo reiškinius visuomet žiūrėtume kaip į stebuklą. Graikiškas žodis θεωρία [theoria] – „žiūra“, sen. graikų pasaulyje reiškė „įsižiūrėjimą į pasaulį dėmesingu žvilgsniu“. Todėl nestebina, kad filosofai (Talis, Platonas, Aristotelis ir kt.) graikų pasaulyje svariai prisidėjo tiek prie matematikos, tiek prie kitų mokslų raidos. Prelegento nuomone, filosofija (ne matematika) yra visų mokslų motina, nes visi mokslai yra išaugę iš graikų filosofijos kamieno. Be to, filosofija (φιλοσοφία [philosophia] – „meilė išminčiai“), iš pradžių suprasta kaip gyvenimo būdas, kaip aistringa trauka prie žinių bei supratimo, kartu suponuoja ir kuklumo nuostatą.

Antikinės filosofijos aktualumą šiuolaikiniam žmogui, anot profesoriaus, galima nusakyti keliais aspektais. Pirmasis iš jų, aktualus dabartiniu požiūrių poliarizacijos, radikalėjimo ir plokštėjimo laikotarpiu, yra stereometriškas mąstymas – gebėjimas analizuojamą problemą pamatyti įvairiais aspektais, ir savo požiūrį susiformuoti atsižvelgiant į juos visus. Tarp visų graikų menų bene pati įstabiausia buvo skulptūra – tai, ką turime tiek nulipdyti, tiek žvalgyti iš įvairių pusių. Graikų skulptūra, filosofo nuomone, galėtų būti minties skulptūros analogija. Mūsų teiginiai, požiūriai turėtų būti pagrįsti žiūrint ne tik į fasadinę pusę. Taigi, graikai moko mąstyti dialogiškai. Ne veltui filosofija yra siejama su demokratijos ištakomis, ypač Jonijos miestai, iš kurių yra kilę filosofai Talis, Anaksimandras, Anaksimenas, Herakleitas, įžiebę mąstymo, filosofijos, mokslo ugnį.

Kitas prof. N. Kardelio išskirtas antikinės filosofijos aktualumo aspektas – skirtumas tarp antikinio ir dabartinio politikos supratimo. Mūsų dienomis politika daugiausia pagrįsta tam tikros grupės interesų gynimu. Kiekvienas ateina su savo požiūriu, kurį beatodairiškai gina. Konkurencijos, interesų derinimo (kartais net konflikto) būdu dėliojasi bendras politikos vaizdas. O štai graikai, pasakojo moksleiviams profesorius, susirinkę į agorą svarstydavo visam poliui aktualius klausimus ir gindavo polio, o ne vieno ar kito piliečio arba grupės interesus. Buvo daroma skirtis tarp bendro ir privataus reikalo. Žmogus, susirūpinęs tik savais reikalais, buvo vadinamas idiotu (idiōtēs). (Kita, dabar mūsų žinoma šio žodžio reikšmė, prelegento nuomone, susiformavo iš požiūrio, jog žmogus, tūnantis savo kiaute ir nenorintis turėti bendrų reikalų su kitais, matyt, yra truputį protiškai neįgalus). Jei dabartiniai politikai gebėtų matyti ir tai, kas svarbu ne tik jų interesų grupei, bet ir mums visiems, tada ir politinių idėjų bei vizijų būtų daugiau.

Kaip pažymėjo filosofas N. Kardelis, išsiugdęs mąstymo gebėjimus, išmokęs argumentuoti politikos srityje, žmogus tai gali pritaikyti ir visose kitose srityse, o tai sudaro prielaidas plėtotis filosofijai. Todėl svarbu įžvelgti ryšį tarp dabartinės demokratinės visuomenės pagrindų ir vakarietiško mokslo, vakarietiškos intelektinės kultūros pagrindų. Klausti, ar demokratija pagimdė filosofiją, ar filosofija – demokratiją, būtų tas pats, kaip ir klausti, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis. Demokratija skatino laisvą kritinį mąstymą ir suformavo aktyvaus piliečio idealą, kita vertus, filosofija mąstė apie demokratiją (Platono „Valstybė“, Aristotelio „Politika“ ir kt.) ir prisidėjo prie filosofinių teorijų, kurios iškėlė demokratinį turinį. Taigi, šis klasikinės filosofijos aktualumo aspektas susijęs su mūsų visuomeninio gyvenimo ir mūsų gebėjimo mąstyti jungtimi.

Jau minėtas gebėjimas matyti stereometriškai, aiškino profesorius, yra gebėjimas sprendžiant bendras problemas tinkamai pasverti ir savo paties, ir kito pašnekovo argumentų pranašumus ir trūkumus. Tokia prieiga leidžia išlaikyti korektišką santykį su pašnekovu renkantis būdus, kaip siekti bendrojo gėrio. Čia antikinė filosofija mums suteikia daug vertingų įžvalgų.

Dauguma žmogaus kuriamų mokslų, ypač tiksliųjų, operuoja faktais, domisi dalykine padėtimi, siekia, kad mes galėtume išgyventi žemėje ir klestėti. Šių mokslų žinios yra tiesiog informacija. Bet, kaip pabrėžė prelegentas, mūsų pažinimas nėra susijęs tik su gebėjimu išgyventi, dar yra ir prasmės klausimas. Jį ir kelia filosofija, bandanti žinias dėlioti į rišlią visumą ir patį mąstantį žmogų įtraukti į bendrą tikrovės vaizdą (nes tik patys tapę integralia savo tiriamo pasaulio dalimi, pasaulį matome kaip prasmingą). Mokslai domisi konkrečiomis žiniomis, jų ieško, o filosofija, eidama jiems iš paskos, bando apibendrinti, jungti tai, ką mokslas jau yra atradęs, ištyręs ir mums pateikęs. Tačiau, kaip aiškino profesorius, kartu filosofija eina ir mokslo priekyje – dar neturėdama naujų mokslo žinių ji prognozuoja, nuspėja perspektyvias kryptis, kelia hipotezes apie tikrovės prigimtį, pamatus bei principus, kurie tą tikrovę konfigūruoja. Hipotezės metodą iš filosofijos perėmė bei sėkmingai taiko ir mokslai. Keldami hipotezes ir įsivaizduodami įvairius galimus tikrovės scenarijus, matome, kad filosofija atskleidžia ne tik loginio mąstymo (leidžiančio matyti stereometriškai), bet ir vaizduotės reikšmę. Kartu filosofija leidžia skirti produktyvų, galintį duoti rezultatų įsivaizdavimą nuo neproduktyvaus klaidžiojimo bei haliucinavimo ir tinkamai sukonfigūruoja vaizduotę.

Filosofija leidžia mums tinkamai suvokti savo vietą pasaulyje, teigė prof. N. Kardelis. Tas vietos suvokimas turėtų mus išmokyti tiek orumo, pasitikėjimo savo jėgomis (nes mokslų ir filosofijos raida rodo, kad mes pasiekėme daug), tiek ir kuklumo, nuosaikumo. Į šį saiko laikymosi aspektą, būdingą Antikos filosofijai, turėtume ypač atkreipti dėmesį, nes jį jau esame praradę. Šiuolaikinio žmogaus užsidarymo socialiniuose burbuluose patirtis atskleidžia tam tikrą nesaikingumo pavidalą, (nes žmogus įsipareigoja tam tikrai kategoriškai nuomonei ir ją gina su perdėtu angažavimusi, o kitą nuomonę beatodairiškai niekina). Kiti nesaikingumo pavidalai – besaikis vartojimas, įvairūs gigantomaniški projektai, kurių pasekmė yra ir klimato kaita, ir kitos ekologinės problemos. Tas nuosaikumas, kurio moko graikų filosofija, o šiuolaikinė filosofija dažniausiai nepastebi, yra svarbus tiek kalbant apie mūsų mąstymą, tiek praktinę veiklą, sakė profesorius. Visa gamta laikosi saiko, tad ir žmogus, būdamas jos dalimi, turi jo laikytis. To mus moko visa graikų kultūra, įskaitant ir ikifilosofinius mitus.

Dar vienas šiandien aktualus antikinės filosofijos aspektas – pasitikėjimas žmogaus proto galia. Jis, pasak prof. N. Kardelio, mūsų kultūroje yra labai apnykęs, nes vadinamoji postmodernioji filosofija teigia, kad žmogus yra įmestas į chaotišką, jam svetimą pasaulį. Šiuolaikiniam žmogui derėtų atsisakyti užsidarymo savyje bei nepasitikėjimo pasauliu ir grįžti prie tos antikinės minties, kad žmogus yra integrali pasaulio dalis ir gali atrasti pozityvų santykį su juo ne tik pažinimo, bet ir empatijos, emocine prasme – atrasti pasaulį kaip jaukią vietą. Graikai į išorinę tikrovę žvelgė su nuostaba ir pasitikėjimu, todėl ir pasiekė tokių rezultatų moksle, mene, filosofijoje. Taip ir mes, pradėję nuo tikėjimo, kad pasaulis yra gražus, kosmiškas bei pažinus, galime susiformuoti pozityvų požiūrį į pasaulį ir į save, ir tuomet jau imtis pasaulį tyrinėti. To baigdamas paskaitą gimnazistams ir palinkėjo profesorius.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyr. specialistė Diana Lekevičienė